
Naujausios
Alpinizmo pamokos miške
Miške netoli Kairiškių (Akmenės rajonas) galima mėgautis sudėtinga alpinizmo technika. Užkopti iki medžių viršūnių ir nusileisti virvėmis.
Saugumu rūpinasi pradmenų kelionėms po kalnus mokantis Ventos gimnazijos mokytojas Vytautas Šiurkus. Dėl savo pomėgio specialiai nusipirkęs miško ir įrengęs stovyklavietę.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Ąžuole įrengta plati aikštelė iš lentų. Iki jos – 18 metrų ilgio kopėčios, pritvirtintos prie kamieno.
Viskas tam, kad nuo medžio viršūnės nusileistum virvėmis. Galima klasikiniu būdu vertikaliai pakabinta virve, galima slysti horizontaliai žemėjant nuo viršūnės prie maždaug už pusšimčio metrų augančio medžio pririšta virve.
Kalnų entuziastas V. Šiurkus čia ne kartą yra atsivežęs savo auklėtinius. Su vienais anksčiau keliavo po kalnus įvairiose Europos valstybėse. Kiti tik pradėjo ruoštis.
Vos po mišką pasklidusios grupės nariai žino savo pareigas. Vieni suruošia ir užkuria laužą, verda arbatą. Labiausiai patyrę imasi tampyti virves. Atsakingiausia – patikimai jų galus užmazgyti už ąžuolo viršūnės drūtgalių.
Svarbu patikimai apsijuosti alpinisto saugos diržu. Jis primena kelnes, nes apraišai su keliomis kilpomis apjuosia ir šlaunis ties kirkšnimis. Mokiniams prireikia mokytojo pagalbos.
Prie ąžuolo eina pirma mergaitė. Kopia į ąžuolo viršūnę. Jei nuslystų, tai pakibtų ant virvės. Ją prilaiko ir reguliuoja šalimais medžio stovintis pagalbininkas.
Anksčiau moksleiviams pirmosios alpinizmo pamokos vykdavo gimnazijos sporto salėje. Virvėmis leisdavosi iš maždaug keturių metrų aukštyje esančio balkono.
Ventoje gyvenantis V. Šiurkus ilgokai ieškojo pirkti kelis hektarus miško. Vien tam, kad įsirengtų alpinistų treniruočių stovyklavietę.
Surado tolokai nuo namų – už dvidešimties kilometrų.
Mišką savininkas pardavė, iškirtęs drūčiausius medžius. Ištuštėjusiose aikštelėse spėjo įsibujoti lazdynai, šermukšniai ir kiti menkaverčiai medeliai.
Naujasis šeimininkas išpjovė krūmynus. Kad miškas panašėtų į Anykščių šilelius, o ne į džiungles. Palaisvėjusiose vietose prisodino eglaičių, išrautų jų didesnėse augimvietėse. Džiaugėsi, kad buvęs miško savininkas išsaugojo storoką ąžuolą.
Prie ąžuolo V. Šiurkus pirmiausia pritvirtino kopėčias. Lėčiausiai darbai vyko ąžuolo viršūnėje. Neskubėdamas tempė lentas. Vieną po kitos. Kaip iš jų sumontuoti aikštelę tarp šakų – reikėjo pasukti galvą.
Šalimais ąžuolo surentė pavėsinę. Su stalu iš kelmo ir suoliukais aplink. Vieną sieną sudėliojo iš malkų.
Pavėsinės viršuje – palėpė, kai nori saugiai ištiesti kojas poilsio akimirkai ar likti nakvynei.
Vėliau iškilo antras pastatas. Pavadino jurta. Sumanė statyti, kai rado žemėje pusračiu įsamanojusius kelis akmenis. Ant tų akmenų ir sumontavo daugiakampį medinį karkasą. Aptempė vandeniui nepralaidžia medžiaga. Stogas – kupolo pavidalo su skyle dūmams išeiti.
Šią žiemą pirmą kartą pabandė nakvoti su dviem mokyklinio amžiaus anūkais. Kiekvienas įsitaisė šiltuose miegmaišiuose aplink ugniakure besiplaikstančias liepsnas. Tačiau nelabai liko patenkinti. Dūmai akis graužė. Berniukams senelis pažadėjo pertvarkyti jurtą.
Kitamet 60 metų sulauksiantis V. Šiurkus tapo garsus projektu „Ventos gimnazistai – ant aukščiausių Europos valstybių viršūnių“. Mokytojas su savo auklėtiniais yra apkeliavęs Europą. Kasmet išveža po kelias grupes. Nuo 2005 metų įkopta į 28 valstybių aukščiausias viršukalnes. Žemiausia – 1 kilometro, aukščiausia – 4,8 kilometro.
Autoriaus nuotr.
Nusileidimams iš ąžuolo viršūnės atsivežtos virvės patikimai ištampomos.
Leidžiamasi iš 18 metrų aukščio.
Įkopti į ąžuolą baugiau, negu iš jo nusileisti.
Ir labiausiai patyrę laipiotojai dideliame aukštyje lieka labai atsargūs.
Leidžianti žemyn svarbu susigaudyti kaip naudotis virvėmis.
Mokytojas Vytautas Šiurkus vienas pats savo miške įrengė neįprastą stovyklavietę.
Alpinisto saugos diržas turi būti patikimai apjuostas.