
Naujausios
Akmens meistras ketina į rankas imti teptuką
Žinomas akmens meistras, tautodailininkas iš Kuršėnų Stanislovas Kovėra, iškalęs galybę kapinių paminklų, skulptūrų ir mažesnių akcentų, vis dažniau pasvajoja apie lengvesnį, bet ne mažiau malonų užsiėmimą – tapybą. Dar laiko bičių Pakštelių kaime, kad vasaromis kuo ilgiau pabūtų gamtoje.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Iš akmens – ir kapų paminklai, ir ąsotis, ir kiaušiniai
Stanislovas Kovėra atsargiai atsiremia į Kuršėnuose, žiedinėje sankryžoje prie S. Raštikio tilto, iš akmens ištašytą didžiulį ąsotį, paglosto šaltą jo šoną. Pro šalį ratu važiuojantys automobiliai lėtina greitį.
S. Kovėra šypteli, – tikriausiai retas žino, kas akmeninio ąsočio, tapusio Kuršėnų simboliu, autorius. „Nesvarbu, man maloniausias buvo pats kūrimas, gražu ir į ąsotį pasižiūrėti“, – sakė.
Stanislovą Kovėrą prie akmens tarytum traukė nuo mažumės. Tėvas darė cementinius paminklus, nuo jo neatsiliko ir mama. Grįžęs iš kariuomenės, irgi sumanė kažką panašaus veikti. Bet susidūrė su didele problema – aplinkui Kuršėnus nebuvo mokytojų. Buvo lyg ir sutaręs su šiauliečiu meistru, bet vėliau patyręs akmentašys persigalvojo ir Stanislovo mokyti nebesutiko.
„Mamos patartas, kartu su ja nusibeldžiau į Luokę, pas Pliuskį. Prašiausi leisti pasimokyti bent per 1974-1975 metų žiemą. Priėmė“, – prisiminimais dalijosi S. Kovėra.
Pramokęs dirbti su akmeniu, kuršėnietis vylėsi įsidarbinsiąs tuometiniame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, kuriame dirbo ne vienas paminkladirbys. „Nepriėmė, išvadino vaikėzu, suabejojo, ar sugebėsiu“, – galvą lingavo S. Kovėra.
Bet jaunas vyras nenuleido rankų. Nusipirkęs būtiniausių įrankių, parsivežęs akmenų, sėkmingai savarankiškai padarė paminklą ir jį pardavė. Nedelsdamas ėmėsi ir antrojo paminklo, bet netikėtai sulaukė milicijos dėmesio.
„Kuo nuoširdžiausiai milicininkams išaiškinau, kad dirbu vienas, nes į kombinatą nepriėmė. O tašyti akmenį man labai patinka, nežinau, kaip be šio užsiėmimo gyventi. Milicininkai ne mažiau nusistebėjo, kodėl nebuvau į darbą priimtas, nebaudė už „chaltūrinimą“. Kitą dieną į namus pas mane atvažiavo iš kombinato patys, kvietė dirbti, ir sunkvežimį įrankiams atsivežti skyrė“, – pasakojo kuršėnietis. S. Kovėra kombinate sąžiningai triūsė iki 1984-ųjų, vėliau įsigijo patentą, įsirengė savo dirbtuvėlę.
„Kokių tik paminklų nepridariau! Ir iš paprasčiausių lietuviškų akmenų, ir iš Kazachstano ar Karelijos marmuro. Užsakymų ir pageidavimų visokiausių sulaukdavau“, – sakė ponas Stanislovas.
Tapyba, bitės ir seni radijo imtuvai
S. Kovėra jau senokai dėl sveikatos paminklų nebedaro, įmonę perleido sūnui Tomui. Reikia jėgos akmenį kalti, nors šiuolaikiniai elektriniai įrankiai gerokai lengvina akmentašio kasdienybę.
Kuršėnietis pasakojo, jog yra drožinėjęs iš medžio, iš marmuro iškalęs šventos Marijos, Rūpintojėlio skulptūrėles. Iš mažesnių akmenų S. Kovėra yra ištašęs akmeninį dubenį, kiaušinius, o stalą ir kėdes sumeistravo ir iš akmens, ir iš metalo.
Naujausias didelis darbas – neseniai Kuršėnų centre „prisėdusi“ puodžiaus skulptūra. Stanislovas Kovėra sakė, jog kartu su sūnumi Tomu su meile iškalta skulptūra – dovana gimtiesiems Kuršėnams, puodžių lopšiui ir sostinei.
„Dabar pradėjau mokytis tapyti. Piešti patiko vaikystėje, sekėsi. Ypač rožes, kitokias gėles. Iš interneto mokausi, gal kada, paveikslų pritapęs, ir parodą surengsiu“, – šypsojosi vyriškis.
Kitas Stanislovo užsiėmimas – bičių laikymas. Netoli nuo Kuršėnų įsikūrusiame Pakštelių kaime S. Kovėra apgyvendino dešimtį bičių šeimų. „Didelis džiaugsmas iš miesto į gamtą pabėgti, su bitelėmis ramybėje pabūti. Ir naudos turiu. Negaliu sėdėti ir žiūrėti pro langą, turiu kažką veikti“, – tvirtino.
Kuršėnietis yra kolekcionavęs pašto ženklus, etiketes, atvirukus, vėliau – ir senus radijo imtuvus, magnetofonus, plokšteles. Pastarasis, liga tapęs pomėgis, prasidėjo nuo draugo pasiūlymo priglausti seną radijo imtuvą, kol kolekcija pagausėjo iki 100 eksponatų.
Autorės nuotr.
Kuršėniškis akmentašys Stanislovas Kovėra ilgus metus draugavo ir tebedraugauja su akmeniu. Jo ištašytas ąsotis, stovintis Kuršėnuose, žiedinėje sankryžoje, prie S. Raštikio tilto, tapo miesto simboliu.