Akmens meistras ketina į rankas imti teptuką

Ak­mens meist­ras ke­ti­na į ran­kas im­ti tep­tu­ką

Ži­no­mas ak­mens meist­ras, tau­to­dai­li­nin­kas iš Kur­šė­nų Sta­nis­lo­vas Ko­vė­ra, iš­ka­lęs ga­ly­bę ka­pi­nių pa­mink­lų, skulp­tū­rų ir ma­žes­nių ak­cen­tų, vis daž­niau pa­sva­jo­ja apie leng­ves­nį, bet ne ma­žiau ma­lo­nų už­siė­mi­mą – ta­py­bą. Dar lai­ko bi­čių Pakš­te­lių kai­me, kad va­sa­ro­mis kuo il­giau pa­bū­tų gam­to­je.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Iš ak­mens – ir ka­pų pa­mink­lai, ir ąso­tis, ir kiau­ši­niai

Sta­nis­lo­vas Ko­vė­ra at­sar­giai at­si­re­mia į Kur­šė­nuo­se, žie­di­nė­je san­kry­žo­je prie S. Raš­ti­kio til­to, iš ak­mens iš­ta­šy­tą di­džiu­lį ąso­tį, pa­glos­to šal­tą jo šo­ną. Pro ša­lį ra­tu va­žiuo­jan­tys au­to­mo­bi­liai lė­ti­na grei­tį.

S. Ko­vė­ra šyp­te­li, – tik­riau­siai re­tas ži­no, kas ak­me­ni­nio ąso­čio, ta­pu­sio Kur­šė­nų sim­bo­liu, au­to­rius. „Nes­var­bu, man ma­lo­niau­sias bu­vo pa­ts kū­ri­mas, gra­žu ir į ąso­tį pa­si­žiū­rė­ti“, – sa­kė.

Sta­nis­lo­vą Ko­vė­rą prie ak­mens ta­ry­tum trau­kė nuo ma­žu­mės. Tė­vas da­rė ce­men­ti­nius pa­mink­lus, nuo jo neat­si­li­ko ir ma­ma. Grį­žęs iš ka­riuo­me­nės, ir­gi su­ma­nė kaž­ką pa­na­šaus veik­ti. Bet su­si­dū­rė su di­de­le pro­ble­ma – ap­lin­kui Kur­šė­nus ne­bu­vo mo­ky­to­jų. Bu­vo lyg ir su­ta­ręs su šiau­lie­čiu meist­ru, bet vė­liau pa­ty­ręs ak­men­ta­šys per­si­gal­vo­jo ir Sta­nis­lo­vo mo­ky­ti ne­be­su­ti­ko.

„Ma­mos pa­tar­tas, kar­tu su ja nu­si­bel­džiau į Luo­kę, pas Plius­kį. Pra­šiau­si leis­ti pa­si­mo­ky­ti bent per 1974-1975 me­tų žie­mą. Priė­mė“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si S. Ko­vė­ra.

Pra­mo­kęs dirb­ti su ak­me­niu, kur­šė­nie­tis vy­lė­si įsi­dar­bin­siąs tuo­me­ti­nia­me bui­ti­nio gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­te, ku­ria­me dir­bo ne vie­nas pa­mink­la­dir­bys. „Nep­riė­mė, iš­va­di­no vai­kė­zu, sua­be­jo­jo, ar su­ge­bė­siu“, – gal­vą lin­ga­vo S. Ko­vė­ra.

Bet jau­nas vy­ras ne­nu­lei­do ran­kų. Nu­si­pir­kęs bū­ti­niau­sių įran­kių, par­si­ve­žęs ak­me­nų, sėk­min­gai sa­va­ran­kiš­kai pa­da­rė pa­mink­lą ir jį par­da­vė. Ne­dels­da­mas ėmė­si ir ant­ro­jo pa­mink­lo, bet ne­ti­kė­tai su­lau­kė mi­li­ci­jos dė­me­sio.

„Kuo nuo­šir­džiau­siai mi­li­ci­nin­kams išaiš­ki­nau, kad dir­bu vie­nas, nes į kom­bi­na­tą ne­priė­mė. O ta­šy­ti ak­me­nį man la­bai pa­tin­ka, ne­ži­nau, kaip be šio už­siė­mi­mo gy­ven­ti. Mi­li­ci­nin­kai ne ma­žiau nu­si­ste­bė­jo, ko­dėl ne­bu­vau į dar­bą priim­tas, ne­bau­dė už „chal­tū­ri­ni­mą“. Ki­tą die­ną į na­mus pas ma­ne at­va­žia­vo iš kom­bi­na­to pa­tys, kvie­tė dirb­ti, ir sunk­ve­ži­mį įran­kiams at­si­vež­ti sky­rė“, – pa­sa­ko­jo kur­šė­nie­tis. S. Ko­vė­ra kom­bi­na­te są­ži­nin­gai triū­sė iki 1984-ųjų, vė­liau įsi­gi­jo pa­ten­tą, įsi­ren­gė sa­vo dirb­tu­vė­lę.

„Ko­kių tik pa­mink­lų ne­pri­da­riau! Ir iš pa­pras­čiau­sių lie­tu­viš­kų ak­me­nų, ir iš Ka­zachs­ta­no ar Ka­re­li­jos mar­mu­ro. Už­sa­ky­mų ir pa­gei­da­vi­mų vi­so­kiau­sių su­lauk­da­vau“, – sa­kė po­nas Sta­nis­lo­vas.

Ta­py­ba, bi­tės ir se­ni ra­di­jo im­tu­vai

S. Ko­vė­ra jau se­no­kai dėl svei­ka­tos pa­mink­lų ne­be­da­ro, įmo­nę per­lei­do sū­nui To­mui. Rei­kia jė­gos ak­me­nį kal­ti, nors šiuo­lai­ki­niai elekt­ri­niai įran­kiai ge­ro­kai leng­vi­na ak­men­ta­šio kas­die­ny­bę.

Kur­šė­nie­tis pa­sa­ko­jo, jog yra dro­ži­nė­jęs iš me­džio, iš mar­mu­ro iš­ka­lęs šven­tos Ma­ri­jos, Rū­pin­to­jė­lio skulp­tū­rė­les. Iš ma­žes­nių ak­me­nų S. Ko­vė­ra yra iš­ta­šęs ak­me­ni­nį du­be­nį, kiau­ši­nius, o sta­lą ir kė­des su­meist­ra­vo ir iš ak­mens, ir iš me­ta­lo.

Nau­jau­sias di­de­lis dar­bas – ne­se­niai Kur­šė­nų cent­re „pri­sė­du­si“ puo­džiaus skulp­tū­ra. Sta­nis­lo­vas Ko­vė­ra sa­kė, jog kar­tu su sū­nu­mi To­mu su mei­le iš­kal­ta skulp­tū­ra – do­va­na gim­tie­siems Kur­šė­nams, puo­džių lop­šiui ir sos­ti­nei.

„Da­bar pra­dė­jau mo­ky­tis ta­py­ti. Pieš­ti pa­ti­ko vai­kys­tė­je, se­kė­si. Ypač ro­žes, ki­to­kias gė­les. Iš in­ter­ne­to mo­kau­si, gal ka­da, pa­veiks­lų pri­ta­pęs, ir pa­ro­dą su­reng­siu“, – šyp­so­jo­si vy­riš­kis.

Ki­tas Sta­nis­lo­vo už­siė­mi­mas – bi­čių lai­ky­mas. Ne­to­li nuo Kur­šė­nų įsi­kū­ru­sia­me Pakš­te­lių kai­me S. Ko­vė­ra ap­gy­ven­di­no de­šim­tį bi­čių šei­mų. „Di­de­lis džiaugs­mas iš mies­to į gam­tą pa­bėg­ti, su bi­te­lė­mis ra­my­bė­je pa­bū­ti. Ir nau­dos tu­riu. Ne­ga­liu sė­dė­ti ir žiū­rė­ti pro lan­gą, tu­riu kaž­ką veik­ti“, – tvir­ti­no.

Kur­šė­nie­tis yra ko­lek­cio­na­vęs pa­što ženk­lus, eti­ke­tes, at­vi­ru­kus, vė­liau – ir se­nus ra­di­jo im­tu­vus, mag­ne­to­fo­nus, plokš­te­les. Pas­ta­ra­sis, li­ga ta­pęs po­mė­gis, pra­si­dė­jo nuo drau­go pa­siū­ly­mo pri­glaus­ti se­ną ra­di­jo im­tu­vą, kol ko­lek­ci­ja pa­gau­sė­jo iki 100 eks­po­na­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

Kur­šė­niš­kis ak­men­ta­šys Sta­nis­lo­vas Ko­vė­ra il­gus me­tus drau­ga­vo ir te­bed­rau­gau­ja su ak­me­niu. Jo iš­ta­šy­tas ąso­tis, sto­vin­tis Kur­šė­nuo­se, žie­di­nė­je san­kry­žo­je, prie S. Raš­ti­kio til­to, ta­po mies­to sim­bo­liu.