Namų muziejuje – retų akmenų kolekcija

Ra­šy­to­jas, pub­li­cis­tas, miš­ki­nin­kas Vy­tau­tas Al­ma­nis Al­ta­jaus kraš­te gy­ve­no ke­lio­li­ka me­tų ir vė­liau pra­lei­do ten dau­gy­bę va­sa­rų.

Kai grį­žo į Lie­tu­vą, par­si­ve­žė ir ak­me­nų bei ki­tų to kraš­to gam­tos įdo­my­bių rin­ki­nius, ku­ri nuo­lat di­dė­jo.

Vie­ta ko­lek­ci­jai pa­rink­ta ūki­nia­me pa­sta­te. Erd­vu. Iš ru­dens ant grin­dų su­dė­lio­ja­mi obuo­liai. Jie Vy­tau­tui mėgs­ta­miau­sias vai­sius. Ant sie­nų – duk­ros Ri­tos ta­py­ti pa­veiks­lai.

Šei­mi­nin­kas ro­do sau­lės ak­me­nį – ast­ro­fi­li­tas. V. Al­ma­nio duo­me­ni­mis, maž­daug prieš šimt­me­tį jo tik ke­li gra­mai bu­vo sau­go­mi pa­sau­lio mu­zie­juo­se. Sa­ko­ma, kad šis gel­to­nai auk­si­nės ar gel­to­nai bron­zi­nės spal­vos pa­na­šaus į me­ta­lo bliz­ge­sį ak­muo pa­de­da su­dė­lio­ti min­tis.

Iš­sis­ki­ria la­zu­ri­tas, ku­rio ver­tin­giau­sia spal­va – ryš­kiai mė­ly­na su auk­si­niais pi­ri­to in­tar­pais, spin­din­čiais sau­lė­je, bet pa­tam­sė­jan­čiais prie dirb­ti­nio ap­švie­ti­mo. Gal­būt dėl to la­zu­ri­tas bu­vo lai­ko­mas šven­tu ak­me­niu, o ro­mė­nų – ga­lin­gu af­ro­di­zia­ku. Da­bar la­zu­ri­tas va­di­na­mas tie­sos ir drau­gys­tės ak­me­niu. Jo vė­ri­niai ne­šio­ja­mi ant kak­lo, kad, lie­čiant aku­punk­tū­ri­nius, ener­ge­ti­nius taš­kus, iš­ly­gin­tų ener­gi­jos te­kė­ji­mą.

"Al­ta­ju­je bu­vo­me ap­ti­kę vi­są kal­ną la­zu­ri­to, o jo at­plai­šė­lę įsi­dė­jau į kup­ri­nę", – me­na V. Al­ma­nis.

Ko­lek­ci­jo­je ir kal­nų kriš­to­las – be­spal­vis, skaid­rus. Ka­dai­se va­din­tas "ste­buk­lin­guo­ju ma­gų ak­me­niu". Jis pa­gal kie­tu­mo ska­lę su dei­man­tu vie­no­je gru­pė­je. Juo rai­žo­mas stik­las ir plie­nas.

Pa­sak V. Al­ma­nio, jei geo­lo­gai įsi­ti­ki­na, kad že­mė­je ga­li­ma ras­ti ma­žiau­siai pus­šim­tį ki­log­ra­mų kal­nų kriš­to­lo, tai ver­ta sta­ty­ti šach­tą.

Vie­nas sun­kiau­sių ak­me­nų – nuo pa­sie­nio su Mon­go­li­ja. Iš­si­ruo­šė į paieš­kas per spei­gą, ko­pė į maž­daug tri­jų ki­lo­met­rų kal­ną. Su­ra­do tam­so­je. Vos par­vil­ko, o kai at­ši­lo, žiū­ri – te­ka van­duo. Pa­si­ro­do, ra­di­nys bu­vo ap­le­dė­jęs. Tad te­ko temp­ti pa­pil­do­mą svo­rį.

Prie Mon­go­li­jos ra­do ir prieš mi­li­jo­nus me­tus iš­si­ver­žu­sios mag­mos.

V. Al­ma­nis ver­tin­gų ak­me­nų su­ra­do ir sa­vo tė­viš­kė­je Vie­šu­čiuo­se, kur įvei­sė so­dą ir au­gi­na miš­ką. Iš ten – ak­muo su Sa­tur­no žie­dų at­vaiz­du.

"Neį­ti­kė­ti­na, at­ro­do, lyg kos­mo­so re­gi­nys at­spaus­tas", – sa­ko V. Al­ma­nis. Ak­me­ny­je – lyg Šiau­rės pa­švais­tės mir­gė­ji­mas.

"Jei kas pa­siū­ly­tų rink­tis ar poil­sį prie jū­ros Pa­lan­go­je, ar prie ak­me­nų krū­vos Vie­šu­čiuo­se, tai rink­čiau­si tik ak­me­nis: juos ga­li pa­ju­din­ti ir su­ras­ti ne­ti­kė­čiau­sių spal­vų, fi­gū­rų, li­ni­jų", – sa­ko V. Al­ma­nis

Ki­ta jo ver­ti­na­ma ak­me­nų ra­dim­vie­tė – Kar­pė­nų kar­je­ras.

Pa­ro­do iš­vaiz­džius kal­ci­tus. Kai ku­rie at­ro­do, lyg bū­tų su­kli­juo­ti iš mi­nia­tiū­ri­nių kris­ta­liu­kų. Kai ku­rie pri­me­na kro­ko­di­lo dan­tu­kus. Ki­ti – lyg ro­žių žie­dai.

"Ga­li­ma ras­ti net pu­siau bran­gak­me­nių, pa­vyz­džiui, ko­run­dos, ame­tis­tų, – tik rei­kia ne­tin­gė­ti pa­si­žval­gy­ti po ply­šius", – sa­ko V. Al­ma­nis. Ir ste­bi­si, kad kar­je­rus eksp­loa­tuo­jan­ti įmo­nė per de­šimt­me­čius neį­kū­rė įdo­mių, ver­tin­gų ra­di­nių eks­po­zi­ci­jos.

Na­mų mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mos ir kny­gos ru­sų kal­ba apie Al­ta­ju­je vy­ku­sias Snie­go žmo­gaus paieš­kas, geo­lo­gi­nes eks­pe­di­ci­jas.

Tu­ri rau­do­no­sios šak­nies. De­šimt­me­čius džiūs­ta ke­lių ki­log­ra­mų ga­ba­las, o vis ma­lo­niai kve­pia. Šak­nis ži­no­ma or­ga­niz­mą stip­ri­nan­čio­mis sa­vy­bė­mis.

"Ta­ry­bi­niais lai­kais pa­skai­čiau Va­ka­rų spau­do­je, kad už ki­log­ra­mą rau­do­no­sios šak­nies mo­ka­ma tūks­tan­čius do­le­rių ir ne­pa­ti­kė­jau, – sa­kė V. Al­ma­nis. – Pa­ma­niau: jei su­ži­no­tų Al­ta­jaus pa­pras­ti gy­ven­to­jai, ka­žin ką da­ry­tų? Aiš­ku, ten ta šak­nis ne dar­že au­gi­na­ma, bet rei­kia paieš­ko­ti ir ran­di".

Tu­ri mau­me­džio ga­ba­lą su mū­sų kraš­tų me­džiams neį­ti­kė­ti­nai sto­ra ir kie­ta žie­ve, ku­ri ap­sau­go me­dį nuo šal­čio ir gais­ro. Jo lieps­nų pėd­sa­kai įžiū­ri­mi ir ant na­mų mu­zie­jaus eks­po­na­to.