Naujausios
95 metai – kaip viena diena
Vasarą Tytuvėnuose, Maironio gatvėje prie dailaus balto namelio, dažnai galima pamatyti močiutę, pasiramsčiuojančią lazdele ir ravinčią savo gėlynus. Prašalaitis niekuomet nepasakys, kad šiai močiutei 95-eri. Tokį jubiliejų šiemet kovo 10 dieną atšventė Elena Budzinauskienė.
Romas ČERKAUSKAS
Tytuvėnų seniūnas
redakcija@skrastas.lt
Brolis kepdavo skanią duoną
Elena Budzinauskienė gimė 1919 metais Kuršių kaime, šalia Tytuvėnų, Zofijos ir Rapolo Vaitkų šeimoje. Vaitkai susilaukė trijų sūnų ir dukters Elenos.
Visi trys Elenos broliai anksti paliko tėvų namus. Vyresnysis brolis baigė karininkų mokyklą ir gyveno Kaune. Kitas brolis įgijo siuvėjo amatą ir apsigyveno Šiauliuose, o jauniausias išmoko kepėjo amato, ir taip pat apsigyveno Kaune.
Kaip prisimena Elena, „brolis kepdavo labai skanią duoną“. Tad prie tėvų 8 hektarų ūkio ji liko viena.
Tėvui padėdavo grįsti bruką
Kaip pasakoja pati Elena, „gyvenimas nebuvo lengvas“. Kadangi žemės turėjo nedaug, tėvas eidavo uždarbiauti. Dažniausiai skaldydavo akmenis ir tiesdavo bruką.
Elenai reikdavo padėti surinkti ir sukrauti į vežimą suskaldytus akmenis, kasti ir vežti žvyrą. Teko padėti tėveliui tiesti bruką Tytuvėnų miesto gatvėse.
Dirbdama kartu su tėvu, Elena dar ir mokėsi. Tytuvėnuose baigė 4 skyrius. Elenos tėvas sirgo „plaučiais“, važinėjo į Kauną pas daktarus, tai didelė ūkio darbų našta krisdavo ant jos pečių. „Mokėjau ir arti, ir pjauti, daug ir sunkiai dirbau, todėl dabar kojų neturiu,“ – žiūrėdama kažkur į tolį, gal prisimindama savo jaunystę, pasakoja Elena.
Septynių vaikų mama
Būdama dvidešimties Elena ištekėjo už Antano Budzinausko. Vyras už Eleną buvo aštuoneriais metais vyresnis, gerai išmanė statybos amatą. Pradžioje dirbo privačiai, o vėliau kolūkyje, statybos brigadoje.
Kolūkinės duonos teko paragauti ir Elenai, nors su vyru Antanu sugyveno 7 vaikus, iš kurių dabar gyvi tik du, Elena dirbo kolūkio laukininkystės brigadoje.
„Gerai mokėjau numinti vežimus, tai vyrai mane gaudyte gaudydavo. Kitos moterys kai numina vežimą, tai jie būdavo kreivi, kol nuvažiuoja iki daržinės, nuslenka pusė vežimo, jį reikia iš naujo perkrauti. Vyrai pykdavo, keikdavosi, o mano numinti vežimai būdavo tvirti, niekuomet nenuvirsdavo“, – su šypsenėle lūpų kampučiuose prisimena Elena.
Kai Elena išeidavo į darbą, vaikus prižiūrėdavo jos mama. Uždarbiai kolūkyje būdavo menki, o šeimyna didelė. Prie stalo sėsdavo dešimt žmonių, todėl, norėdama prisidurti prie varganos algos, Elena išmoko siuvėjos amato. „Apsiūdavo“ savo šeimą ir kaimynams dar „pamačydavo“.
Gyvenimas prabėgo kaip diena
Daug Elena pasakojo apie savo nelengvą gyvenimą. „Negalvoju, kad tiek turiu metų. Gyvenimas prabėgo kaip viena diena. Mintys yra jaunos. Dar noriu ir čia, ir čia nueiti, aplankyti, juk toliau Kauno per visą savo gyvenimą niekur nebuvau iškilusi. Vis nebuvo kada.
Dabar laiko turiu, be akinių skaitau laikraščius, knygas, tik kojos labai silpnos – matyt nuo sunkių darbų“, – lyg pati save užjausdama rokuoja Elena.
AUTORIAUS nuotr.
PASVEIKINIMAS: Jubiliejaus proga 95 metų sulaukusią Eleną Budzinauskienę pasveikino seniūnijos darbuotojai.