Naujausios
KULTŪROS IR ŠVIETIMO ŽIDINIAI PROVINCIJOJE
50 metų praskrido su muzikos paukšte
Šiandien baisogaliečiai rinksis sveikinti žymiausio šių laikų Baisogalos kompozitoriaus, dirigento, muzikos kolektyvų vadovo, muzikanto ir dainininko Vilimo Malinausko. 50 kūrybinės veiklos metų praeita nuo vaikiško metalofonininkų ansamblio iki "Aukso paukštės" ir iškilmingų šventų Mišių „Dievui ir Tėvynei“, Baisogalos himno.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Muzikai nereikia vertėjo
Šiandien maestro susirinkusiems solo dainuos mylimiausią savo dainą „Atmintis“ (Petro Gaulės žodžiai). Dainos žodžiai atskleidžia V. Malinausko gyvenimo esmę: „Prisiminimuose paklydęs tu suradai senas natas, kurios kadaise tau skambėjo vaikystės muzika naivia, kada galėjai be vertėjo suprast pasaulį ir save“.
„Per geri žodžiai, per prasta jiems mano muzika“, – kukliai sako V. Malinauskas.
Kūrybos vakare po Baisogalos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios skliautais skambės stambiausias V. Malinausko gyvenimo kūrinys – iškilmingosios Mišios „Dievui ir Tėvynei“.
V. Malinausko kūrybinės veiklos pradžia – 1962–ieji, kai jis pradėjo dirbti Pociūnėlių vidurinės mokyklos muzikos mokytoju. Nei tada, nei dabar niekas nebuvo matęs metalofonininkų ansamblio, kurį iš mokinių subūrė jaunas elegantiškas mokytojas Vilimas.
Kito kelio negalėjo būti
Vaikystės namai – Pakruojo rajonas, Rukonių vienkiemis šalia Rozalimo. Mama Alfonsa Duraitė – Malinauskienė giedojo Rozalimo bažnyčios chore, akompanuojant garsiam vargonininkui Rožanskui, kuris su miestelio dainininkais statydavo net operetes, kuriose dainuodavo ir Vilimo mama.
Būdama 95–erių dabar šviesaus atminimo Alfonsa įdainavo savo vienturtėlio Vilimo kuriamam videofilmui kantičkos giesmes. Būdama garbaus amžiaus ji televizoriui transliuojant Mišias dar kartu giedodavo Georgo Frydricho Hendelio „Aleliuja“.
Vilimo dėdė mamos brolis Julius Dura buvo smuikininkas.
Kai Vilimas buvo penktoje klasėje muziką taip pat labai mylintis tėvas Vladislovas Malinauskas nupirko savo vienturtėliui nedidelį akordeoniuką „Barcarole“.
„Nuo vaikystės žinojau, kas aš būsiu. Šluotą pasiėmęs kieme grajindavau. Burokų normą ravėdavau tik tada, kai mama prižadėdavo man dainuoti. Kito kelio man negalėjo būti“, – mena maestro.
Rūdijantys instrumentai
„Man keista, kad jauni žmonės nebemyli muzikos. Muzikos! O ne pjūklų džeržgimo!“, – žvelgdamas į pilną kabinetą įvairiausių klasikinių muzikos instrumentų sako V. Malinauskas.
Maestro mena laikus, kai po studijų dirbo Pociūnėlių mokykloje muzikos mokytoju: „Mokykloje 200 moksleivių, o 120 dainuoja mokyklos chore, groja trijuose orkestruose“.
„Šiandien su muzika jauniems žmonėms yra tragedija. Jeigu ir lanko muzikos mokyklą, tai vos baigę numeta muzikos instrumentą. Vienetai renkasi muzikos kelią“, – apgailestauja V. Malinauskas.
Maestro suskaičiavo, kad jau penkeris metus nė vienas Baisogaloje gyvenantis vaikas iš muzikos mokyklos neateina groti V. Malinausko vadovaujamuose ansambliuose.
„Dešimt geriausių instrumentų rūdija, bet niekas iš naujų neateina į Kultūros namų pramoginės muzikos orkestrą groti. Per trisdešimt metų aš nesurandu norinčio mokytis groti orkestre „trūbačiaus“. Pučia tik senieji muzikantai“, – skėsteli rankomis V. Malinauskas.
Maestro moka groti akordeonu, armonika, pianinu, dūdmaišiu, lumzdeliais.
„Velnio išradimas“
Senoji sudėtis ir beveik keturiasdešimt metų Baisogalą garsinančioje liaudies muzikos kapeloje „Žvangulis“, kuriai vadovauja V. Malinauskas.
Groti „Žvangulyje“ iš Baisogalos miestelio per pastaruosius metus neatsirado nė vieno jauno žmogaus. Maestro pats su savo automobiliu atsiveža šešias muzikantes „Žvanguliui“ iš aplinkinių kaimų: tris merginas iš Pakiršinio kaimo, dvi iš Januškonių ir dvi iš Pociūnėlių.
„Pasižiūriu, kiek gražių vaikų ansamblių, atliekančių liaudišką muziką kituose Lietuvos miesteliuose. Gyvuoja „Dainų dainelė“. O aš Baisogaloje jaučiuosi nebereikalingas“, – apgailestauja maestro.
Kodėl jaunimas Baisogaloje nebeina groti?
„Jie turi kompiuterius, kurie suėda jauno žmogaus sielą, tai velnio išradimas. Kompiuteris jaunimo galveles prikrauna tuštybės ir vaikas nebegirdi paukščių balsų, nes užsidėjęs ausines vaikšto, nebemoka mastyti“, – negaili karčių žodžių V. Malinauskas, per gyvenimą išauginęs kelias kartas muzikantų.
Muzikai reikia sielos
„Muzikai reikia kantrybės, todėl liaudiška muzika nelabai turi ateities, bent jau Baisogaloje. Gal kiekvienai kartai savo muzika? Man dabartinė jaunimo muzika kaip kuliamosios ir gaterio orkestras. Nieko daugiau. Net ir populiariąją muziką dabar jaunimas groja tokia maniera, kaip mes vestuvių trečioj dienoj kvailiodavom“, – nelinksmai sakė V. Malinauskas.
Maestro sako, kad liaudiškas dainas daugybė kartų dainavo, nes jautė poreikį.
„Anksčiau eidami į darbą žmonės dainuodavo, grįždami – dainuodavo. O dabar pabandyk eidamas iš darbo padainuoti, pamanys, kad girtas ir išveš policija. Iki ko mes nusivažiavom... Vestuvėse neseniai buvau, girdėjau tik vieną liaudišką dainą svečius dainuojant. Visa kita buvo „bumčikai“, – stebisi maestro.
V. Malinauskas su liaudies muzikos kapela „Žangulis“ apkeliavo beveik visus pasaulio kontinentus, grojo ir dainavo vietos lietuviams maestro aranžuotas liaudies dainas ir savo kūrybos kūrinius.
„Mačiau, kaip liaudies muzika atrakina lietuvių, jau net nebemokančių kalbėti lietuviškai, sielas, kaip kažką pažadina iš gelmės, iš šaknų“, – sako maestro.
BIOGRAFIJA
Vilimas MALINAUSKAS baigė Panevėžio muzikos technikumą, 1974 metais – Vilniaus Tallat–Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, 1989 metais – Lietuvos valstybinę konservatoriją.
Nuo 1962 metų – Pociūnėlių vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, nuo 1966 metų – Pociūnėlių kultūros namų meno vadovas. Nuo 1970 metų – Šeduvos technikumo dėstytojas. Nuo 1974 metų – Baisogalos estradinio ansamblio, pramoginės muzikos orkestro, vėliau – liaudies muzikos kapelos „Žvangulis“ vadovas.
1982 metais V. Malinauskui suteiktas kultūros žymūno vardas, 1993 metais J. Švedo I–osios premijos laureatas, 1998, 2007 ir 2008 Pasaulio lietuvių dainų švenčių ansamblių vakarų vyriausiasis dirigentas, respublikinių kaimo kapelų švenčių „Trakų pilis“, „Grok, Jurgeli“ vyriausiasis dirigentas.
2002 metais Lietuvos liaudies kultūros centras liaudies kapelai „Žvangulis“ įteikė "Aukso paukštės" nominaciją „Geriausia liaudiškos muzikos kapela ir vadovas“.
2004 metais už nuopelnus Lietuvos valstybei V. Malinauskas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
2004 metais V. Malinauskui įteikta Radviliškio rajono savivaldybės nominacija „Geriausias kultūros darbuotojas“.
V. Malinauskui suteiktas Baisogalos garbės piliečio vardas, jis įrašytas į miestelio Pasididžiavimo knygą.
JUBILIEJUS: Vilimas Malinauskas sako, kad jokių asmeninių jubiliejų nešvęs, tik kūrybinius. Tik darbai, pasak maestro, įprasmina žmogaus gyvenimą
Autorės nuotr.
KŪRYBA: Vilimas Malinauskas tikina, kad kūryba išlaisvina žmogaus sielą, leidžia pajusti gelmes.
Asmeninio archyvo nuotr.
ŽVANGULIS: Maestro Vilimas Malinauskas su liaudies muzikos kapela „Žvangulis“, garsinančia Baisogalą, ateinančiais metaus minės jau 40–ąjį gimtadienį.
JAUNYSTĖ: Vilimas Malinauskas apie 1966 metus, kai dirbo Pociūnėliuose muzikos mokytoju.
ANSAMBLIS: Pociūnėliuose 1966 – 1969 metais jaunam mokytojui net vidurinėje mokykloje pavyko suburti styginių instrumentų ir akordeonų orkestrą.