Naujausios
Sodybą įsigijo proprosenelis
Susirinkusius į sodybą tądien pasitiko stoginėje iškabintų fotografijų paroda, kurioje senų nuotraukų nespalvotame pasaulyje iškyla malūnas, prieš maždaug šimtmetį dar veikęs visu pajėgumu. Prie jo nusidriekusios didžiulės eilės norinčiųjų susimalti grūdus, suvažiavusių vežimais, traukiamais arklių. Čia pat žvelgia to meto žmonės, artimieji, giminaičiai. Sodybos šeimininkė, papuošalų kūrėja Jurga Alminaitė pristato: tai vieno iš prosenelių – Aniceto Žlabio, be galo mėgusio fotografuoti ir pleškindavusio į visas puses apylinkes ir gyventojus palikimas.
Toliau – įrėmintas malūno brėžinys ir Žagarės žemėlapis su žyma, kur malūnas stovėjo ir prieš gerus 120 metų.
Jurga sako, kad mintis organizuoti susitikimą kilo pavarčius dokumentus, kuriuose įrašai liudija, kad lygiai prieš 120 metų spalio 5 dieną šią sodybą, dabar gerokai prasiplėtusią įsigijus gretimą sklypą, nusipirko proprosenelis Juozas Žlabys.
Poetas avangardistas – iš šios giminės
Kaip savo išskirtinėje knygoje „Elegija senai mano gatvei“ rašo kaimynystėje gyvenanti buvusi pedagogė, kraštotyrininkė, Žagarės metraštininkė Romualda Vaitkienė, Raktuvės gatvės 26-uoju numeriu pažymėtoje valdoje apie 1900-uosius metus buvę registruoti net 28 asmenys (13 nuomininkų šeimų). Bet gal raštininkas suklydęs, o gal buvusios ir kitos, papildomos gyvenamosios patalpos nei dabar.
Dviaukščiame mediniame name apsigyvenęs Juozas Žlabys buvo du kartus vedęs, abi jo žmonos turėjo tą patį vardą – Ona. Pirmoji mirė nuo choleros, kita – nuo džiovos, bet abi spėjo pagimdyti net 19 vaikų, viena – 13, kita – 6. Iš anksčiau gyvenusio Juozapo Tamošiūno Žlabiai įsigijo pastatus ir 48 arų sklypą iki pat Švėtės. Malūną suremontavo: atnaujino akmenų ir plytų mūro sieną, iš naujų rąstų įrengė keturis vidaus aukštus. Iš šios šeimos į pasaulį išėjo bene labiausiai žinoma asmenybė – poetas keturvėjininkas, avangardo atstovas Juozas Žlabys–Žengė. Jis, dar besimokydamas mokykloje Žagarėje, buvo aktyvus jaunuolis, organizavo meno ir muzikos ratelį „Varpas“, kuriam pats vadovavo. Vėliau savanoriu įstojo į raitelių pulką Kaune, baigė Lietuvos karo mokyklą, Vytauto Didžiojo karininkų kursus, tarnavo Geležinio vilko ir Pirmajame husarų pulke. Tuo pačiu metu pradėjo publikuoti savo kūrinius – poeziją, prozą, publicistiką.
J. Žlabiui–Žengei teko dalia dešimtmetį iškęsti sovietų lageryje ir dar trejus metus tremtyje. Atgimimo laiku jis buvo apdovanotas Nepriklausomybės savanorio medaliu, Vytauto Didžiojo ordinu, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
Sugrįžę prisiminimai ir vizijos
Po sodybą besižvalganti ir šurmuliu besidžiaugianti Aldona Masėnienė, pati užaugusi Raktuvės gatvėje netoliese už kelių namų ir dabar čia atvykstanti pabūti, gydančio ir guodžiančio gimtinės oro įkvėpti, pasakojo, kad jai prieš akis iškyla J. Žlabio–Žengės siluetas, stovintis prie gretimo pastato. Gal tik vizija, bet atrodo, kad jį tikrai mačiusi. O pedagogė Alma Kančelskienė prisimena Juozo Žlabio–Žengės laidotuves 1992-aisiais Žagarėje. Irgi buvo ruduo, bet jau vėlesnis metas, regėjo jas per langą, sūpuodama savo mažiausiąjį vaiką. Procesijoje karstą lydėjo gausybė žmonių, buvo aišku, kad laidojamas svarbus ir žinomas asmuo.
Jurga Alminaitė – Juozo Žlabio–Žengės sesers Marijos Žlabytės proanūkė. Marija Žabytė irgi buvo šviesuolė, bibliotekininkė, užaugo dvi jos dukros – Neringa ir Ona Lakštutė.
R. Vaitkienė minėtoje knygoje prisimena bendravimą su kaimynėmis: „Šiame kieme prabėgo Marijos Žlabytės–Preikšienės dukterų vaikystė su kukliais jos žaislais. Dalindavomės spalvotais stikleliais, raštuotomis senų indų šukelėmis, prosenelių paliktomis mums daržų ežiose ar vagose. Vasarų karštymečiais basos žingsniuodavome žvyringu takeliu pabraidyti ar pasipliuškenti Švėtėje. Per malūnininko kiemą praeidavau su pilnais upės vandens kibirais, persimetusi per pečius siūbuojančius naščius“.
A. Masėnienė sako, kad jos mama lankydavusis čia, bendravusi su Lakštute. Iš vėlesnių laikų pati prisimena šios kaimynės mamos kapavietę Raktuvės kapinėse, kuri visada buvusi gražiai, skoningai prižiūrėta, neperkrauta. Ant paminklo švietė vienintelis žodis: „Motinai“.
„Užvirė“ itališkų makaronų gamyba
O pats malūnas veikė maždaug iki 1935 metų, vėliau jį nukonkuravo kiti. Per Antrąjį Pasaulinį karą malūne slėpėsi kaimynų šeimos.1968 metais galiūnas per vėtrą neteko stogo. Juozas Žlabys–Žengė svajojo ten įkurti muziejų, bet taip ir liko.
2008 metais mirus savininkei architektei Onai Lakštutei Preikšaitei, kurį laiką sodyba liko tuščia, tačiau gal giminės šauksmas iš Italijos į Žagarę parvedė jos anūkę Jurgą Alminaitę. Jos kūrybinių sumanymų dėka sodyba tapo gyvybės pilna vieta, kurioje dar ir vyksta renginiai, edukacijos.
Šįkart visus sujungė bendra itališkų makaronų „Carbonara“ gamyba. Čia pat kunkuliavo Sebastiano prižiūrimas puodas vandens ant lauko krosnelės, o susirinkę dalyviai po trumpos pamokėlės ėmėsi minkyti tešlą. Ji – pati papračiausia, vienai makaronų porcijai tereikia 100 gramų miltų ir 1 kiaušinio. Visa tai ilgai maišoma, sukama, minkoma. Nereikia nei druskos, nei vandens, nei pieno – nieko. Suminkius tešlą ir šiek tiek palaikius ji kočiojama ir specialia mašinėle gaminami makaronai. Galima juos pjaustyti ir tiesiog peiliu, taip kadaise darydavo daugelio mūsų močiutės. Verdama pasūdytame vandenyje. Makaronai gardinami šoninės spirgučiais, kiaušinių plakiniu su pipirais–omletu, kuris sumaišomas su karštais makaronais. Taip pat makaronams tinka pesto padažas su baziliku ir riešutais.
O atsigaivinti buvo galima šeimininkų gamintais gauromečio žiedų, vingiorykščių gėrimais, arbata su citrina. 120 metų sodyba pakvipo itališkais kvapais.
