Naujausios
105-erių močiutės draugas – radijas
Prieš keletą dienų Kalnelio kaime (Joniškio rajonas) gyvenanti Zelma Pranciulienė – bene vyriausia rajono gyventoja – sulaukė 105-erių metų jubiliejaus. Močiutė dienas leidžia klausydamasi radijo, nes nusilpusios akys nebeleidžia žiūrėti televizoriaus ar skaityti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Nebevalgo mėsos nei saldumynų
Smulkutė 105-erių metų močiutė su marga skarute sėdi prie stalo ir gurkšnoja arbatą, užkąsdama minkšto batono rieke. Ant stalo, spintelės – vazose sumerktos tulpės, pinavijos, narcizai, – kaimo bendruomenės moterų, rajono valdžios atstovų apsilankymo ženklai.
Nors čia pat padėtas prapjautas tortas, paberti sausainiai, saldainiai, senolė valgo kukliai.
„Nebenoriu saldumynų, ir mėsos nevalgau. Mano amžiuje – skrandžiui per sunkus maistas. Skaniausia – „bulkytė“ su pienu, arbatytė, kurios aplankanti moteris išverda,“ – paaiškina Zelma Pranciulienė.
Tėvai buvo bežemiai
105-erių metų sulaukusi sengalvėlė sako jokių ilgaamžiškumo receptų nežinanti. Jos gyvenimas buvo sunkus, kaip ir daugelio to laikmečio, prieš pirmąjį pasaulinį karą gimusių žmonių. Tėvai neturėjo savo žemės, namų, todėl kas 3–5 metus kraustydavosi vis kitur gyventi, nuomodamiesi šeimai kampą, kur prisiglausti.
Šeimoje užaugo 3 vaikai – dvi seserys ir brolis. Vyresniosios sesers sūnus dabar ir gyvena kartu su močiute, jai padeda.
„Mama daug vaikų susilaukė. Gal net aštuoni buvo. Tačiau vienas apdegė, kitas susirgo, išmirė... Todėl užaugome tik trys,"– prisimena Zelma Pranciulienė.
Teko pasirūpinti savo likimu
Tėvai mirė gana anksti, tad vaikams teko pasirūpinti savo likimu. Galvoti apie romantiką nebuvo kada, teko į gyvenimą žiūrėti praktiškai.Vyresnioji sesuo turėjo draugą, Zelma kurį laiką dar liko dviese su broliu. Tačiau abu – bežemiai, tad brolis ja pasirūpinti negalėjo. Jauna mergina ištekėjo už bendraamžio Žanio Pranciulio. Sako, ne iš meilės, bet todėl, kad vienas kitam tikę: abu latviai, būsimas vyras gyveno su tėvu, motina jau buvo mirusi, namuose reikėjo gaspadinės.
„Mano vyras nei rūkė, nei gėrė,“ – pasidžiaugia močiutė.
Abu atsikėlė į Kalnelio kaimą, kur ir prabėgo didžioji gyvenimo dalis. Vyro nebėra jau daugiau kaip 20 metų. Vaikų pora nesusilaukė.
Rūpestis dėl vištų
Zelma Pranciulienė nei jaunystėje, nei vyresniame amžiuje sveikata nesiskundė. Tik sulaukusi senatvės pajuto, kad skauda sąnarius, kyla kraujo spaudimas. Du kartus sirgo plaučių uždegimu. Bet į ligoninę nevažiavo. Sako, mačiusi, kaip jos vyras dėl kojų lūžių ten sunkiai gijo. Geriau savo namuose, kur ir sienos padeda.
Tačiau sirgdama močiutė neleido sau lovoje visą laiką gulėti. Labai rūpėjo vištos, kurios turėjo perėti. Todėl vieną dieną atsikėlė ir išėjo į lauką pažiūrėti, kaip ūkis be jos laikosi.
„Kaimynė sakė, kad „nevalnia“ (negalima – aut. past.) man keltis, bet kad „rods“ (rūpi – aut. past.) pažiūrėti savo dvi vištukes,“ – aiškina Z. Pranciulienė.
Nuėjo iki tvarto, žiūri, ant lentų kiaušiniai pliki ridinėjasi. Bet trys viščiukai išsiritę. Po to užsuko į daržinę. Ten rado gūžtoje atšalusius kiaušinius. Vištos niekur nematyti. Išeina laukan, ogi žiūri, šita kudakuoja ir dar keturi viščiukai šalia.
„Atsivariau visus per žolę į tvartą, uždariau sandariai, kad katės nenugvelbtų,“ – savo pirmą žygį po persirgimo plaučių uždegimu mena senolė.
Senolės dienos
Dabar Zelmos Pranciulienės dienos panašios kaip du vandens lašai. Rytą atsikelia, apsitaiso, pavalgo, klausosi radijo. Televizoriaus nežiūri ir laikraščių nebeskaito, nes akimis silpnai mato. Kol akys dar buvo šviesios, megzdavo, nerdavo.
Kartais išeina į lauką pasigėrėti žydinčiu sodu. Tik ilgai nebūna, nes bijosi skersvėjų.
Autorės nuotr.
ATMINTIS: Gegužės 19-ąją 105-erių metų sulaukusi Zelma Pranciulienė stebina šviesiu protu, atmintimi.
DRAUGAS: Už močiutės Zelmos Pranciulienės nugaros – pagrindinis jos šių dienų draugas radijo imtuvas.