
Naujausios
103 metų senolė pašalpų sveikiems nedalytų
Beržėnų (Joniškio rajonas) senjorų namuose gyvenanti Leonora Kontrimienė vasario 7 dieną sulaukė 103-ejų metų sukakties. Ilgaamžė iki šių dienų noriai bendrauja, prisimena jaunystėje buvusi gera šokėja, dėl kurios dėmesio ne vienas jaunuolis varžydavęsis. Senolė per gyvenimą daug dirbo, bet niekada nesiskundė ligomis ir skausmais, sako, jų nė nebuvę. Močiutė, kalbėdama apie dabartinius laikus, nustebina nuomone, kad pirmiausia, ką padarytų būdama valdžioje: neduotų darbingiems žmonėms pašalpų – tegul pinigų užsitarnauja.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Apie filmus sužinojo iš ūkininkės pasakojimų
103-ejų metų žilaplaukė Leonora Kontrimienė svečius pasitinka su šypsena. Gimimo dienos rytą ją baltų rožių puokšte pasveikino senjorų namų kolektyvas, o direktorė Stasė Katkevičienė pagamino jogurtinį tortą. Iškilminga šventė numatyta vasario 15-ąją, tada atvažiuos artimieji.
„Nežinau, kodėl mane Dievulis šioje žemėje laiko, – paklausta, ar kada nors tikėjosi sulaukti tokio garbaus amžiaus, sako senolė. – Visą gyvenimą sunkiai dirbau, netinginiavau, niekada pykčio užanty nenešiojau. Dabar maldaknygę skaitau, dažnai meldžiuosi už visus, sveikatos ir stiprybės linkiu, nes anksčiau neturėjau kada poteriauti.“
Leonora Kontrimienė užaugo septynių vaikų smulkaus ūkininko, turėjusio devynis hektarus žemės, šeimoje Buožėnų kaime (Telšių rajonas). Buvo penki broliai ir dvi seserys. Dabar liko dviese su jauniausiu broliu, kuriam jau 95-eri.
Močiutė baigė tris pradinės mokyklos skyrius, kaip ir kiti vaikai, tik trys mažiausieji iš šeimos jau lankė keturias klases.
„Kas norėjo, tais laikais į mokyklą ėjo, bet tikrai ne visi. Kaimynai irgi turėjo septynis vaikus, o nė vienas nesimokė. Man 13 metų teko pamokas pamiršti, nes išėjau pas ūkininkus karvių ganyti. Turėdavau rytą išginti, vakare parginti, pakratyti, pagirdyti, prižiūrėti. O po metų jau išėjau tarnauti nebe piemene, bet merga. Tada kiaules šėriau, šieną grėbiau, valgyti gaminau – viską dariau, ką šeimininkė liepdavo. Už metus sulygome 70 ar 90 litų, dabar gerai jau nepamenu. Viena karvė tada apie 80 litų kainuodavo, – prisimena senolė. – Blogų gaspadorių nepasitaikė. O viena ūkininkė išvis gera buvo. Ji mėgdavo į Telšius nuvažiuoti, kino teatre apsilankyti. Grįžusi namo pašaukdavo mane ir kokią valandą pasakodavo apie matytą filmą.“
Iš kolūkio išėjo į fabriką
Močiutė pasakoja jauna mėgdavusi šokti, – šeštadieniais, sekmadieniais traukdavo į gegužines. Nors gyveno paprastai ir rengėsi ne išskirtiniais rūbais, papuošalų neturėjo, tarp kavalierių buvo populiari.
„Bet ne su kiekvienu norėjau eiti šokti. Buvo, kad prie manęs pristojo vaikinas, kaži koks keistas, tai kitas puolė ginti ir davė anam į nosį“, – dar ir šiandien su šypsena prisimena senolė.
Ištekėjo Leonora, sulaukusi 25-erių metų, už to paties Buožėnų kaimo ūkininko, keliolika metų vyresnio Dominyko Kontrimo, turėjusio 15 hektarų žemės.
Vestuvės, sako, buvusios paprastos. Tradiciškai papjovė kiaulę, priruošė maisto. Ji dėvėjusi „bordavą suknelę“, nes baltos neturėjo.
Su vyru augino gyvulius, laikė keturias karves, daug avių. Tačiau sovietinei valdžiai turtą nacionalizavus, šeimai, auginusiai dukrą Mildą, paliko tik vieną karvę ir 50 arų žemės.
„Kolūkyje daug dirbdavome, o užmokesčio normalaus nebuvo. Nusibodo taip gyventi. Nusprendžiau eiti dirbti į Telšių trikotažo gaminių fabriką „Mastis“. Vyras liko kaime, o aš dviračiu kasdien 7 kilometrus iki miesto nuvažiuodavau ir po darbo vakare grįždavau. Kai vyrui kaime pabodo paskui gyvulius vaikščioti, abu įsikūrėme mieste. Dirbau fabrike išleidėja: prižiūrėdavau, kad gaminiuose nebūtų broko. Paskui, kai akys labiau nusilpo, lygindavau gaminius. „Mastis“ gamindavo kostiumėlius, kelnes, kaproninius marškinius, ten vos ne pusė Telšių miesto dirbo, daug žmonių buvo. O kur dar pieninė, elektrinė, keramikos dirbinių įmonė, – mena ilgaamžė. – Visi žmonės turėjo darbo. O dabar daug yra nenorinčių dirbti, gauna iš valstybės pinigus ir prageria. Jeigu būčiau valdžioje, pašalpų visai neduočiau. Jauni, rankas, kojas turi, tegul užsidirba!“
Mėgsta kastinį su bulvėmis
Močiutė į pensiją pagal tuometinius įstatymus išėjo 55-erių, nors mielai dar būtų bent dešimtį metelių dirbusi. Sveikatos buvo. Senolė nustebina sakydama, kad per gyvenimą niekada ligomis nesiskundė, netgi kartais norėdavusi, kad imtų ką nors skaudėti, tada būtų galėjusi pailsėti.
„Pirmoji anūkė Greta jau buvo gerokai paūgėjusi, o tada gimė Algida. Dukrai reikėjo eiti į darbą, norėjo, kad mergaites prižiūrėčiau. Paskui ir proanūkius „dabojau“, turiu jų penkis – trys mergaitės ir du berniukai“, – skaičiuoja Leonora Kontrimienė.
103-ejų ilgaamžė ir toliau sėkmingai gyventų prižiūrima anūkės šeimos, tačiau susilaužė koją, po ligoninės bei slaugos reikėjo rimtesnės medicinos priežiūros, tada atkeliavo į Beržėnus. Anūkės dažnai aplanko. Senelių namuose močiutė jau pastiprėjo, padedama kineziterapeutės Gintarės Marijauskaitės, po koridorius „marširuoja“ su vaikštyne.
Paklausta, iš ko paveldėjo ilgaamžiškumą, senolė susimąsto: gal iš tėvelio sesers, kuri sulaukė 102 metų. Jokio ypatingo recepto močiutė neturi: visada daug dirbo ir viską valgė. Ir dabar, kada užsimano, lašinukų su svogūniukais, duona užkremta. O skaniausias patiekalas jai – kastinis su karštomis bulvėmis.
Autorės nuotr.
Paklausta, iš ko paveldėjo ilgaamžiškumą, 103 metų Leonora Kontrimienė susimąsto: gal iš tėvelio sesers, kuri sulaukė 102-ejų.
Nors neseniai senolė buvo susilaužiusi koją, dabar ji senelių namuose jau vaikšto su vaikštyne.