103 metų senolė pašalpų sveikiems nedalytų

103 me­tų se­no­lė pa­šal­pų svei­kiems ne­da­lytų

Ber­žė­nų (Jo­niš­kio ra­jo­nas) sen­jo­rų na­muo­se gy­ve­nan­ti Leo­no­ra Kont­ri­mie­nė va­sa­rio 7 die­ną su­lau­kė 103-ejų me­tų su­kak­ties. Il­gaam­žė iki šių die­nų no­riai bend­rau­ja, pri­si­me­na jau­nys­tė­je bu­vu­si ge­ra šo­kė­ja, dėl ku­rios dė­me­sio ne vie­nas jau­nuo­lis var­žy­da­vę­sis. Se­no­lė per gy­ve­ni­mą daug dir­bo, bet nie­ka­da ne­si­skun­dė li­go­mis ir skaus­mais, sa­ko, jų nė ne­bu­vę. Mo­čiu­tė, kal­bė­da­ma apie da­bar­ti­nius lai­kus, nu­ste­bi­na nuo­mo­ne, kad pir­miau­sia, ką pa­da­ry­tų bū­da­ma val­džio­je: ne­duo­tų dar­bin­giems žmo­nėms pa­šal­pų – te­gul pi­ni­gų už­si­tar­nau­ja.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Apie fil­mus su­ži­no­jo iš ūki­nin­kės pa­sa­ko­ji­mų

103-ejų me­tų ži­lap­lau­kė Leo­no­ra Kont­ri­mie­nė sve­čius pa­si­tin­ka su šyp­se­na. Gi­mi­mo die­nos ry­tą ją bal­tų ro­žių puokš­te pa­svei­ki­no sen­jo­rų na­mų ko­lek­ty­vas, o di­rek­to­rė Sta­sė Kat­ke­vi­čie­nė pa­ga­mi­no jo­gur­ti­nį tor­tą. Iš­kil­min­ga šven­tė nu­ma­ty­ta va­sa­rio 15-ąją, ta­da at­va­žiuos ar­ti­mie­ji.

„Ne­ži­nau, ko­dėl ma­ne Die­vu­lis šio­je že­mė­je lai­ko, – pa­klaus­ta, ar ka­da nors ti­kė­jo­si su­lauk­ti to­kio gar­baus am­žiaus, sa­ko se­no­lė. – Vi­są gy­ve­ni­mą sun­kiai dir­bau, ne­tin­gi­nia­vau, nie­ka­da pyk­čio užan­ty ne­ne­šio­jau. Da­bar mal­dak­ny­gę skai­tau, daž­nai mel­džiuo­si už vi­sus, svei­ka­tos ir stip­ry­bės lin­kiu, nes anks­čiau ne­tu­rė­jau ka­da po­te­riau­ti.“

Leo­no­ra Kont­ri­mie­nė užau­go sep­ty­nių vai­kų smul­kaus ūki­nin­ko, tu­rė­ju­sio de­vy­nis hek­ta­rus že­mės, šei­mo­je Buo­žė­nų kai­me (Tel­šių ra­jo­nas). Bu­vo pen­ki bro­liai ir dvi se­se­rys. Da­bar li­ko dvie­se su jau­niau­siu bro­liu, ku­riam jau 95-eri.

Mo­čiu­tė bai­gė tris pra­di­nės mo­kyk­los sky­rius, kaip ir ki­ti vai­kai, tik trys ma­žiau­sie­ji iš šei­mos jau lan­kė ke­tu­rias kla­ses.

„Kas no­rė­jo, tais lai­kais į mo­kyk­lą ėjo, bet tik­rai ne vi­si. Kai­my­nai ir­gi tu­rė­jo sep­ty­nis vai­kus, o nė vie­nas ne­si­mo­kė. Man 13 me­tų te­ko pa­mo­kas pa­mirš­ti, nes išė­jau pas ūki­nin­kus kar­vių ga­ny­ti. Tu­rė­da­vau ry­tą iš­gin­ti, va­ka­re par­gin­ti, pa­kra­ty­ti, pa­gir­dy­ti, pri­žiū­rė­ti. O po me­tų jau išė­jau tar­nau­ti ne­be pie­me­ne, bet mer­ga. Ta­da kiau­les šė­riau, šie­ną grė­biau, val­gy­ti ga­mi­nau – vis­ką da­riau, ką šei­mi­nin­kė liep­da­vo. Už me­tus su­ly­go­me 70 ar 90 li­tų, da­bar ge­rai jau ne­pa­me­nu. Vie­na kar­vė ta­da apie 80 li­tų kai­nuo­da­vo, – pri­si­me­na se­no­lė. – Blo­gų gas­pa­do­rių ne­pa­si­tai­kė. O vie­na ūki­nin­kė iš­vis ge­ra bu­vo. Ji mėg­da­vo į Tel­šius nu­va­žiuo­ti, ki­no teat­re ap­si­lan­ky­ti. Grį­žu­si na­mo pa­šauk­da­vo ma­ne ir ko­kią va­lan­dą pa­sa­ko­da­vo apie ma­ty­tą fil­mą.“

Iš ko­lū­kio išė­jo į fab­ri­ką

Mo­čiu­tė pa­sa­ko­ja jau­na mėg­da­vu­si šok­ti, – šeš­ta­die­niais, sek­ma­die­niais trauk­da­vo į ge­gu­ži­nes. Nors gy­ve­no pa­pras­tai ir ren­gė­si ne iš­skir­ti­niais rū­bais, pa­puo­ša­lų ne­tu­rė­jo, tarp ka­va­lie­rių bu­vo po­pu­lia­ri.

„Bet ne su kiek­vie­nu no­rė­jau ei­ti šok­ti. Bu­vo, kad prie ma­nęs pri­sto­jo vai­ki­nas, ka­ži koks keis­tas, tai ki­tas puo­lė gin­ti ir da­vė anam į no­sį“, – dar ir šian­dien su šyp­se­na pri­si­me­na se­no­lė.

Iš­te­kė­jo Leo­no­ra, su­lau­ku­si 25-erių me­tų, už to pa­ties Buo­žė­nų kai­mo ūki­nin­ko, ke­lio­li­ka me­tų vy­res­nio Do­mi­ny­ko Kont­ri­mo, tu­rė­ju­sio 15 hek­ta­rų že­mės.

Ves­tu­vės, sa­ko, bu­vu­sios pa­pras­tos. Tra­di­ciš­kai pa­pjo­vė kiau­lę, pri­ruo­šė mais­to. Ji dė­vė­ju­si „bor­da­vą su­kne­lę“, nes bal­tos ne­tu­rė­jo.

Su vy­ru au­gi­no gy­vu­lius, lai­kė ke­tu­rias kar­ves, daug avių. Ta­čiau so­vie­ti­nei val­džiai tur­tą na­cio­na­li­za­vus, šei­mai, au­gi­nu­siai duk­rą Mil­dą, pa­li­ko tik vie­ną kar­vę ir 50 arų že­mės.

„Ko­lū­ky­je daug dirb­da­vo­me, o už­mo­kes­čio nor­ma­laus ne­bu­vo. Nu­si­bo­do taip gy­ven­ti. Nusp­ren­džiau ei­ti dirb­ti į Tel­šių tri­ko­ta­žo ga­mi­nių fab­ri­ką „Mas­tis“. Vy­ras li­ko kai­me, o aš dvi­ra­čiu kas­dien 7 ki­lo­met­rus iki mies­to nu­va­žiuo­da­vau ir po dar­bo va­ka­re grįž­da­vau. Kai vy­rui kai­me pa­bo­do pa­skui gy­vu­lius vaikš­čio­ti, abu įsi­kū­rė­me mies­te. Dir­bau fab­ri­ke iš­lei­dė­ja: pri­žiū­rė­da­vau, kad ga­mi­niuo­se ne­bū­tų bro­ko. Pas­kui, kai akys la­biau nu­si­lpo, ly­gin­da­vau ga­mi­nius. „Mas­tis“ ga­min­da­vo kos­tiu­mė­lius, kel­nes, kap­ro­ni­nius marš­ki­nius, ten vos ne pu­sė Tel­šių mies­to dir­bo, daug žmo­nių bu­vo. O kur dar pie­ni­nė, elekt­ri­nė, ke­ra­mi­kos dir­bi­nių įmo­nė, – me­na il­gaam­žė. – Vi­si žmo­nės tu­rė­jo dar­bo. O da­bar daug yra ne­no­rin­čių dirb­ti, gau­na iš vals­ty­bės pi­ni­gus ir pra­ge­ria. Jei­gu bū­čiau val­džio­je, pa­šal­pų vi­sai ne­duo­čiau. Jau­ni, ran­kas, ko­jas tu­ri, te­gul už­si­dir­ba!“

Mėgs­ta kas­ti­nį su bul­vė­mis

Mo­čiu­tė į pen­si­ją pa­gal tuo­me­ti­nius įsta­ty­mus išė­jo 55-erių, nors mie­lai dar bū­tų bent de­šim­tį me­te­lių dir­bu­si. Svei­ka­tos bu­vo. Se­no­lė nu­ste­bi­na sa­ky­da­ma, kad per gy­ve­ni­mą nie­ka­da li­go­mis ne­si­skun­dė, ne­tgi kar­tais no­rė­da­vu­si, kad im­tų ką nors skau­dė­ti, ta­da bū­tų ga­lė­ju­si pail­sė­ti.

„Pir­mo­ji anū­kė Gre­ta jau bu­vo ge­ro­kai paū­gė­ju­si, o ta­da gi­mė Al­gi­da. Duk­rai rei­kė­jo ei­ti į dar­bą, no­rė­jo, kad mer­gai­tes pri­žiū­rė­čiau. Pas­kui ir proa­nū­kius „da­bo­jau“, tu­riu jų pen­kis – trys mer­gai­tės ir du ber­niu­kai“, – skai­čiuo­ja Leo­no­ra Kont­ri­mie­nė.

103-ejų il­gaam­žė ir to­liau sėk­min­gai gy­ven­tų pri­žiū­ri­ma anū­kės šei­mos, ta­čiau su­si­lau­žė ko­ją, po li­go­ni­nės bei slau­gos rei­kė­jo rim­tes­nės me­di­ci­nos prie­žiū­ros, ta­da at­ke­lia­vo į Ber­žė­nus. Anū­kės daž­nai ap­lan­ko. Se­ne­lių na­muo­se mo­čiu­tė jau pa­stip­rė­jo, pa­de­da­ma ki­ne­zi­te­ra­peu­tės Gin­ta­rės Ma­ri­jaus­kai­tės, po ko­ri­do­rius „mar­ši­ruo­ja“ su vaikš­ty­ne.

Pak­laus­ta, iš ko pa­vel­dė­jo il­gaam­žiš­ku­mą, se­no­lė su­si­mąs­to: gal iš tė­ve­lio se­sers, ku­ri su­lau­kė 102 me­tų. Jo­kio ypa­tin­go re­cep­to mo­čiu­tė ne­tu­ri: vi­sa­da daug dir­bo ir vis­ką val­gė. Ir da­bar, ka­da už­si­ma­no, la­ši­nu­kų su svo­gū­niu­kais, duo­na už­krem­ta. O ska­niau­sias pa­tie­ka­las jai – kas­ti­nis su karš­to­mis bul­vė­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

Pak­laus­ta, iš ko pa­vel­dė­jo il­gaam­žiš­ku­mą, 103 me­tų Leo­no­ra Kont­ri­mie­nė su­si­mąs­to: gal iš tė­ve­lio se­sers, ku­ri su­lau­kė 102-ejų.

Nors ne­se­niai se­no­lė bu­vo su­si­lau­žiu­si ko­ją, da­bar ji se­ne­lių na­muo­se jau vaikš­to su vaikš­ty­ne.