Naujausios
Energingą, bendraujančią ir gyvenimo išmintį dalijančią pakiršinietę gražios ir garbingos sukakties proga pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas, laikinai einantis mero pareigas, Mindaugas Pauliukas, Baisogalos seniūnė Renata Masiulienė ir Pakiršinio bendruomenės pirmininkas Paulius Kablys.
Šimtametė pakiršinietė sveikintojus pasitiko vilkėdama tautinius rūbus – pati pasisiuvo. Bendruomenės pirmininkas prie tų gražių rūbų ir pintą juostą, ir gintarinius karolius padovanojo.
Apie šimtametės energiją Pakiršinyje visiems žinoma. Ji ir paauklėja šalia esančius, ir juokiasi iš įvairiausių gyvenimo situacijų.
„Pusę metų lauke dėl koronos nebuvo, tik išėjo skiepytis, tuoj šešias kaimo moteris paauklėjo, kad jos tinkamai nesitvarko, šunis netvarkingai vedžioja“, – juokia si Elžbieta Karaliūtė, Pakiršinyje įsikūrusio etninės kultūros ir amatų centro direktorė. – Močiutė pas mus į parką pasėdėti ateina, su jaunimu bendrauja, ir paauklėja, ir pasidžiaugia jais.
Šimtametę senolę supa net septyni anūkai, keturiolika proanūkių ir viena proanūkė.
Šiuo metu su sūnumi Gediminu gyvenanti Z. Ridikienė stebina ne tik savo energija, bet ir šviesia atmintimi – pasakoja prisiminimus iš savo gyvenimo, iš vaikystės, iš tremties laikotarpio, tarsi knygos lapus vartydama ir humoro jausmo nestokodama. Prisiminimų irgi daugybė – kiekvieno vis kokia nors emocija slepiasi: tai nuostaba, tai džiaugsmas, tai ilgesys, tai nuoskauda.
„Kai atsigulu, rikiuoju prisiminimus. Prisimenu kaip kada, kartais daugiau, kartais mažiau. Posakis toks yra „Gyvenimas gražus ir įdomus“, – sušunka mažytis vaikelis. „Gyvenimas baisus ir audringas“, – atsako tik senas senelis“. Man lageryje toks seniukas parašė šį prisiminimą“, – apie nenusakomą gyvenimo įvairovę kalba Zosė.
Apie ilgaamžiškumo paslaptį taip sako: „5 metus ganiau karves, basa, sušalus buvau visa, o kur šildydavau sušalusias kojas, čia jau nebesakysiu. Laukdavau, kad karvė ką padarys, ir bėgau kojų šildytis. Ir niekada neatsisakiau jokio darbo gyvenime. Koks darbas bebūdavo, ar ūkvedys, ar brigadininkas klausia, kas eis, tai Zosikė eis, ji niekada neatsisakė“, – sakė ji.
Paklausta apie sunkiausią savo gyvenimo laiką, šimtametė atsidūsta. „Sunkiausias laikas mano gyvenime buvo, kai palikau vaiką septynių mėnesių su mama ir teko Sibire būt. Neilgai buvau, bet kol ten papuoliau, buvo labai sunku. Tris metus buvau. Aš nusikaltau ne tuo, kad mane ištrėmė, bet kad grįžau. Tada jau gero žodžio nebegirdėjau, tik banditė, tiurmininkė, parazitė, va tokie žodžiai buvo. Žinoma, protingas žmogus nieko nesakė, o kas pasakė, tai gal taip reikėjo pasakyt. Sibire man nebuvo sunku. Aš kada buvau, jau geriau buvo, jau kitas laikas. Buvo švaru, kas dešimt dienų į pirtį eidavom. Valgydavom avižinę košę ir lakatienę kokią. Lakatienė tai koks nors sūdytas šiltas skystimas, tai barščiai, tai kruopos. Sunkiau man grįžus namo buvo. Nežinau, kodėl man buvo labai sunku. Nežinojau, ką rasiu namie, o radau tą, kad reikėjo kombikormos (pašarai gyvuliams, red. past.) košę valgyt. Vėliau Pociūnuose vienuolika metų išgyvenom, dirbau fermoje prie kiaulių, man labai sekėsi“, – pasakoja.
Už ką ištrėmė, iki dabar nežino.
„Be kaltės buvau išvežta. Gyvenome išvežtųjų į Sibirą ūkyje ten prie Dišlių kaimo, dvi šeimos viename name. Pas mus du miškinius nušovė, jie ne pas mus atėjo, o pas kaimyną, o mes likom kalti. Tai esu gyvenime tris cigaretes surūkiusi: pirmą – kai mane areštavo, antrą – kai pabaigė bylą, o trečią – kai paleido į laisvę. O dabar tai visiems linkiu mažiau gerti, mažiau rūkyt, nes kiek matau, tai eina kaip garvežiai įsikandę cigaretes. Ir norėčiau, kad moterys mestų rūkyt. Toks mano noras. Nepakenčiu tų rūkančiųjų“, – sveikesnio gyvenimo būdo linkėjo visiems Lietuvos žmonėms.
