Šei­mo­je trys me­džio­to­jai

Nak­tis bokš­te­ly­je

Jau 20 me­tų, kai Do­na­tas Ban­džiu­kas įkū­rė sa­vo ūkį. Vai­ki­nui tuo­met bu­vo vos dvi­de­šimt vie­ne­ri. Ar­to­jų var­žy­bo­se jis gar­sė­jo kaip vie­nas ge­riau­sių ar­to­jų. Va­sa­rį bu­vo 20 me­tų, kai ve­dė sa­vo drau­gę Jo­li­tą. Nuo tos die­nos jau­na šei­ma ir dar­bus dir­ba, ir pra­mo­gau­ja kar­tu. Iš kai­mo ki­lu­sius jau­nus žmo­nes la­biau­siai ri­ša mei­lė gam­tai.

"Kai iš­li­pi iš kom­bai­no, ir įtrau­ki gry­no miš­ko oro – ir poil­sis ir pra­mo­ga, ir pra­ban­ga", – sa­ko Do­na­tas. To­dėl kai pa­žįs­ta­mi me­džio­to­jai pa­kvie­tė pa­bū­ti va­ro­vu, jau­nas ūki­nin­kas ne­dve­jo­da­mas su­ti­ko. Pa­ban­dė vie­ną, pa­skui ki­tą kar­tą. Pa­ti­ko vaikš­čio­ti po miš­ką, ste­bė­ti gam­tą.

2003 me­tais Do­na­tas iš­lai­kė me­džio­to­jo eg­za­mi­ną, nu­si­pir­ko šau­tu­vą ir įsto­jo į me­džio­to­jų klu­bą.

"Gi­mi­nė­je ne­bu­vo me­džio­to­jų. Ma­ma pa­sa­ko­jo, jog me­džio­jo ma­no se­ne­lis. Ta­čiau jo ne­ma­čiau, ne­te­ko­me dar prieš man gims­tant", – pa­sa­ko­ja Do­na­tas.

Ūki­nin­kui me­džiok­lė la­biau­siai pa­tin­ka dėl bu­vi­mo gam­to­je. Gam­tą my­li ir jo žmo­na Jo­li­ta. To­dėl į me­džiok­les ji vi­suo­met ly­dė­da­vo vy­rą. Kai rei­kė­da­vo va­ro­vų, ji pui­kiai at­lik­da­vo ši­tą vaid­me­nį. Pra­si­dė­jus taip va­di­na­moms pa­lau­ki­mo me­džiok­lėms, jau­na mo­te­ris drau­ge su vy­ru nak­tis leis­da­vo me­džio­to­jo bokš­te­ly­je.

"Pui­kus jaus­mas, kai po die­nos dar­bų trum­pą va­sa­ros nak­tį pra­lei­di gam­to­je. Iš nuo­var­gio pri­snūs­ti, ir vėl būd­rau­ji", – įspū­džiais da­li­ja­si Do­na­tas.

Mo­te­rys ne­pa­lei­do nė vie­no šū­vio

Prieš pen­ke­tą me­tų me­džio­to­jo bi­lie­tą ga­vo ir Jo­li­ta. Ka­dan­gi kar­tu su vy­ru vi­suo­met va­žiuo­da­vo į me­džiok­les, nu­spren­dė lai­ky­ti eg­za­mi­ną ir įsi­gy­ti šau­tu­vą. Ta­čiau jau­na mo­te­ris šau­dė tik per eg­za­mi­ną. Per me­džiok­les ne­pa­lei­do nė vie­no šū­vio. Ji krūp­čio­ja nuo kiek­vie­no šū­vio. Bai­sus gar­sas.

Abu su vy­ru pri­klau­so tam pa­čiam "Slan­kos" bū­re­liui. Bet ji ir to­liau li­ko va­ro­ve.

"Man ne pa­ti me­džiok­lė pa­tin­ka, o pa­si­vaikš­čio­ji­mas po gam­tą. Gro­žiuo­si me­džiais, paukš­te­liais. Kiek gy­vy­bės knibž­da miš­ke. Koks ty­ras oras! Sma­gu gro­žė­tis gam­ta sė­dint bokš­te­ly­je. Kar­tais ra­du­si ke­lias va­lan­das lais­vo lai­ko su­ka­riu po ke­lis ki­lo­met­rus miš­ke ieš­ko­da­ma ra­gų", – pa­sa­ko­ja po­nia Jo­li­ta.

Ji mo­ka ir mėgs­ta ga­min­ti įvai­riau­sius pa­tie­ka­lus iš žvė­rie­nos. At­lie­ka­mą mė­są kon­ser­vuo­ja. Ta­čiau šau­ti į žvė­rį pa­ti ne­ga­lė­tų.

Tą pa­tį sa­ko ir Ban­džiu­kų duk­ra Gab­rie­lė. Mer­gai­tė nuo vai­kys­tės ei­da­vo į me­džiok­les su tė­vais. Už­per­nai, su­lau­ku­si pil­na­me­tys­tės, ir­gi ta­po me­džio­to­ja. Į me­džio­to­jų klu­bą ne­sto­jo. Me­džiok­lė­se da­ly­vau­ja sve­čio tei­sė­mis. Ta­čiau šau­dė ir­gi tik per eg­za­mi­ną. Kar­tu su ma­ma per va­ry­mi­nes me­džiok­les pa­bū­na va­ro­ve.

Abi mo­te­rys tu­ri sa­vo šau­tu­vus. Ta­čiau jų šei­mi­nin­ku už­re­gist­ruo­tas vy­ras ir tė­vas Do­na­tas. Jos – tik nau­do­to­jos.

Šiuo me­tu Gab­rie­lė stu­di­juo­ja ir dir­ba Vil­niu­je. Tad į me­džiok­lę lei­džia­si re­čiau – tik tuo­met, kai grįž­ta į tė­viš­kę. Tė­vai įsi­ti­ki­nę, kad po stu­di­jų duk­ra grįš į kai­mą. Prieš ke­lias die­nas pa­ma­čiu­si skren­dant ger­ves, mer­gi­na ma­mai pa­ra­šė ži­nu­tę: "Kaip sma­gu gir­dė­ti ger­vių bal­sus!"

Gy­ve­ni­mas me­džiok­lės plo­tuo­se

Ūki­nin­kų sū­nūs dvy­niai Lu­kas ir Ro­kas ne­su­si­ža­vė­jo me­džiok­le, nors šei­ma gy­ve­na tarp miš­kų, fak­tiš­kai me­džiok­lės plo­tuo­se.

Čia ne­ma­žai šer­nų. Vie­ną kar­tą Do­na­tą šer­nas yra už­puo­lęs. Iš­lė­kė tie­siog iš ru­gių lau­ko. Me­džio­to­jas į žvė­rį šo­vė, su­žei­dė, taip iš­si­gel­bė­jo. O su­si­dur­ti su šiuo žvė­ri­mi, pa­sak Do­na­to, pa­vo­jin­ga. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai il­ti­mis jie per­rė­žia pil­vą juos puo­lan­tiems šu­nims. Tą pa­tį ga­li pa­da­ry­ti ir žmo­gui.

Tie­siog ne­to­li kie­mo bė­gio­ja stir­nų, el­nių, la­pių, pa­si­tai­ko ir brie­džių. Šią žie­mą ko­kie du šim­tai met­rų nuo Ban­džiu­kų na­mų pra­bė­go še­šių vil­kų gau­ja.

Ban­džiu­kų šei­ma tu­ri ne­ma­žai me­džiok­lės tro­fė­jų. Vie­nus tau­rio­jo el­nio ra­gus nu­ve­žus ko­mi­si­jai, ver­tin­to­jai pa­ti­ki­no, jog jie ver­ti auk­so me­da­lio. Ta­čiau į pa­ro­das po­nas Do­na­tas jų ne­be­ve­žė. Pa­si­puo­šė sa­vo na­mus.

Au­ga­li­nin­kys­tės ūkį tu­rin­tys Ban­džiu­kai dir­ba 230 hek­ta­rų že­mės. Jie nuo­lat do­mi­si nau­jo­vė­mis. Kas mė­ne­sį da­ly­vau­ja ko­kia­me nors se­mi­na­re.

Kol ūkis kū­rė­si, šei­ma lai­kė gy­vu­lių. Pas­kui jų at­si­sa­kė. Jei lai­ky­ti, tai daug. Dėl vie­nos kar­vės ar kiau­lės neap­si­mo­ka nė varg­ti. Mė­sos pa­kan­ka iš miš­ko. Šei­ma la­biau­sia mėgs­ta šer­nie­ną. Tik sa­ko, jog ją rei­kia ge­rai ter­miš­kai ap­do­ro­ti. Rū­ky­tų deš­rų ar kum­pių ne­pa­ta­ria nei ga­min­ti, nei val­gy­ti.