Mo­bi­lu­sis laiš­ki­nin­kas – la­bai lau­kia­mas sve­čias

Su­si­tik­ti su­ta­ria­me tre­čia­die­nį. Prieš 8 val. į dar­bo vie­tą – se­niū­ni­jos pa­tal­po­se prie esan­čio sta­liu­ko – at­vyks­ta tam, kad su­tik­tų Paš­to trans­por­tą, at­ve­žan­tį laik­raš­čius, siun­tas, laiš­kus, skir­tus ap­tar­nau­ja­mos apy­lin­kės gy­ven­to­jams. Kris­ti­na sa­vo ruož­tu at­vy­ku­siam Paš­to trans­por­tui per­duo­da iš­vež­ti skaist­gi­rie­čių įteik­tus laiš­kus ir siun­tas. Prieš de­vy­nias Kris­ti­nos „gol­fiu­ko“ už­pa­ka­li­nė­je sė­dy­nė­je vi­sas sė­di­mas vie­tas uži­ma tos die­nos ko­res­pon­den­ci­ja, prie­ky­je – pa­grin­di­niai dar­bo įran­kiai: plan­še­ti­nis kom­piu­te­ris, ka­sos apa­ra­tas. Dar 15 mi­nu­čių vyr. laiš­ki­nin­kė prie sta­liu­ko ap­tar­nau­ja su­si­rin­ku­sius skaist­gi­rie­čius: vie­ni atei­na prie iš­mo­kų, ki­ti – su­si­mo­kė­ti mo­kes­čių, tre­ti – pa­siim­ti už­si­pre­nu­me­ruo­to laik­raš­čio.

9.15 val. Kris­ti­na Kar­čiaus­kie­nė sė­da į au­to­mo­bi­lį ir su­ka iš vie­nos mies­te­lio gat­vės į ki­tą, stab­tel­da­ma prie pa­što dė­žu­čių blo­kų, su­kda­ma į kie­mus su pra­ne­ši­mais, siun­ti­niais, ban­de­ro­lė­mis. Mo­te­ris su­ka­si vik­riai, kad apie vi­dur­die­nį jau ga­lė­tų su­kti į Skaist­gi­rio apy­lin­kės kai­mus, kur mo­bi­laus laiš­ki­nin­ko žmo­nės ir­gi la­bai lau­kia. Tre­čia­die­nį mo­bi­lio­ji vyr. laiš­ki­nin­kė po Skaist­gi­rio apy­lin­kes iš­ve­žio­jo 192 pe­rio­di­nės spau­dos vie­ne­tus, 89 pa­pras­tus laiš­kus, 11 re­gist­ruo­tų siun­tų, iš­mo­kė­jo pa­šal­pas 25 apy­lin­kės gy­ven­to­jams.

Kai Skaist­gi­ry­je ne­li­ko Paš­to, žmo­nės ėmė­si už gal­vų: nie­ko ki­to ne­gir­dė­si, val­džia vi­sas pa­slau­gas nuo kai­mo žmo­gaus tik to­li­na. Neį­si­vaiz­da­vo, kaip čia rei­kės pri­si­tai­ky­ti ir prie mo­bi­laus laiš­ki­nin­ko tei­kia­mų pa­slau­gų. Pu­sant­rų me­tų pa­ro­dė, kad vil­kas ne toks bai­sus, koks jis pieš­tas.

– Žmo­nės la­bai ge­ri. Nort, kad kiek il­giau pas juos su­si­lai­ky­čiau, ypač vie­ni­ši – no­ri pa­si­kal­bė­ti , iš­si­pa­sa­ko­ti, apie ma­no gy­ve­ni­mą su­ži­no­ti, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na Kar­čiaus­kie­nė.

Pa­ke­liui į Do­mei­kių kai­mą Kris­ti­na pa­skam­bi­na te­le­fo­nu mo­te­riai – pra­ne­ša apie sa­vo at­vy­ki­mą su pa­šal­po­mis. Pab­ju­ru­siais lau­ko ke­liu­kais prie Žyd­rū­no Pran­ciu­lio įkur­tų prie­glau­dos bu­vu­siems al­ko­ho­li­kams, nar­ko­ma­nams na­mų ri­zi­kin­ga va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu – šių na­mų gy­ven­to­jai pa­tys mie­lai su­tin­ka laiš­ka­ne­šę pa­si­tik­ti prie vieš­ke­lio. Bū­rį vy­rų ir vie­ną mo­te­rį, lū­ku­riuo­jan­čius ša­li­ke­lė­je, pa­ste­bi­me iš to­lo. Kris­ti­na at­si­da­ro ma­ši­nos lan­gą, prie jo lau­kian­tie­ji ri­kiuo­ja­si į ei­lu­tę.

Laiš­ki­nin­kas kai­mo vie­to­vė­je šian­dien yra kaip gel­bė­ji­mo­si šiau­das. Kris­ti­na to­kia ma­lo­ni, to­kia pa­slau­gi, kad žmo­nės kar­tais iš­drįs­ta iš jos pa­pra­šy­ti dau­giau pa­slau­gų, nei laiš­ki­nin­kui pri­klau­so.

Žmo­nės ma­žai kant­rūs. Jei už­si­pre­nu­me­ra­vę laik­raš­tį, jį no­ri iš ry­to ir skai­ty­ti. Ne­su­lau­kę 11-12 val. jau ir skam­bi­na vi­sur, kur tik įma­no­ma, to­dėl Kris­ti­na dir­ba spė­riai. Įli­pa, pa­va­žiuo­ja, su­sto­ja, iš­li­pa, nu­bė­ga prie pa­što dė­žu­tės, grįžta… Vi­sas tos die­nos marš­ru­tas su­dė­tas jos gal­vo­je, ne­rei­kia dai­ry­tis į že­mė­la­pį ar už­ra­šus. Iš vie­nos gat­vės su­ka į ki­tą. Paš­to dė­žu­čių blo­kų tik vie­nas ki­tas, dau­ge­lis gy­ven­to­jų dė­žu­tes tu­ri įsi­ren­gę prie na­mų, daž­nas – prie lau­ko du­rų, tad Kris­ti­na te­ki­na bė­ga į kie­mą. Aki­vaiz­du, kad žmo­nės jos pa­si­ro­dy­mo lau­kia – tą ry­tą laiš­ki­nin­kei pa­si­ro­džius, kie­me pa­si­ro­do ir šei­mi­nin­kas.

– Per de­vy­ne­rius dar­bo me­tus ko­kių tik pa­što dė­žu­čių ne­su ma­čiu­si. Ne tik pa­ga­min­tų iš se­nų duo­ni­nių, ran­ki­nu­kų, ran­ki­nių, bet ir se­nų mik­ro­ban­gų kros­ne­lių. Ta­čiau Skaist­gi­ry­je, To­po­lių gat­vė­je yra itin gra­ži dė­žu­tė, pa­ga­min­ta iš me­ta­lo – ant na­mo sie­nos ro­po­ja juo­das vo­ras, ku­rio „kū­ne“ įtai­sy­tos du­re­lės pe­rio­di­nei spau­dai ir laiš­kams, – kū­ry­bin­gų žmo­nių iš­mo­ne džiau­gia­si K. Kar­čiaus­kie­nė.

Ta­čiau kai ka­da, ati­da­rius tas pa­što dė­žu­tes, vyr. laiš­ka­ne­šės lau­kia ir siurp­ri­zai. Aną va­sa­rą vie­no­je pa­što dė­žu­tė­je Kris­ti­ną iš­gas­di­no šir­šių su­si­suk­tas liz­das. Ne­re­tos dė­žu­tė­se ir šiukš­lės. O šį tre­čia­die­nį , no­rė­da­ma įmes­ti laik­raš­tį, vie­no­je pa­što dė­žu­tė­je mo­te­ris su­ra­do 250 ml tal­pos bu­te­lai­tį nuo stip­raus al­ko­ho­li­nio gė­ri­mo. „Va­kar tik­rai ne­bu­vo“, – ti­ki­na Kris­ti­na.