Didžioji moters privilegija

Pas­ta­ruo­ju me­tu Tarp­tau­ti­nė Mo­ters die­na tar­si su­prie­ši­na­ma su ge­gu­žės pir­mą­jį sek­ma­die­nį šven­čia­ma Mo­ti­nos die­na.

Mo­ters die­na dau­ge­liui vy­res­nio am­žiaus žmo­nių dar aso­ci­juo­ja­si su so­viet­me­čio iš­ger­tu­vė­mis dar­bo ko­lek­ty­vuo­se, kai vy­rai pir­miau­sia, kol dar bū­da­vo blai­vūs, svei­kin­da­vo ko­le­ges, ir tik vė­lų va­ka­rą, par­svir­du­lia­vę gir­ti at­kiš­da­vo tul­pę sa­vo žmo­nai.

Aso­ci­juo­ja­si ir su ži­bu­tė­mis, ku­rias pir­mo­kai ar ant­ro­kai ber­niu­kai ko­vo aš­tun­tą­ją do­va­no­da­vo sa­vo kla­sio­kėms – ne­va mo­te­rims.

Jau­na­jai kar­tai, pa­mė­gu­siai Va­len­ti­no die­ną, Tarp­tau­ti­nė mo­ters die­na ir­gi pra­ra­du­si ak­tua­lu­mą.

Ne­pai­sant įvai­raus po­žiū­rio, pa­sau­lis ją šven­čia. Šven­čia­ma ir Lie­tu­vo­je. Tar­si ne­drą­siai. Tar­si žvelg­da­mi į ko­vo aš­tun­tą­ją su hu­mo­ru.

Kar­tais vy­rai sa­ko, jog mo­te­rys da­bar už­si­ka­ria­vu­sios vi­sas gy­ve­ni­mo sfe­ras. Jos no­ri bū­ti pre­zi­den­tė­mis, prem­je­rė­mis, Sei­mo ar Ta­ry­bos na­rė­mis, mo­kyk­lų va­do­vė­mis, li­go­ni­nių di­rek­to­rė­mis. Kai ši­to no­ri ir sa­vo no­rus įgy­ven­di­na vy­rai, yra nor­ma­lu. Kai mo­te­rys, bū­ti­nai kam nors ky­la nuo­sta­ba ir nuo­skau­da...

Gal­būt to­dėl, kad mo­te­ris tu­ri vie­ną ypa­tin­gą pri­vi­le­gi­ją tap­ti mo­ti­na. Su šia pa­rei­ga ji daž­niau­sia ir ta­pa­ti­na­ma. Vy­ro pa­rei­ga bū­tų ap­sup­ti mo­te­rį glo­ba, su­teik­ti jai sau­gu­mą ir ma­te­ria­li­nį ap­rū­pi­ni­mą. De­ja, ne vi­soms pa­si­se­ka ras­ti rū­pes­tin­gą tė­vą sa­vo vai­kams. Ne vie­nas at­ve­jis, kai vy­rai pa­pus­to pa­dus, o ali­men­tus jų vai­kams mo­ka vals­ty­bė.

Mo­ti­nys­tė – di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Jei­gu mo­te­ris ja ne­tu­ri su kuo pa­si­da­lin­ti, ji ne gy­ve­na, o ken­čia. Au­gi­na at­ža­las, tru­pi­na mi­ni­ma­lias pa­ja­mas, kad už­tek­tų pa­mai­tin­ti kiek­vie­ną bur­ną.

Da­bar ma­din­ga sa­ky­ti, jog mo­ti­nos vai­kus au­gi­na ne sau, o vals­ty­bei. Tam, kad neiš­nyk­tų pa­sau­lis. Ma­tyt, to­dėl vis daž­niau ran­da­si mo­te­rų, ne­no­rin­čių kur­ti šei­mos ir šei­mų, ku­rios pa­si­ren­ka gy­ve­ni­mo be vai­kų mo­de­lį.

Kam au­ko­tis? Pas­kir­ti tiek lai­ko au­gi­nant vai­kus, kai ga­li­ma įdo­miai ir mo­der­niai švęs­ti gy­ve­ni­mą. Kam da­lin­tis su vai­kais sa­vo pa­ja­mo­mis, juos iš­lai­ky­ti iki pil­na­me­tys­tės?

Egois­ti­nį po­žiū­rį ne­re­tai dik­tuo­ja ir pa­sta­ruo­ju me­tu daž­nai es­ka­luo­ja­ma vai­kų ne­dė­kin­gu­mo te­ma.

Ar ne tu esi tas vy­ras, ku­rio žmo­nos va­za ant sve­tai­nės sta­le­lio vis dar tuš­čia?

Atos­to­gau­da­ma Egip­te su­si­pa­ži­nau su gar­baus am­žiaus Eu­ge­ni­ja iš Vo­kie­ti­jos. Lie­tu­vė ten gy­ve­na jau be­veik tris de­šimt­me­čius. Ten išau­gi­no duk­ras. Ji ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti, jog ato­sto­gau­ju su duk­ra. Kaip jau­nai duk­rai ga­li tik­ti ma­mos kom­pa­ni­ja?

Mud­viem su duk­ra jos nuo­sta­ba at­ro­dė keis­ta. Kar­tu ato­sto­gau­ja­me kiek­vie­nais me­tais ir džiau­gia­mės vie­na ki­tos drau­gi­ja. Pui­kus bū­das pa­bend­rau­ti, kai nė­ra bui­ties rū­pes­čių.

Sa­vo tė­vy­nai­nės el­ge­sį su­pra­tau po to, kai kar­tą pa­plū­di­my­je aša­ro­da­ma ji iš­lie­jo sa­vo šir­dag­rau­žį. Jos duk­ros jau suau­gu­sios. Tu­ri sa­vo šei­mas. Au­gi­na vai­kus. Eu­ge­ni­jai bent kar­tą per mė­ne­sį no­rė­tų­si duk­ras ap­lan­ky­ti. Pa­bend­rau­ti su anū­kais. Per­duo­ti jiems bent tru­pi­nė­lį lie­tu­vy­bės.

Duk­ros lei­džia at­va­žiuo­ti į sve­čius. Bet ma­ma ap­si­gy­ven­ti pri­va­lo vieš­bu­ty­je. Ne­ma­žai dar­bin­go am­žiaus Lie­tu­vo­je pra­lei­du­si mo­te­ris gau­na ga­na kuk­lią pen­si­ją. Vo­kie­ti­jo­je dir­bo neil­gai. Ne­ga­li sau leis­ti mo­kė­ti ne tik už ke­lio­nę, bet dar ir už kam­ba­rį vieš­bu­ty­je.

Kar­tą įsi­pra­šė pas duk­rą į bu­tą. Bet mie­go­jo bal­ko­ne. Ne to­dėl, kad ne­bu­vo lais­vo kam­ba­rio. O to­dėl, kad nak­tį, ei­da­ma į tua­le­tą iš lais­vo­jo kam­ba­rio, neiš­bu­din­tų duk­ros.

"Tu­rė­ti vai­kų ir jaus­tis vie­ni­šai yra skau­džiau ne­gu iš tik­rų­jų bū­ti vi­siš­kai vie­ni­šai", – nu­si­vy­lu­si kal­bė­jo se­no­lė.

Ga­lė­tu­me kal­tin­ti vo­kiš­ką vai­kų ir tė­vų su­sve­ti­mė­ji­mą. Ten tė­vai pil­na­me­čius vai­kus grei­tai iš­va­ro iš na­mų nuo­mo­tis būs­tų, o at­li­ku­sius jų kam­ba­rius ge­riau iš­nuo­mo­ja sve­ti­miems. Ten suau­gę vai­kai re­tai lan­ko tė­vus. O kar­tais ir vi­sai ne­lan­ko. Ten san­ty­kiuo­se ma­žiau ši­lu­mos, nuo­šir­du­mo ir spon­ta­niš­ku­mo.

Ta­čiau ne­rei­ka­lin­gų mo­ti­nų yra ir Lie­tu­vo­je. Vie­na pa­žįs­ta­ma iš did­mies­čio daž­nai pa­skam­bi­na pa­si­guos­ti. Pag­rin­di­nė te­ma – jos sū­nus. Sa­vo Jo­nu­ką išau­gi­no vie­na, pa­si­rū­pi­no ge­ru jo iš­si­la­vi­ni­mu, pa­si­da­li­jo iš sa­vo tė­vų gau­tu pa­li­ki­mu, kad jau­na šei­ma iš kar­to nu­si­pirk­tų na­mą Vil­niu­je ir pa­si­tu­ri­mai gy­ven­tų.

Ta­čiau sū­nus, kaip ir sa­ko­ma Bib­li­jo­je, glau­džia­si prie žmo­nos. O žmo­nai kaž­ko­dėl ne­pa­tin­ka any­ta, nors ji ne­ria­si iš kai­lio, kad anū­kė­lis tu­rė­tų la­vi­nan­čių žais­lų, gra­žių dra­bu­žė­lių. Į jau­nos šei­mos na­mus, ku­riuos ta any­ta pa­dė­jo įsi­gy­ti, ga­li at­va­žiuo­ti tik mar­čios tė­vai. Net per anū­kė­lio gim­ta­die­nį nie­kas jos ne­kvie­čia. Kar­tais sū­nus at­ve­ža ber­niu­ką va­lan­dą pa­bū­ti su mo­čiu­te. "Bet ko per va­lan­dą ga­li jį iš­mo­ky­ti? Ko­kių žai­di­mų pa­žais­ti?"

Vien­tur­tis jos vai­kas mo­ti­ną lai­ko ant­raei­liu žmo­gu­mi, nes no­ri iš­sau­go­ti sa­vo šei­mą. Mo­ti­na ty­liai ken­čia li­ku­si vie­ni­ša, ne­ga­lė­da­ma da­ly­vau­ti sa­vo sū­naus gy­ve­ni­me.

Taip ken­čia ne vie­nin­te­lė mo­ti­na. Vie­nos dėl to, kad vai­kai jų ne­no­ri įsi­leis­ti į sa­vo na­mus, ki­tos – kad jų at­ža­los gy­ve­na už­sie­niuo­se. Tre­čios dėl to, kad sto­ko­ja sa­vo vy­rų dė­me­sio.

Ko­vo aš­tun­tą­ją ne tik mies­to pre­ky­bos cent­rai, gat­vių tur­ge­liai, bet ir so­cia­li­niai tink­lai pra­žys­ta tul­pė­mis. Mo­te­rys fo­to­ga­fuo­ja sa­vo puokš­tes ir gi­ria­si jo­mis "feis­bu­ko" drau­gams. O vie­na iš­te­kė­ju­si tris­de­šimt­me­tė nu­fo­tog­ra­fa­vo tuš­čią va­zą, pa­dė­tą ant sta­lo ir vis dar te­be­lau­kian­čią gė­lių.

Ar ne tu esi tas vy­ras, ku­rio žmo­nos va­za ant sve­tai­nės sta­le­lio vis dar tuš­čia? Juk mo­te­riai nie­kuo­met ne­bus per daug šven­čių.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.