Naujausios
Amerikoje piktinasi, kad uždarė marihuanos parduotuves. Tik pagalvokite – ne duonos, o marihuanos! Kaip dabar reikės be žolės gyventi?!
Anglams baisiausiai gaila, kad uždaryti barai. Ką dabar veikti? Kur leisti vakarus?
Lietuvaičiai – kūrybingesni. Pakeiksnojo, kai buvo pastrigę pasienyje, bet grįžo – ir viskas gerai. Ne problema uždaryti barai. Galima baliavoti ir namuose. Tempiasi į daugiabučius draugus, skalauja virusą iš gerklės. Ar nepalieka užkrato laiptinėse – neaišku. Savo „žygdarbius“ reklamuoja feisbuke, šypsosi pasauliui ir virusui bedantėmis burnomis. Baliavos, kol pasibaigs užsienyje uždirbti pinigai. Paskui gal pasibaigs ir koronavirusas. Grįš į salotų laukus ir šeškų fermas. Karantinas jiems negalioja, kaip negalioja ir daugelis kitų Lietuvos taisyklių. Juk jie dirba užsieniuose.
Ko norėti iš Europos juodadarbių? Kai iš užsienio kurortų grįžtanti vieno rajono merė koneveikia pasienyje sugrįžėlius sutinkančius policininkus. Kai paslidinėję gydytojai, vos parskridę namo, kitą dieną jau keliauja gydyti pacientų. Kai net savivaldybių klerkai ir įstaigų vadovai, pasimėgavę poilsiu užsieniuose, nesiteikia laikytis karantino apribojimų. Eina į renginius, lanko posėdžius, perka maistą prekybos centruose, makaluojasi po miestą.
Galbūt jie neužsikrėtę? Galbūt nesusirgs? O jeigu užsikrėtę? Kokiam skaičiui žmonių prilipdys infekcijos kančias, o gal net mirtį? Antai iš užsienių specialiais reisais parskraidinti ir keltais parplukdyti Lietuvos gyventojai piktinasi, kad 14 dienų teks būti izoliuotiems.
Suprantama, tai griauna planus. Bet kam šiandien planų negriauna Covid –19? Ar iš tiesų taip neįmanomai baisu padykinėti nemokamame viešbutyje. Gauti nemokamą maitinimą ir visą aprūpinimą. Ar čia tikrai didžiausia gyvenimo tragedija?
Izraelis jau nuo kovo pradžios dvi savaites karantinuoja visus – ir savus, ir svetimus atvykėlius. Ir niekas dėl to nenumiršta.
O gal reikėjo elgtis taip, kaip Baltarusija. Išvažiavote į užsienį – tai ten ir būkite. Jokių parskraidinimų ir parplukdymų! Tuo pačiu jokių konfliktų ir jokio nepasitenkinimo.
Kol prie kiekvieno iš mūsų neprieis koronavirusas ir nepradės dusinti ar bent nesupurtys, tol, matyt, nepasimokysime iš svetimų klaidų.
Ir kaip čia mums galės padėti ministras Veryga? Ar keiksime jį, ar girsime, koronavirusui bus tas pats. Jam vienodai skanios ir juodadarbio, ir inteligento ir socialdemokrato, ir konservatoriaus, ir liberalo ląstelės.
Bet vistiek kai kuriems politikams koronavirusas – nepamainoma proga išsiloti ir sukabinti ant vienos galvos visas koronaviruso atneštas bėdas, kurių Lietuvoje, beje, dar ne tiek ir daug, palyginus su turtingomis Vakarų valstybėmis.
Lyg pilypai iš kanapių išlindę nuo arenos jau nuėję, bet tuo patikėti negalintys ir arenoje dar besivaidenantys politikai iš pradžių svarsto, ar karantino apribojimai nepažeidžia žmogaus teisių.
Paskui ima kaltinti, kad valdantieji nesusitvarko. O kas susitvarko geriau? Gal Italija ar Ispanija?
Buvusi prezidentė nepraleidžia progos parodyti savo pranašumą kritikuodama ją pakeitusį prezidentą ir nepagarbiai atsiliepdama apie sveikatos ministrą, kuriam šios karantino dienos – pačios sunkiausios.
Kada pagaliau įgysime žmogiškos empatijos? Kada suvoksime, jog grėsmės akivaizdoje reikia vienytis, o ne skaldytis? Kiek laiko nuolat riesimės ir plaksime save? Ar dar ilgai save peiksime ir būsime pasaulio durneliai? Juk iš tikrųjų taip nėra!
Koronavirusas jau parodė, jog neužsibūna ten, kur yra griežta drausmė, kur žmonės mažiau išlepę ir labiau disciplinuoti. Taigi, viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Nepaisant šiam laikotarpiui neadekvačios kai kurių politikų laikysenos, išbandymas koronavirusu vėl telkia tautą. Kol vieni nepaiso nurodymų ir taisyklių, kiti aukoja pinigus ir apsaugos priemones medikams, perka brangią aparatūrą, kad būtų išgelbėtos gyvybės. Savanoriauja, padėdami pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms.
Įmonės keičia veiklą, kad aprūpintų gyventojus apsaugos priemonėmis. Antai „Utenos trikotažas“ jau siuva kaukes. Vilniuje įsikūrusi gamykla ne tik Amerikai, bet ir Lietuvai pradės gaminti komponentus koronaviruso tyrimų reagentams. Steigiami paramos fondai.
Tokiomis akimirkomis atbunda daugelio padorių žmonių patriotiniai jausmai ir troškimas padėti savo tautai.
Tačiau kai kurie kaip ta močiutė Kuraž, gyvenusi iš karo, pasinaudos susidariusia situacija. Abejoju, ar visi fonduose sukaupti pinigai pasieks tikrąjį adresatą? Ar dalis suaukotų lėšų nenusės kokių nors organizuotų ir pavienių gudruolių kišenėse? Juk panašiai nutiko, kai žmonės aukojo rublius ir auksinius papuošalus, vos atkūrus Nepriklausomybę. Kur jų aukos panaudotos, daugelis iki šiol nežino.
Pelnus jau skuba krautis farmacininkai, šiomis dienomis vos ne dvigubai pabranginę labiausiai perkamus nereceptinius vaistus, po tris eurus imdami už mažytį dezinfekcinio skysčio buteliuką.
Prekybos tinklai pabrangino kai kuriuos maisto produktus. Mat, pastaruoju metu buvo didesnė paklausa. Jų pavyzdžiu pasekė ir mažos parduotuvėlės, visu euru pabrangindamos kilogramą mėsos.
Nepaneigsi – koronavirusas klastingas ir baisus. Bet antra vertus, ar baimės akys – ne per didelės? Statistika skelbia, jog nuo paprasto gripo šį sezoną jau mirė 8 žmonės.
Kasdien daugybė pasaulio žmonių miršta nuo vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, žūsta avarijose. Su šia statistika susigyvenome. Nes šitos mirtinos ligos neparalyžiuoja gyvenimo. Jomis neužsikrečiama.
„Covid – 19“ išaugino didžiulę baimę, pasėjo nerimą. Dar niekad taip negyvenome. Grįžę iš parduotuvės puolame plauti rankų. Dezinfekuojame rankines, pinigines, durų rankenas. Iš parduotuvės parsineštų prekių pakuotes.
Ir vis tiek atrodo, jog iš visų namų kerčių žvelgia virusas. Taip ir laukiantis, kol nusilps mūsų fizinis ir moralinis imunitetas.