Naujausios
Mes, sovietiniais laikais gyvenę, nuolat girdėdavome visiškai priešingą frazę: „Žmogus žmogui – draugas, bičiulis, brolis“.
Atrodo, jog kasdien į galvą kalama sentencija pasiekė smegenis. Ir iš tiesų buvome draugiškesni, turėjome daugiau empatijos, buvo mažiau pasipūtimo. Paprastas eilinis kartais ir mažai raštingas žmogelis nueidavo pasiskųsti į vienintelės partijos būstinę.
Šiandien partijų daug. Bet žmogus neturi kam pasiskųsti. Valdančiosios partijos sako: „Po ketverių metų galėsit išsirinkti kitus“. Opozicinių partijų valdantieji negirdi. Tiesiog nenori girdėti. Dėl „unoro“. Dėl to, kad nereikėtų apsikrauti nereikalingais darbais.
Teisybės galėtum ieškoti nebent teisme. Bet reikia turėti daug pinigų advokatams ir kantrybės tos teisybės belaukiant. Belieka susitaikyti su neteisybe. Prie jos priprasti, su ja susigyventi.
Kad nebūčiau apkaltinta sovietinių laikų nostalgija, skubu pasitaisyti, jog ir anuomet buvo neteisybės. Mokytojas labiau „palaikydavo“ ūkio direktoriaus negu paprasto sargo vaiką, medikas atidžiau negu eilinį miestietį ar kaimietį apžiūrėdavo vykdomojo komiteto biurokratą arba pardavėją, nes deficito laikais ji buvo galinga.
Ne kiekvienas drįsdavo eiti skųstis į partijos komitetą, nors sekretorius ir vadinome draugais. Bet vien žinojimas, kad yra tokia institucija vertė su žmonėmis „skaitytis“ ir kolūkio pirmininką, ir gydytoją, ir mokytoją. Mat, kiekvienas jų klientas žinojo tiesiausią ir paprasčiausią kelią ieškant teisybės.
O šiandien vieniša aštuoniasdešimtmetė našlė neturi kam pasiskųsti. Gerokai jaunesni kaimynai ją nuolat terorizuoja. Užkliuvo net jos sklype augančios gėlės. Iškvietė aplinkosaugininkus ir seniūną, įrodinėjo, jog tai invaziniai augalai. Senoji turėjo savo gėles išrauti.
Kodėl naujieji kaimynai taip nekenčia našlės? Seniūnas sako, jog dalijantis turtą, senoji liudijo ne kaimynės, o jos brolio naudai. Jos supratimu, teisybės naudai. Taigi, netapo kaimynų biznio objektu.
Šiandien žmogus žmogui – tik biznis. Pirmiausia kaip biznio objektas visi esame vartotojai. Daiktų, paslaugų, pramogų, degalų, transporto, maisto ir t.t.
Užgimsta kūdikis – ir jis jau vartotojas. Jam reikia mišinėlių, drabužėlių, vežimėlių, sauskelnių, žaislų, skiepų, gydytojo paslaugų.
Ką jau bekalbėti apie suaugusius... Jiems reikia ne tik maisto, madingų drabužių, avalynės, kosmetikos, bižuterijos, kirpyklų, grožio salonų, gydytojų, odontologų, plastinės chirurgijos paslaugų, sporto klubų, kelionių, kavinių, restoranų, bet kartais ir alkoholio, rūkalų, netgi narkotikų.
O jei visuomenei į šoną dar įgnybia kokia epidemija, pavyzdžiui koronavirusas, farmacininkai ir įvairios korporacijos trina rankas. Gamina kaukes, testus, išradinėja vakcinas ir vaistus. Pasaulyje gimsta nauji multi milijonieriai ir milijardieriai.
Vienas gyvas vartotojas maitina dešimtis verslo šakų. Maitina net ir miręs. Nes žmogų reikia pagarbiai palaidoti, tinkamai sutvarkyti ir prižiūrėti jo kapavietę.
Bet pačios naudingiausios ir dosniausios į valdžią patekusios ypatos. Jie be viso to, ko reikia paprastam mirtingajam, dar naudojasi ir įvaizdžio kūrėjų, konsultantų, dizainerių paslaugomis. Už tas paslaugas pakloja solidžias sumas valstybės lėšų. Mat, moka ne iš savo kišenės. Tarkim fotografui, kuris už eilinio kliento foto sesiją ima 250 eurų, sumoka 5200. Stambias sumas pakloja stilistams, nors tie kartais valstybės atstovus aprengia lyg klounus. O ką jau kalbėti apie komunikaciją, kuriai nepagailima ir šimtų tūkstančių eurų!
Geriau jau kad ir iš savų (giminaičių, bendrapartiečių) būtų nupirkę ligoninėms daugiau lovų ir deguonies aparatų, sumokėję priedus su kovidiniais ligoniais dirbantiems medikams, negu taškę pinigus tokiems niekams.
Valdžia – pati paklausiausia vartotoja. Užtat apie valdžios žmones tuoj pat ima sukinėtis įvairiausių paslaugų teikėjai. Nors turi dešimtis patarėjų ir padėjėjų, kurie turėtų pasirūpinti ir jų komunikacija, ir įvaizdžiu, ir protingais patarimais, kad nei namuose, nei svečiuose nenusišnekėtų, vis tiek samdo žmones „iš šalies“. Gal atidirba už paramą per rinkimus? Gal trokšta papenėti verslą, kad šis nenuskurstų? Gal mokesčių mokėtojų sąskaita nori pabūti geri?
Už tai įmonės direktorius, sužinojęs, kad kaimynystėje apsigyveno už jį dar aukštesnis viršininkas, užeina į svečius ir sako: „Dabar aš su tavimi draugausiu.“
Taigi, bizniu gali virsti ne tik gamintojo, pardavėjo paslaugos teikėjo ir vartotojo santykiai, bet ir draugystė, pažintis. Pasigyrus pažintimi su aukštais pareigūnais, galima laimėti neblogų dividendų. Aplinkiniai tavęs bijos, labiau gerbs ir vertins, pasistengs nematyti kokios nors nelegalios veiklos.
Ypač naudingos partinės draugystės. Ko ne biznis, kai į kandidatų sąrašus įtraukiami Seimo narių padėjėjai? Nei tau vargti įtikinėjant rinkėjus vienmandatėje apygardoje, nei įrodinėti, koks esi protingas. Patekai į sąrašiuką šiek tiek aukščiau vidurio – ir Seimo narys. O kiek dar tokių, kurie per kiekvienus rinkimus atsiduria sąrašo viršuje ir sėkmingai „seimoriauja“ po trisdešimt metų!
Dar viena partinio biznio forma, kai šalia didelės sisteminės partijos atsiranda savotiška atžala, pavyzdžiui, Tautos prisikėlimo ar Laisvės partija. Didžioji motininė partija pastoja dar gerokai prieš rinkimus, o, likus keliems mėnesiams, pagimdo naują partinį kūdikį. Tokį nei šio, nei to... Bet patraukiantį tuos rinkėjus, kurie nežino už ką balsuoti arba nemyli nė vienos iš sisteminių partijų. Nors kūdikis ir nepanašus į didžiąją motušę, bet po rinkimų prie jos prisiglaudžia. Dėl valdančiosios koalicijos gausumo ir tvarumo...
Neseniai viešojoje erdvėje teko skaityti apie vestuves atšokusios nuotakos nuoskaudas. Jaunavedžiai iškėlė prabangų pokylį. Specialiai tam išnuomavo sodybą. Sumokėjo už svečių vaišes, gėrimus ir nakvynę. Svečiai už tai atsidėkojo įteikdami jauniesiems vokelius su keliais šimtais eurų. Tačiau viename vokelyje buvo tik atvirukas su linkėjimais. Eurų nebuvo. Tai labai papiktino nuotaką. Esą žmogus atėjo į vestuves, vaišinosi jų sąskaita, o pasveikino tik atviruku, nepasirašęs net kas toks esąs. Nuotaka dabar įtarinėja visus svečius.
Tokios istorijos liudija, jog net viena svarbiausių gyvenimo švenčių – vestuvės yra tik turgus. Mes tave pavaišinsime, palinksminsime, bet tu susimokėk. Žinoma, daugiau negu ta pramoga kainavo. Neatsipirksi linkėjimais ir gražiais žodžiais.
Nemanau, kad etiškai pasielgė nuotaka, viešai papasakojusi šią istoriją. Tačiau tarp veltui „pabaliavoti“ atėjusio svečio ir mokesčių mokėtojų pinigus švaistančios valdžios galima išvesti paralelę.
Už mūsų pinigus kokybiškų ir nekokybiškų įstatymų leidėjams bei pulkui jų padėjėjų, Vyriausybės nariams mokami solidūs atlyginimai. Iš mokesčių mokėtojų lėšų jos ir jie vyksta į komandiruotes užsienyje, gyvena viešbučiuose, puotauja priėmimuose. Mes sumokame komunikacijos specialistams, kad pagerintų jų įvaizdį ir apdumtų mums akis.
O jie mums numeta tuščią voką, kuriame nėra net gražių palinkėjimų. Mat, šiuo metu mes jiems nesame biznis. Iki naujų rinkimų dar toli.