Žmogus iš Gyvybės langelio

Gal nu­plas­no­jo at­gal į sa­vo lais­vę? Ten ne­rei­kės au­ko­ti ne­mi­go nak­tų, gir­dė­ti kū­di­kio riks­mo, da­lin­tis su juo vis­kuo, ką tu­ri, rū­pin­tis bent jau iki pil­na­me­tys­tės.

O gal ji gel­bė­jo kū­di­kį nuo to var­go, ku­rį ken­čia pa­ti? Nuo sun­kaus, ne­be­pa­ke­lia­mo li­ki­mo? Nuo skur­do? Nuo be­na­mio da­lios? Gal nu­spren­dė sa­vo gy­ve­ni­mo iš­šū­kius su­tik­ti vie­na, ne­vel­da­ma ką tik į pa­sau­lį atė­ju­sio kū­di­kio? Gal vi­lia­si, jog jos ma­žy­lį pri­glau­dę nau­jie­ji tė­vai ga­lės duo­ti jam dau­giau ne­gu ji ga­lė­tų?

Ar tu­ri­me tei­sę ją smerk­ti? Juk ne­ži­no­me, kas vyks­ta tos ką tik pa­gim­džiu­sios mo­ters gy­ve­ni­me. Ar ap­si­spren­di­mas pa­lik­ti kū­di­kį spon­ta­niš­kas? Ar ge­rai ap­gal­vo­tas veiks­mas? Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis jo su­si­lauk­ta?

Iš to, kad vai­ke­lis tvar­kin­gai ap­reng­tas ir ne­nu­mes­tas kur pa­ke­lė­je ar neiš­mes­tas tua­le­te, kaip vis dar pa­si­tai­ko, ga­li­me spręs­ti, jog ma­ma nė­ra dar vi­siš­kai nu­žmo­gė­ju­si. Ne­ži­no­me, ko­kios aud­ros siau­tė jos šir­dy­je nuei­nant pa­li­kus kū­di­kį.

Aiš­ku tik vie­na, kad prieš ke­lio­li­ka me­tų at­si­ra­dę Gy­vy­bės lan­ge­liai pa­si­tei­si­no. Jie iš­gel­bė­jo 29 kū­di­kius. Be­je, pen­kios ma­mos, pa­si­nau­do­jo tei­se per­si­gal­vo­ti per tris mė­ne­sius ir su­si­grą­ži­no pa­lik­tus ma­žy­lius.

O kaip se­ka­si 24 vi­sam lai­kui pa­lik­tie­siems? Ar jie ra­do tė­vus ar bent glo­bė­jus? Ar yra my­li­mi? Ar sau­gūs? Ko­kius var­dus jiems da­vė val­diš­kų įstai­gų dar­buo­to­jai? Kaip pa­ženk­li­no jų li­ki­mą bio­lo­gi­nių tė­vų iš­da­vys­tė? Ar jie ne­jaus, kad gal­ve­les glos­to sve­ti­mos ran­kos, jei­gu iš vi­so kas nors pa­glos­tys? Ar per sap­nus ne­si­šauks tik­ro­sios ma­mos? Ar ne­bus iš­vež­ti kur nors į už­sie­nį, kur su be­jė­giais da­rys kas ką no­ri?

Bet vis dėl­to jie gy­ve­na. Nes Gy­vy­bės lan­ge­liuo­se juos pa­li­ku­sios mo­ti­nos nea­tė­mė bent jau gy­vy­bės ir žmo­gui duo­to bran­giau­sio da­ly­ko gy­ve­ni­mo, ga­li­my­bės pa­bū­ti šia­me prieš­ta­rin­ga­me, bet vis dėl­to ža­via­me pa­sau­ly­je.

Daž­nai pri­si­me­nu vie­no vai­kų na­muo­se užau­gu­sio vai­ki­no žo­džius sa­vo ži­no­mai, bet ne­pa­žįs­ta­mai mo­ti­nai: "Ačiū tau, Mo­ni­ka, kad ma­ne pa­gim­dei. Kad su­tei­kei man gy­vy­bę. O užau­gau šiaip taip ir pa­ts. Da­bar ma­no gy­ve­ni­mas – ma­no ran­ko­se."

Šian­die­na pa­siū­lo vis dau­giau ga­li­my­bių įsi­kib­ti į gy­ve­ni­mą ne­rei­ka­lin­giems vai­kams. Ku­ria­mos šei­my­nos ir bend­ruo­me­ni­niai vai­kų na­mai. Neb­lo­go­mis iš­mo­ko­mis glo­bo­ti sve­ti­mus vai­kus ska­ti­na­mos šei­mos.

Dėl ci­vi­li­za­ci­jos ir eman­ci­pa­ci­jos mo­ti­no­mis ne­ga­lin­čios tap­ti mo­te­rys no­ri įsi­vai­kin­ti ma­žy­lius. Kū­di­kis iš Gy­vy­bės lan­ge­lio, ko ge­ro, vie­na iš ge­riau­sių išei­čių. Paė­mu­si ke­lių mė­ne­sių kū­di­kį jau­na šei­ma ma­to jo pir­mą šyp­se­ną, be­si­ka­lan­čius pir­muo­sius dan­tu­kus, pir­muo­sius žings­nius, iš­girs­ta pir­muo­sius žo­džius... Tai pa­de­da Gy­vy­bės lan­ge­lio vai­ką leng­viau priim­ti kaip sa­vą kū­di­kį.

Bet grįž­ki­me prie lem­tin­go spren­di­mo – at­si­sa­ky­ti ką tik gi­mu­sio ma­žy­lio. Var­gu, ar sa­vo kū­di­kį į Gy­vy­bės lan­ge­lį yra at­ne­šęs bent vie­nas tė­vas? Jis, dar prieš gims­tant vai­ke­liui, daž­niau­sia bū­na pa­pus­tęs pa­dus. Sun­kų spren­di­mą tu­ri priim­ti mo­ti­na.

Vie­šint už­sie­ny­je ten­ka gir­dė­ti daug is­to­ri­jų, kai mo­te­rys, ne­pa­jėg­da­mos ir ne­no­rė­da­mos rū­pin­tis vai­kais, pa­lie­ka juos vy­rams. O pa­čios dings­ta iš jų gy­ve­ni­mo vi­sam lai­kui.

Lie­tu­vo­je to­kios pra­kti­kos nė­ra. Ar­ba ji la­bai re­ta. Vi­sa ne­pa­vy­ku­sių san­ty­kių pa­sek­mių ir at­sa­ko­my­bės naš­ta ten­ka mo­te­riai.

Ar tik­rai ne­ga­li­me jai pa­dė­ti? Gal ša­lia Gy­vy­bės lan­ge­lių ga­lė­tų at­si­ras­ti ir Mo­ti­nų na­mai. Ten ga­lė­tu­me su­kur­ti są­ly­gas pa­čioms mo­ti­noms oriai au­gin­ti kū­di­kius. Ten po gim­dy­mo su kū­di­kiais nu­vež­tu­me pa­si­me­tu­sias, ne­tu­rin­čias kur ei­ti ma­mas, ap­rū­pin­tu­me jas bū­ti­niau­siais da­ly­kais, pa­mo­ky­tu­me, kaip rū­pin­tis at­ža­la, o vai­kui paū­gė­jus, pa­dė­tu­me jai in­teg­ruo­tis į dar­bo rin­ką.

Ži­no­ma, pa­si­tai­ky­tų to­kių, ku­rios vis tiek nuo sa­vo vai­kų pa­bėg­tų. Ta­čiau bent ži­no­tu­me, jog vals­ty­bė pa­da­rė vis­ką, kad ma­žy­lis tu­rė­tų bent vie­ną ar­ti­mą žmo­gų – ma­mą.

Vals­ty­bei tai kai­nuo­tų pi­giau ne­gu iš­lai­ky­ti ins­ti­tu­ci­jas, sam­dy­ti glo­bė­jus, fi­nan­suo­ti bend­ruo­me­ni­nius vai­kų na­mus ar šei­my­nas. Ir, ko ge­ro, ras­tų­si dau­giau lai­min­gų mo­ti­nų ir vai­kų.

De­ja, kol kas Lie­tu­vo­je vai­ko tei­sės gi­na­mos ne stip­ri­nant šei­mą, o to­li­nant ir at­ski­riant vai­kus nuo tė­vų. Ži­niask­lai­do­je vie­na po ki­tos gir­di­si is­to­ri­jos, kaip grei­tai, net neiš­ty­rus si­tua­ci­jos, nė neišk­lau­sius tė­vų paaiš­ki­ni­mo, vai­kai pai­ma­mi iš šei­mos ir kaip sun­kiai vė­liau tė­vams su­grą­ži­na­mi.

Dėl mė­ly­nės ant ko­jos. Dėl paaug­lio me­lo ker­ši­jant tė­vams, kad ne­nu­pir­ko dvi­ra­čio ar bran­gaus te­le­fo­no.

Po to, kai nar­ko­ti­kų pri­si­ri­ju­si mo­ti­na su su­gy­ven­ti­niu mir­ti­nai su­mu­šė Ma­tu­ką, vi­si tė­vai lai­ko­mi po­ten­cia­liais sa­vo vai­kų žu­di­kais. Ir kal­ti čia ne įsta­ty­mai, o su­si­reikš­mi­nę, bu­ki, sa­vo val­džią iš­troš­kę ro­dy­ti tų įsta­ty­mų vyk­dy­to­jai, ne­va gi­nan­tys vai­ko tei­ses.

De­ja, pri­gim­ti­nė ir pa­ti svar­biau­sia vai­ko tei­sė tu­rė­ti tė­vus, te­gu kar­tais klys­tan­čius, bet my­lin­čius tik­rus tė­vus, ku­rių neats­tos nie­kas ki­tas.

Tad ne­pro­šal bū­tų kar­tais pa­si­vy­ti nuo Gy­vy­bės lan­ge­lio tuš­čiu krep­šiu ir tuš­čia šir­di­mi nuei­nan­čią mo­ti­ną ir pa­klaus­ti, kas jos gy­ve­ni­me nu­ti­ko to­kio bai­saus, kad at­si­sa­ko sa­vo kū­no ir krau­jo...

Gal ša­lia Gy­vy­bės lan­ge­lių ga­lė­tų at­si­ras­ti ir Mo­ti­nų na­mai. Ten ga­lė­tu­me su­kur­ti są­ly­gas pa­čioms mo­ti­noms oriai au­gin­ti kū­di­kius.