Naujausios
Ir vėl Šiauliai šviečia. Šįkart minorinėmis, murzinomis spalvomis „sublizgėjo“ Šiaulių konservatoriai, tremtiniai, į savo vištidę įsileidę slaptąjį Rusijos agentą, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąjungos narį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo narį, dviejų valstybių pilietį (Lietuvos ir Rusijos).
Susikūrė tėvynės meilės monopolį
Keisčiausia ir skaudžiausia, kad tai vyksta partijos aplinkoje, kuri mūsų valstybėje nuo pat 1990-ųjų pretendavo (ir tą daro iki šiol) į Tėvynės meilės monopolį, į vienintelių, „tikrųjų“ patriotų atspindį, kuri neleidžia kitų partijų atstovams ar nepartiniams pasisakyti miesto šventėse, atminimo renginiuose Šiauliuose birželio mėnesį prie geležinkelio rampos minint skaudžią tautai Gedulo ir vilties dieną, pagerbiant tremtinius ir pan.
Su ta situacija susidūriau visus aštuonetą metų (2016–2924) dirbdamas Seime, atstovaudamas savo rinkėjams, nesirinkdamas jų politinių pažiūrų. Įstrigo paskutinis bandymas pasisakyti Šiaulių kultūros centre iškilmingai minėtame „Tremtinio“ choro 35-metyje. Buvau pakviestas ne partijos (vėliau paaiškinta, kad tai buvęs neva partijos renginys?), o choro senbuvių.
Koks triukšmelis kilo, kai panorau pasveikinti choristus. Viskas baigėsi tuo, kad net buvo susirasta ir iškviesta Centro vadovė, kurią turėjau patikinti, kad aš nepolitikuosiu, neagituosiu. Į tuos kamantinėjimus atsakiau: „Net nesirengiu, tiesiog pasidžiaugsiu, pasveikinsiu šauniuosius choristus“.
Tokių istorijų iš savo politinės patirties galiu paminėti ne vieną ir ne dvi. Kodėl tai primenu? Todėl, kad Rusijos galimo šnipo kontekste tai ypač svarbios detalės – dažnai priešų ieškome ten, kur jų nėra, susikuriame tariamus priešus, nematome, neįtariame, kad tavo organizacijoje tūno tikrieji priešai, kad čia realizuojamos tikrosios jų kurpiamos užmačios.
Dieve, neduok, kad jų būtų „prisiveisę“ ir kitose partijose. Užsienio nedraugiškų valstybių slaptosios tarnybos nemiega, jos tyliai dirba savo darbą, sutelkia didžiulius finansinius resursus, infiltruoja ne vienam dešimtmečiui savo agentus.
Chrestomatinis atvejis
Senjoro galimo šnipo E. Manovo atvejis – chrestomatinis, žinant istorines šaltojo karo periodo istorijas, pagaliau ir pastarųjų dešimtmečių patirtis.
Štai prieš 14 metų, 2010-ųjų vasarą, Jungtinės Valstijos pranešė suėmusios 10 „slaptas užduotis“ vykdžiusių, „giliai užsikonspiravusių“ asmenų, įtariamų priklausius Rusijos agentų tinklui, kurio veiklą Federalinis tyrimų biuras (FTB) slapta stebėjo ilgiau nei dešimtmetį. JAV slaptosios tarnybos demaskavo agentų tinklą, kuriam buvo pavesta slapta įsiskverbti į Amerikos politiką formuojančius sluoksnius ir teikti informaciją Maskvai. Jie buvo pasiųsti į ilgalaikę komandiruotę į JAV.
To meto informaciniai šaltiniai citavo FTB iššifruotą žinutę, pasiųsta iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (UŽT) būstinės Maskvoje: „Jūsų išsilavinimas, bankų sąskaitos, automobilis, namas ir kita skirti vieninteliam tikslui – įvykdyti pagrindinę misiją, tai yra, užmegzti ir plėtoti ryšius JAV politiką formuojančiuose sluoksniuose ir siųsti duomenis į C (centrą Maskvoje)“.
Amerikos atveju aprašomos suklastotos tapatybės, paslėptų pinigų sumos ir viešbučių kambariuose slapta įtaisytos vaizdo kameros. Buvę Rusijos piliečiai JAV ne tik naudojosi suklastotomis tapatybėmis, vaizdavo esantys paprasti amerikiečiai, jie net sukurdavo šeimas su amerikiečiais, taip siekdami likti nepastebimi ir įsilieti į visuomenę.
Styginis transportas – „apsikvailinimo rekordas“
Šių dienų Šiaulių konservatoriaus istorija primena dar vieną skambiai nuskambėjusią istoriją mūsų mieste lygiai prieš 10 metų – 2014-aisiais. Šiaulių miesto taryba skubos tvarka pritarė vadinamojo styginio transporto kūrėjams ateiti į Pramonės parką. Nors tada dar Rusija nežvangino ginklais, bet puikiai suvokė, kokios svarbos Vakarų pasauliui, NATO valstybėms yra Šiaulių karinis oro uostas.
Tada man, nepriklausomam miesto Tarybos nariui, prisiskaičiusiam apie šaltojo karo, brandžiojo socializmo metu Sovietų Sąjungos kurtus minkštųjų paketų galios paketus, nukreiptus dešimtmečiams į priekį, buvo akivaizdu, kad naujasis projektas žada ne fantastines gundančias investicijas miestui, o „naujuosius vasiukus“.
Tarybos narius tada sužavėjo milijonų spindesys (vėliau buvo vargta, kaip tą milijoną skubiai grąžinti „investuotojui“), jie visai nesidomėjo, kodėl rusų mokslininko idėja iš Rusijos tada „atskraidinta ir nutūpė“ būtent šalia Šiaulių karinio aerodromo, šalia NATO bazės. Mes nesuvokėme, o priešai suvokė puikiai.
Tame tarybos posėdyje pasisakiau prieš ir perskaičiau savo atskirąjį pareiškimą. Jame rašiau: „Siūlau pirmiausia pasidomėti, ar nėra pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui, visa tai bus daroma prie NATO bazės, Šiaulių aerodromo, ir daroma nelabai draugiškos valstybės atstovo. Idėja gal ir gera, bet dabartinė geopolitinė situacija verčia atidžiau studijuoti pasiūlymą. Be to, projekte yra ir daug „vasiukų kvapo“. (...) Visus šiuos kontekstus turėjome išsiaiškinti. Žinant, kaip dabar dirbama su „minkštaisiais paketais“, kaip per visokius šou yra sprendžiamos geopolitinės problemos, nereikėtų skubėti.“
Deja, mano argumentai nebuvo išgirsti, milijonai užliejo deputatų smegenis. Vienintelis bankininkas Jonas Bartkus šioje istorijoje tada įžvelgė pavojų, kad „tas atėjimas gali būti pagrįstas rusų intervencijos „žaliųjų žmogeliukų“ principu.
Tada „Dangaus kelią“ palaimino net 18 Tarybos narių, prieš buvo 4 – tarp jų ir mes, du nepriklausomi tarybos nariai: Stasys Tumėnas ir Artūras Visockas.
Prisimenu dienraščio „Šiaulių kraštas“ tuometinės publikacijos teiginį, kad „gali būti, kad Šiaulių taryba, pritardama „dangaus kelio“ idėjoms, pasiekė apsikvailinimo rekordą“.
Išeitis – agentų paviešinimas
Užteks istorijos, grįžkime prie šiandienos pavojų, kurie sklinda per visą pasaulį. Kaip niekad esame arti Trečiojo pasaulinio karo, todėl privalome būti budrūs, mokytis iš savo klaidų.
Viena iš taisytinų klaidų – asmenų, slapta bendradarbiavusių su slaptosiomis užsienio šalių struktūromis, sąrašų paviešinimas. Būtina tą padaryti, kad mažiau būtų galimo šantažo. Tokių kaip įtariamas E. Manovas, gali būti daug.
Istorikė dr. Kristina Burinskaitė monografijoje „Slaptieji KGB bendrininkai: agentų veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais“ (2022) atkreipė dėmesį į KGB agentų veiklos tyrimo problemą – išvežtus ir sunaikintus dokumentus: „Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, per 1989 m. ir 1990 m. pirmąjį ketvirtį (iki balandžio pradžios imtinai) buvo sunaikinta 33 760 LSSR KGB agentūros asmens bylų ir 2477 darbo bylos, o apie 5000 tos pačios agentūros asmens bylų ir 169 darbo bylos perduotos saugoti SSRS KGB Omsko srities valdybos archyvui. 1990 m. spalio mėn. sunaikinta ir didžioji dalis Agentų asmens ir darbo bylų fondo informacinio aparato, t.y. 733 KGB agentų asmens ir darbo bylų registracijos žurnalai, taip pat 15 tomų, sudarytų iš sunaikintų KGB agentų bylų sąrašų, ir 2 tomai dokumentų apie KGB agentų bylų perkėlimą iš LSSR KGB archyvo į kitus SSRS KGB sistemos archyvus. 1996 m. Lietuvos ypatingajam archyvui perduotos saugoti 49 (realiai – 58) KGB agentų asmens ir darbo bylos, likusios Lietuvoje po 1990–1991 m.“ (Kristina Burinskaitė, Slaptieji KGB bendrininkai: agentų veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2022, p. 23–24).
Šiuos istorinius faktus miniu tam, kad pagrįsčiau problemos aktualumą, Lietuvai priešiškos valstybės galimybę šantažuoti Lietuvos Respublikos piliečius etc.
Kitas istorikas, buvęs LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Krašto apsaugos ministras dr. Arvydas Anušauskas knygoje „KGB. Visiškai slaptai“ (2015) pateikė tokią statistiką: „Vien tik per SSRS specialiųjų tarnybų agentūrinį tinklą perėjo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių 1956–1990 m. – apie 50 tūkst. žmonių (šiuo metu Lietuvoje gyvenančių KGB slaptų bendradarbių skaičius yra apie 30 tūkst. žmonių, apie trečdalis jų su KGB bendradarbiavo 1970–1990 m.). Ne mažiau žmonių buvo susiję su KGB ir kitais saitais – kaip patikimi asmenys (dėl einamų pareigų teikę KGB reikalingą pagalbą) arba kaip komunistinės valdžiusiosios nomenklatūros atstovai (sudarę KGB veiklai tinkamas sąlygas ir naudojęsi KGB galia savo valdžiai išlaikyti ir stiprinti)“ (Arvydas Anušauskas, KGB. Visiškai slaptai, Vilnius: Versus aureus, 2015, p. 391–392).
Politologė Julija Ravaitytė 2015 metais konstatavo dar vieną galimo šantažo grėsmę: „Neprisipažinę asmenys išliko potenciali grėsmė Lietuvos saugumui, nes vis dar galėjo būti šantažuojami dėl savo kompromituojančios praeities ir nebuvo įrodę savo lojalumo Lietuvos valstybei [išskirta – S. T.], o tai galėjo padaryti prisipažindami ir atskleisdami visą turimą informaciją apie specialiųjų tarnybų veiklą“ (Julija Ravaitytė, „Liustracijos politikos Lietuvoje vertinimas“, Politologija, 2015, Nr. 1, p. 65–66, prieiga internetu: https://www.zurnalai.vu.lt/politologija/article/view/7374/5278).
„Senjore, metas pabusti“
Kodėl pažėriau tiek daug argumentų ir statistikos? Kas bendra tarp Šiaulių konservatoriaus, tikro ar tariamo tremtinio Eduardo Manovo ir mano teiginių?
Bendrumų daug. Priminsiu, kad „Nepriklausomoje Lietuvoje dar galėjo būti apie 25 000 asmenų, sovietų valdymo laikotarpiu bendradarbiavusių su KGB. Iš jų 2000 m. atėjo prisipažinti 1589 asmenys.“ (Kristina Burinskaitė, Slaptieji KGB bendrininkai: agentų veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2022, p. 38).
O kokia neprisipažinusiųjų padėtis? Ar negali ateiti valanda, kai priešiškos valstybės slaptosios tarnybos lengvai susiras tokius manovo kalibro agentus, kuriems bus priminta: „Senjore, metas pabusti, metas prisiminti, metas atidirbti tiems, kas tave rengė, kas mokėjo pinigus“.
Pavojai neišnyko, Ukrainos karo, viso pasaulio suirutės kontekste jie tik stiprėja.
Apie tai rašoma ir „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime 2023“, skyriuje „Grėsmės konstitucinei santvarkai“ pažymėta, kad „Kremlius siekia išlaikyti įtaką Lietuvoje, todėl imasi iniciatyvų pristatyti Rusiją kaip patrauklią alternatyvą Lietuvos visuomenės pasirinktai vakarietiškai orientacijai. Šiam tikslui Kremlius pasitelkia su Rusijos subjektais ryšius palaikančius asmenis ir nevyriausybines organizacijas. [...] Vis dėlto maždaug dešimtadalis šalies gyventojų yra linkę manyti, kad dėl karo Ukrainoje atsakinga ne Rusija, o kitos valstybės. Dalis Rusijos veiksmus teisinančių Lietuvos gyventojų palaiko įvairaus pobūdžio ryšius Rusijoje, jų pagrindinis naujienų šaltinis – Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės“ („Grėsmių nacionalinima saugumui vertinimas 2023“, p. 67)
Mieli skaitytojai, tai jums ir atsakymas, kodėl būtina paviešinti slaptosioms užsienio šalių tarnyboms tarnavusius asmenis. Tai reikalinga tam, kad Lietuva būtų saugesnė ir tvirtesnė. Tam būtina vienovė, pilietinė visuomenės pozicija. Tada ir nauji manovai neišlįs mūsų partijų gretose, būsime vieningesni ir atsparesni užsienio valstybių grėsmėms.