Vos pražydusi vienybė vėl nuvyto

 

(Dėl alergijos kitokiai nuomonei)

Karo Ukrainoje akivaizdoje Lietuva susitelkė. Iš prigimties gailestingi lietuviai puolė dalintis kukliais savo ištekliais su tragedijos ištikta ukrainiečių tauta. Neša nuo karo pabėgusiems ar tėvynėje likusiems ukrainiečiams galinčius praversti daiktus, aukoja pinigus, važiuoja parsivežti karo pabėgėlių nuo Ukrainos sienos. Visą sunkvežimį maisto produktų išsiuntė ūkininkai. Visi elgiasi taip, kaip liepia žmogaus širdis.

Kurį laiką buvo šiek tiek ramiau ir Seimo bei Vyriausybės koridoriuose. Valdantieji sušvelnino toną kalbėdami su opozicija. Opozicija taip pat pritilo. Ne laikas rietis, kai ir Lietuvą bet kada gali ištikti Ukrainos likimas. Siūlo Vyriausybei pagalbą ir racionalių sprendimų. Taigi, pradėjo atrodyti, kad Lietuva susivienijo.

Dar skaisčiau vienybė pražydo Kovo -11-ąją. Vienybė su savimi, savo tautiečiais ir Ukraina. Minios lietuvaičių žygiavo sostinės gatvėmis po Lietuvos ir po Ukrainos vėliavomis. Mus sveikino gražios, tobulais makiažais, stilingai pasirėdžiusios Seimo ir Vyriausybės ponios. Tokių puošnių ir gražių damų nepamatysi nė Europos parlamente. Pagalvojau – kuo jau kuo, bet moterų gal net ir aukštų, plačiapečių vyrų gražumu Lietuva tikrai lenkia Europą.

Smagu buvo klausyti sveikinimo kalbų tautai. Tapo ramiau. Gal pagaliau Lietuva ir lietuviai nebus skaldomi į elitą ir vatnikus, į Vilnių ir regionus, į miestiečius ir kaimiečius, į skiepytus ir neskiepytus...

Tačiau užteko tik vienos akimirkos, kad visos iliuzijos subyrėtų į šipulius. Signatarų namuose vykstančiose Nepriklausomybės atkūrimo iškilmėse viena iš Sąjūdžio pirmeivių, Atkuriamojo Seimo narė teisininkė Zita Šličytė savo kalboje išrėžė apie barikadas, kuriomis valdantieji nuo tautos buvo atsitvėrę Sausio 13 –ąją, nepriimamą Referendumo įstatymą, apie Šeimų sąjūdžio tapatinimą su „celofanu“, apie homoseksualų eitynių parodymą kaip grožio fiestą. Signatarė išreiškė savo nuomonę besdama pirštu į keletą, jos manymu, pagrindinių Lietuvoje dar vešinčių blogybių.

Bet kai kurių Seimo ir Vyriausybės narių ar šiaip signatarų širdys neatlaikė tokio „skaudaus“ dūrio ir dar šventinę akimirką. Vieniems plojant, kiti ėmė replikuoti, tėškė žodį „durnė“, o paskui, vienas į kitą pasižiūrėję, pakilo ir išėjo iš salės.

Kaip čia dabar? Pasipuošusiems, švęsti atėjusiems ponams lyg purvu į akis ir į brangius kostiumus švystelėta seniai pamirštos signatarės nuomonė. Jie tiesiog alergiški kitai nuomonei. Savo nuomonę kaip brangiausią teisybę baltos nosinaitės pavidalu nešiojasi įsikišę prabangių kostiumų kišenėse. O kito nuomonė – fu. Tik dulkės ar nosį riečiantis kvapas.

Pora signatarių pareiškė pasitraukiančios iš Signatarų klubo. Apkaltino Signatarų klubo prezidentę. Esą Signatarų namų vadovai kalti, kad šventinę dieną rėžiamos tokios kalbos. Matyt, ponia Birutė Valionytė privalėjo prieš renginį revizuoti visų pasisakančiųjų kalbas arba neleisti pasisakyti valdančiųjų ne itin mėgstamai, teisybę į akis rėžiančiai Zitai Šličytei.

Į kurią pusę eina mūsų žodžio laisvė? Gal į Rytus, kad jau net garbiems žmonėms, kovojusiems už Nepriklausomybę, negalima pasakyti savo nuomonės?

Taigi, vos išsiskleidęs vienybės žiedas vėl brutaliai nuskintas. Valdžios ponai neišlaikė elementarios akistatos su kitokia nuomone ir kitokia tiesa.

Kas tai? Prigimtinė ar įgyta alergija kitaip mąstantiems? Ar išponėjimas iki tokio laipsnio, jog įsivaizduojama, kad visa tauta privalo tik nuolat linksėti galvomis ir sutikti su visais, kad ir pačiais kvailiausiais valdžios sprendimais?

Kodėl kitos valdančiosios daugumos pakentė kartais pernelyg šlykščią ir neteisingą opozicijos kritiką? O šioji valdančioji dauguma bet kokiai kritikai – jautri iki paranojos?

Kiekvieną kartą, kai minimos su mūsų Valstybės ir Nepriklausomybės atkūrimu susijusios datos, kai matau Vilniaus gatvėmis einančią viltingą jaunų žmonių eiseną, kai žvelgiu į aukštus, dailius garbės kuopos karius, pražygiuojančius aikštėje, jaučiu pasididžiavimą savo tauta. Kartais nurieda ir laimės ašara, matant kaip Trispalvės vėliavėlės plevena laisvoje Lietuvoje jau gimusių jaunų tėvų ir jų mažylių rankose.

Mintys nuklysta į mūsų kartos jaunystės metus, kai nebuvo geltonųjų autobusėlių, o į maršrutinius ne visuomet tilpdavome ir į mokyklą, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, kelis kilometrus eidavome pėsti.

Kai, būdama studentė, LAZ autobusu stovėdama arba sėdėdama ant lagamino važiuodavau iki Vilniaus. Kai praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio deficito laikais, į „univermagą“ „padavus“ paltų, reikėdavo stovėti ilgoje lyg gyvatė išsiraičiusioje eilėje.

Taip, dabar gyvename nepalyginamai geriau negu sovietinėje Lietuvoje. Bet ar tas gėris tikrai iš nepatogia signatarės kalba pasipiktinusių poniučių ir ponų malonės?

Juk tuomet, kai stovėjome Baltijos kelyje, kai pasirašėme Nepriklausomybės atkūrimo aktą, kai šalome saugodami Seimą ir televizijos bokštą Sausio tryliktąją, kai kurie šiandieniniai ministrai ir Seimo nariai buvo maži pypliai arba iš viso dar buvo negimę.

Kam už tai, kad gyvename laisvėje ir bent kol kas taikoje turime būti dėkingi? Būtent Sąjūdžio pirmeiviams, pažadinusiems tautą. Tarp jų buvo ir šiandien dar gyvenanti, bet dėl tiesaus žodžio nepatogi, todėl iš „elito“ išstumta Zita Šličytė. Romualdas Ozolas, kurio portretai erzina valdančiuosius. Justinas Marcinkevičius, kurį siekta apjuodinti, kad galėtų patraukti iš kelio.

Jie buvo tikrasis Lietuvos moralinis elitas, paskui kurį ėjo tauta. Būtent jais prieš 32 metus patikėjome ir visus tuos metus kūrėme savo gerovę, lipdėme valstybę kaip katedrą.