Viršnorminio kiaušinio anomalija

Regina MUSNECKIENĖ

Prieš daugelį metų rašiau apie Kelmės rajono taryboje kilusias diskusijas dėl to, kad kai kurie Liolių socialinės globos namuose gyvenantys seneliai suvalgo vienu kiaušiniu daugiau negu skirta norma. Tuometinis senelių namų direktorius Stepas Dzimidas darė viską, kad seneliai būtų sotūs. Senelių namai turėjo žemės, laikė gyvulių.

Lioliškiai turėjo darbo ne tik prižiūrėdami senelius, bet ir plušėdami ūkyje. O seneliams nereikėjo skaičiuoti kąsnių. Kiek norėjo, tiek valgė. Direktorius džiaugdavosi, jog atokiose vietose vargingai gyvenę, nepajėgę pasigaminti valgio senoliai, patekę į socialinės globos namus, atsigaudavo, skruostai paraudonuodavo, tapdavo linksmesni.

Bet opozicijai užkliuvo per didelis kai kurių senolių apetitas. Dėl kelis centus kainuojančio kiaušinio taryboje kilo audra.

Paskui kilo ir daugiau biurokratinių audrų. Senelių namai atsisakė pagalbinio ūkio. Jau ne vieneri metai globotinius maitina pirktais produktais. Ir normuotai.

Panašus, senelio suvalgytam viršnorminiam kiaušiniui prilygstantis tik jau respublikinės reikšmės širšalas kilo ir pastarosiomis dienomis, kai valdantieji „valstiečiai“ paskelbė, jog rugpjūčio mėnesį skirs pensininkams ir pašalpų gavėjams papildomus 200 eurų kaip kompensaciją už nepatogumus, patirtus dėl koronaviruso.

Priešais šoko konservatoriai ir kiti opozicijos atstovai.  Esą pensininkai dėl koronaviruso materialiai nenukentėjo.

Seimo opozicija ir kai kurie politologai kaltina valdančiuosius rinkėjų papirkinėjimu. Esą pinigus reikia skirti dabar, o ne rugpjūčio mėnesį, kai bus ant nosies rinkimai.

Net keletas televizijos žurnalistų kalbintų močiučių, kurios į konservatorius tiki labiau negu į Dievą, jau iš anksto rėžia, jog valdžia tų pinigų neduos, nes viską meluoja. Be to, 200 eurų menkai tepagelbės. Ir apskritai, joms nieko iš tų „valstiečių“ nereikia.

O jei netyčia, gavusios tuos porą šimtų eurų, močiutės persigalvos? Ar ne dėl to konservatoriams neramu? Dalis tokio brangaus elektorato gali pasukti į kitą pusę...

Bet pasvarstykime logiškai. Ar tikrai dėl humaniško žingsnio tyko kokie nors rinkimų pavojai?

Ar didelis skirtumas, kada bus sumokėti pinigai – birželį ar rugpjūtį? Jeigu senolis dar turi šviesią atmintį, tai spalį sugebės prisiminti, kas jo gyvenime nutiko ir birželio, ir rugpjūčio mėnesį. Jei atmintis užtemsta, spalį, per rinkimus, nieko neprisimins.

O gal kas nors reikalauja pasirašyti, kad balsuos už „valstiečius“, kai gaus tuos du šimtus eurų? Tikrai ne. Tad ko opozicinėms jėgoms taip nerimauti?

Antra vertus, didelei daliai sąžiningų Lietuvos gyventojų gėda net stebėti tokius išsišokimus ir debatus, nes šiandieniniai pensininkai yra jų tėvai ir seneliai. Koronavirusas surengė egzaminą ne tik fiziniams mūsų kūnams, bet ir moralei. Deja, politika ir moralė nėra seserys dvynės.

Ar tikrai pensininkai dėl pandemijos ir karantino nepatyrė jokios žalos? Juk koronavirusas nusinešė daugiausia vyresnio amžiaus žmonių gyvybių.

Manot, senoliai jautėsi gerai, kai būtent į juos labiausiai nutaikyti infekcijos čiuptuvai? Kai kasdien per televiziją rodo karstus ir maišus su kitose šalyse nuo koronaviruso mirusiųjų kūnais. Kai su gydytoju turi konsultuotis nuotoliniu būdu, bet neturi ir nemoki naudotis kompiuteriu, o telefonu sunkiai susišneki, nes neprigirdi. Kai parnešti maisto iš parduotuvės ar nupirkti vaistų turi prašyti svetimų. Dažniausia ne už ačiū. Kai negali naudotis akcijomis, nes jų pastaruoju metu nėra.

Galiausiai, kai kenti atskirtį ir vienatvę. Kai negali atvažiuoti vaikai, nes bijo atvežti virusą.

Mačiau dvi pensininkes prie daugiabučio, ant suoliuko, geriančias iš buto atsineštą kavą. Viena pas kitą, į butą bijo eiti. Vienatvę praskaidrina bent taip bendraudamos.

Kodėl nekilo diskusijų dėl tokių pat išmokų  pašalpas gaunantiems? Juk pašalpas gaunantys neretai yra jauni ir stiprūs, fizinių, o neretai ir protinių galimybių turintys žmonės, lengvai arba be simptomų persergantys koronavirusu. Jiems teikiama parama verslui. O paslaugų, ypač socialinių, šiandien trūksta ne tik mieste, bet ir atokiausiuose kaimuose. Jas teikdamas gali uždirbti neblogą atlyginimą.

Keisčiausia, kad diskusijas dėl išmokų pensininkams kelia protingi, išsilavinę, prie Nepriklausomybės atgavimo ištakų stovėję politikai, laikomi Lietuvos elitu. Jie jau taip pat gauna solidžias, ne kelių šimtų eurų pensijas ir dar briuselinius arba lietuviškus seimūnų atlyginimus. Jie jau niekuomet neskurs. Neskurs jų vaikai ir anūkai. Bet jų masteliu netinka matuoti visus Lietuvos pensininkus.

Mūsų devyniasdešimtmečiai ir aštuoniasdešimtmečiai neturėjo vaikystės ir jaunystės. Karas, tremtys, pokario kova, šaudynės, žudynės, nuolatinis nerimas, badas, nepritekliai, sunkūs darbai ir nepakeliamai sunki kova dėl išgyvenimo Sibire arba čia, Lietuvoje, kolūkiuos gyvenant pusbadžiu.

Šiandieniniai septyniasdešimtmečiai statė gamyklas, daugiabučius, kuriuose ir šiandien tebegyvename, dėstė universitetuose, garsino Lietuvą moksliniais atradimais, rašė knygas, gydė ir, ačiū Dievui, kai kurie dar tebegydo žmones, mokė, auklėjo mus ir mūsų vaikus.

Mūsų tėvai ir seneliai nekeliavo po užsienius. Kruizais didžiuodavosi tik partinių veikėjų žmonos. Kiti dirbo už mažus tarybinius atlyginimus, po darbo plušo namuose. Keliasdešimties arų sklypuose augino daržoves, laikė karves ir kiaules, taupė, kad turėtų iš ko savo vaikus leisti į mokslus didmiesčiuose, kad pastatytų jiems kooperatinius butus ir apstatytų baldais, kad nupirktų pirmąjį, dešimt tūkstančių rublių kainuojantį automobilį iš turgaus.

O ką mes, jų vaikai? Dabar gerai gyvename. Leidžiame sau keliones po Lietuvos ir užsienio kurortus, restoranus, brangų maistą išsinešimui, nes patys jau beveik negaminame, fotosesijas, blakstienų ir nagų priauginimus, makiažus, šukuosenas, keliolika tūkstančių kainuojančias vestuves dvaruose ir sodybose su viešbučio kambariais, skraidymus oro balionais ir visokias kitokias pramogas, kokių mūsų tėvai ir seneliai nė nesapnavo. Ar vien savo darbo dėka šiandien džiaugiamės gerove? Ar nėra toje gerovėje mūsų tėvų ir senelių dalies, sukurtos pigaus jų darbo ir asketiško gyvenimo dėka?

O mes keliame širšalą dėl poros šimtų eurų, už kuriuos mūsų močiutės ir seneliai, mamos ir tėčiai leis sau nusipirkti uogų, vaisių, skanesnės mėsos ar geresnės žuvies gabaliuką. O gal sutvarkys kokį nors seniai besivelkantį reikalą? Pavyzdžiui, pasikeis automobilio padangas. Įsigys malkų. Nusipirks televizorių, skalbyklę ar kokį kitą buitį palengvinantį prietaisą. Arba atiduos tuos pinigus į sunkesnę padėtį patekusiems anūkams – ir patys lengviau atsidus, galėdami padėti.

Atrodo, jog begaliniam žmogaus godumui, negailestingumui, neatjautai, nemeilei ir nepagarbai atkirtį duoda ir pati gamta.

Pasiuntė išbandymus koronavirusu. O naktį į antradienį dangus sniegu apdrėbė žydinčius vaismedžius, daržuose pasodintus kopūstų daigus, į žemę jau sukištus svogūnus ir subertas morkų sėklas.

Gal anomalijos gamtoje mus verčia atidžiau į save pažiūrėti veidrodyje? Ne tik į papudruotus veidus. Bet ir į sielos gelmes. Ar jose nėra nukrypimų nuo žmogiškumo?