Naujausios
Dvi svarbiausios, į lietuvio būtį įaugusios religinės šventės Kalėdos ir Velykos man visuomet asocijuojasi su šviesa. Nuo rudens, kai ilgėjant vakarams, neriame vis gilyn į tamsą, po Kalėdų daugėja šviesos – pradeda ilgėti dienos. Keli mėnesiai iki Velykų – vis šviesyn. Taip nusprendė Motina gamta.
Su šviesa asocijuojasi ir dviejų pagrindinių religinių švenčių prasmė. Žmonijai šviesą neša Kristaus gimimas. Mažas bejėgis kūdikėlis, gimęs kūtėje, paaukotas būti nuodėmingos žmonijos Atpirkėju.
Jo Kančia ir Mirtis ant kryžiaus už galimybę žmonijai atpirkti nuodėmes bei Prisikėlimas, simbolizuojantis Gėrio pergalę, mums taip pat suprantamas kaip šviesa, kaip simbolis, kaip atjautos ir skausmo pabaigos žiburys, kurio visą gyvenimą ieškome.
Mes esame ne dievai ir ne Dievo sūnūs. Tik paprasti, mirtingi žmonės. Tačiau iš esmės ir mes kartojame Kristaus gyvenimą. Vieni velkame sunkiai pakeliamą savo gyvenimo kryžių, kiti mėgaujasi mūsų kančia. Vieni veda žmoniją į šviesą, dalydamiesi savo atradimais ir mokydami išminties. Kiti juos išduoda ir parduoda.
Todėl bent man asmeniškai dažnai kyla klausimas: Ar esame verti Dievo sūnaus aukos? Ar Kalėdų rytą burdamiesi prie simbolinio Betliejaus, kur guli kūdikėlis Jėzus, neprimename kraugerių gaujos, besidžiaugiančios, jog Mesijas atpirks mūsų nuodėmes? Ar švęsdami Velykas prie valgiais ir gėrimais gausiai nukrautų stalų tikrai solidarizuojamės su Kristaus kančia? Ar bent akimirką pajuntame gailestį savo Mesijui? Ar jaučiame dėkingumą?
„Nežinau, ar dabar Dievui patinka brangiai siūlomos maldų knygos, pardavinėjami mediniai dievukai. Kaip moku, nešioju Dievą širdyje, niekam neturėčiau užkliūti. Manau ir neslepiu savo nuomonės, jog kartais komunistas yra geresnis už netikrą davatką. O tokių apsimetusių Dievo mylėtojais yra daug.
Dievas žemėje vaikštinėjo basas, užsigobęs raudoną rūbą. Ką turėjo, dalinosi net su priešais.“
Taip laiške redakcijai prieš keletą metų rašė Užvenčio krašto šviesuolė Bronė Jancienė. Šiuos žodžius atsitiktinai aptikau naršydama savo archyvą.
Kuogi šiandien dalijasi pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus? Ogi ginklais, tankais, haubicomis, dronais, radarais ir kitais žudymo įrankiais! Trijų ir penkių eurų aukomis tiems įrankiams pirkti. Kas vakarą per žinias dalijasi informacija apie karą. Iškalbingais skaičiais, kiek nužudyta vienos ar kitos pusės karių. Apie apsikeitimą karo belaisviais.
Apie nekaltų žmonių šaudynes kur nors Amerikos mokykloje. Apie karo, vergovės, išnaudotojų nualintų kraštų vaikus, išsekusius, paliegusius, griebiančius maistą išdžiūvusiais mažais pirštukais ir skubomis kišančius sau į burną.
Beje, kartais dalijamės ir duona. Maisto bankui paaukojame aliejaus butelį ar cukraus kilogramą. Nunešame pietus neįgaliam giminaičiui. Pasikviečiame prie šventinio stalo vienišą vargstantį kaimyną. Bet tai tik atskiri epizodai.
Tuomet kyla klausimas ar bent kiek dieviškumo dar liko pagal Dievo paveikslą sukurtame žmoguje. Ar robotėjančioje, monstrėjančioje jo širdyje dar yra bent krislas besąlygiškos dieviškos meilės savo artimui? Juk meilę Dievui žmogus išreiškia per meilę žmonėms. Ypač tam, kuris gyvena kančiose, kuris kas valandą suklumpa po savo nešamu kryžiumi.
Kančios pasaulyje – labai daug. Šia liga sergame kiekvienas. Tik vieni apie tai šaukiame, kiti kenčiame tyliai. Tik vieno kryžius – lengvesnis, kito – labai sunkus. Sakoma, jog Dievas kiekvienam skiria tokį kryžių, kokį jis gali pakelti. Bet kartais, užuot padėję savo artimam jo sunkų kryžių nešti, mes pakišame koją, kad nelaimėlis pargriūtų. Mes pasityčiojame. Sakome: „Taip jam ir reikia.“
Vienas garbaus amžiaus kelmiškis inteligentas mėgdavo kartoti, jog mylėti pasaulį lengviau negu vieną konkretų žmogų.
Iš tiesų pasaulis – didelis, platus. Visų jo kančių ir meilės reikalingųjų – ne žmogaus rankai pasiekti. Tad užtenka į atlapą įsisegti neužmirštuolę, saulėgrąžą ar skriaudžiamos tautos vėliavėlę – ir tu jau išreiškei meilę, palaikymą. Užganėdijai savo sąžinę. Gražiai ir tinkamai atrodai prieš kitus. Ramiai užmiegi, nors žinai, jog naktį vėl kur nors kris bomba, žus nekalti žmonės, kūdikiai ir vaikai. Pasiteisini, jog sustabdyti žudynes ne tavo valioje.
Mylėti konkretų žmogų – kur kas sudėtingiau. Pavyzdžiui, parsivežti į savo namus ligotą giminaitį, kasdien juo rūpintis, kad būtų nupraustas, pavalgęs, bent pusvalandį pasėdėti šalia ir pabendrauti, nors tai visiškai neįdomu.
Arba užauginti ir išauklėti vaiką – nuo kūdikio iki jaunuolio. Kiek savo asmeninio laiko, asmeninių pajamų, asmeninės erdvės tenka paaukoti! Atiduoti dalį savo gyvenimo. Ne viena jauna šeima jau atsisako tai daryti – per sunku. Neapsimoka!
Bet yra ir tokių, kurie priglaudžia ir išaugina svetimus. Ligotus, murzinus, socialiai apleistus...
Mąstant apie panašias sąžinės, egoizmo ir altruizmo sankirtas prieš akis dažniausiai iškyla užventiškiai Regina ir Jurgis Ratnikai iš Aukštaitijos atsikėlę į palyginti atkampų Užvenčio kraštą, kad įkurtų vieną pirmųjų Lietuvoje šeimyną ir augintų svetimus vaikus. Matau juos nešančius mažylius į ligoninę, vežančius į muzikos mokyklą, parimusius prie vaikų sąsiuvinių su klaidomis. Pavargusius nuo rūpesčių ir ūkio darbų, kurie užtikrindavo, kad globotiniai būtų sotūs.
Jų pasiaukojimas lyg tas laimės žiburys suskilo į daugybę žiburėlių – nemylėtus, tikriesiems tėvams nereikalingus vaikus dabar globoja vis daugiau jaunų šeimų. Ir tai yra aukščiausios ir sąmoningiausios meilės artimajam išraiška.
Gebantys nuoširdžiai mylėti šalia esantį, o ne girtis meile pasauliui ir pozuoti, teikia šviesios vilties, jog dar turime pasiaukojančios dieviškos meilės pradą. Dar ne viską išbarstėme pavėjui. Ne viską praradome. Tvirtai suspauskime saujoje bent tuos žmogiškumo likučius, kad akyse ir širdyse būtų daugiau Prisikėlimo šviesos.