Viešpatie, duok mums laiko

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Genė savo jaunesniosios sesers Laimos nematė jau penkeri metai. Nuo ryto iki vakaro duodasi po savo ūkelį. Gyvulių pilnas tvartas. Šėrimas, melžimas, valymas. Darbo užtektinai ir pačiai Genei, ir jos vyrui Juozui. O jeigu dar kuris gyvulių suserga, kasdienė rutina pasunkėja dvigubai. Tik žiūrėk, kad vakare, per vėlyvą vakarienę, neužmigtum prie stalo, o dar pataikytum į lovą.

Su Laima buvo susitikusios tik per tėvo laidotuves. Ne todėl, kad Laima gyventų užsienyje. Gyvena Dzūkijoje, o Genė liko Žemaitijoje. Laima neturi ūkio. Dirba valstybės tarnyboje. Kartais Genė pagalvoja – gal sesuo nenori su paprastais kaimiečiais bendrauti. Bet kai sesei paskambina ir toji ima pasakoti epopėjas apie savo darbą ir rūpesčius vaikais, pasidaro aišku – tikrai neturi laiko atlėkti bent vakarui iki Žemaitijos.

Panaši padėtis, tikriausiai, ne vien Genės ir Laimos šeimose. Daiktų deficitą, kurį patyrė sovietmečiu gyvenusi vyresnioji karta, dabar pakeitė laiko deficitas. Mes neturėjome tiek daiktų, bet turėjome daugiau laiko. Visi gyvenome iš panašių 100 – 150 – 200 rublių algų. Pirkome tik tai, ko būtiniausiai reikėjo. Ne todėl, kad buvome labai išmintingi ir minimaliai tenkinome tik būtiniausius savo poreikius. Bet ir todėl, kad tų daiktų nebuvo.

Dabar visko pilnos parduotuvės. Kiekviena gundo tik pirkti, pirkti ir pirkti. Be to, kiekvieną dieną po kiemus zuja kurjeriai. Tempia į namus reikalingus ir nelabai reikalingus, tik reklamų įteigtus daiktus. Kitas, interneto paveikslėlyje matytas daiktas žiūrėk, netinka ir nepatinka. Turime rašyti jį pardavusiai firmai, kviestis kurjerį, grąžinti daiktą atgal. Rūpintis, kad į sąskaitą įkristų už jį sumokėti pinigai.

Dabar tiek pasiūlos! Ne tik daiktų, bet ir renginių. Gerų, kokybiškų, vidutinių ir tokių, kurie rengiami dėl paukščiuko. Tiek koncertų. Puikių ir visiško šlamšto. Privalome atsirinkti, pasirinkti arba iš viso nesirinkti ir negaišti laiko.

Kad turėtume daiktų, kad susimokėtume už pastogę, kad nusipirktume apavo ir drabužių, kad išvažiuotume atostogauti, dauguma mūsų lyg tos avilio bitės darbininkės privalome dirbti, dirbti ir dirbti, nesustodami, nepakeldami akių į dangų, nepastebėdami šalia esančio ar toliau gyvenančio artimo žmogaus.

Kiekvieną rytą į viešumą einame su šiandien populiariu šūkiu: reikia galvoti ne kaip sutaupyti, o kaip kuo daugiau uždirbti. Privalome uždirbti, kad pajėgtume sumokėti už kasdien brangstančią mūsų būtį. Už duonos riekę, elektros kilovatvalandę, šilumą ir dujas, kad daugiau sumokėtume mokesčių į biudžetą. Kitaip tariant, kad krautume kapitalą verslui ir pildytume biudžetą, kurį lengvabūdiškai švaisto kone visos prie lovio atėjusios valdžios. Nes mes – bitės darbininkės– privalome išlaikyti motinėles ir tranus.

O mūsų laikas nepaliaujamai tirpsta. Diena – naktis. Čia rytas – čia vakaras. Čia Velykos, čia vėl Kalėdos ir Naujieji metai. Baigiasi dar vienas mūsų viešnagės žemėje etapas. Iš kūno pasitraukia dar keli procentai jaunystės.

Tarp savo krumpliaračių mus įtraukusi ir kartais net mintis apsėdusi komercija neleidžia net susimąstyti, kokios vertės yra mums duotas laikas ir kaip beprasmiškai jį kartais praleidžiame.

Taip elgiamės, kol esame jauni, sveiki, energingi ir, kaip mums patiems kartais dingojasi, – nemirtingi.

Neturime laiko net išsivirti sau normalaus valgio. Mintame pusgaminiais. Ir gyvename pusgamininį, komersantų mums beveik paruoštą gyvenimą, kurį, vaizdžiai tariant, belieka tik sušildyti mikrobangėje.

Antai visą gyvenimą sunkiai būtinus ir nebūtinus darbus dirbęs inteligentas Algirdas, tik praėjus pusmečiui po to, kai išėjo į pensiją, pradėjo klausti savęs, kodėl iki šiol taip nevertino savo laiko. Kodėl dienos valandų ir minučių lėkime neatlikdavo laiko paskambinti tėvams, dukros šeimai, brangintam jaunystės draugui, su kuriuo praleista tiek smagių valandų? Tiek daug nenuveikta savo labui. Tiek daug neįgyvendintų planų. O dienos jau eina trumpyn, nes judesiai – lėtyn.

Ar gali būti, kad tikrąją laiko vertę suvokiame tik tada, kai žinome, jog mažai jo beliko?

Antai sunkiai sergantį vaiką auginanti mama su džiaugsmu socialiniuose tinkluose praneša: „Sūnelis jau sulaukė penkerių!“ Ar sulauks šešerių, dešimties, mama nežino. Todėl ir penkerius savo vaiko gyvenimo metus pateikia kaip pasiekimą. Kiekviena jos vaiko gyvenimo diena prilygsta brangakmeniui.

Vėžiu serganti jauna moteris šaukiasi dangaus, kad duotų jai daugiau laiko. Dar bent metus, bent pusę metų. Kad paaugtų, kad subręstų savarankiškam gyvenimui trys jos vaikai. Kad paruoštų juos tam laikui, kai mamos jau nebebus.

Kol sveikieji ir laimingieji savo laiką lyg pelenus barsto pavėjui, šios dvi motinos kiekvieną minutę ir sekundę sveria lyg vaistą ar auksą gramais ir miligramais.

Maldoje „Tėve mūsų“ mes prašome duoti kasdienės duonos. Duona – labai svarbi. Bet dar svarbesnis mums Viešpaties duotas laikas.

Laikas mus įgalina pelnytis duoną. Įveikti skausmą ir kančią. Pamiršti nuoskaudas. Išsigydyti ligas. Įveikti aršiausius priešus. Klysti ir pasitaisyti. Užgesinti karus. Pasiekti taikos ir ramybės. Statyti namus. Kurti muziką, tapyti paveikslus, rašyti romanus. Teikti žmonėms džiaugsmą. Mylėti. Gimdyti ir auginti vaikus. Gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

Šioje Žemėje esame tik svečiai atsiųsti atlikti savo misiją. Tad duok mums laiko, Viešpatie. Daugiau ir ilgesnio laiko duok mums visiems ir kiekvienam iš mūsų. Ir neleisk mūsų dienoms ištirpti beprasmiškai – lyg lietaus nugalėtam sniegui.