Naujausios
- Kalbant apie mūsų Vasario 16-ąją, ne vienam iškyla ne tik J.Basanavičiaus, bet ir pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos pavardė. Jam turėtume padėkoti, kad sukūrė tautinę valstybę. Tad kodėl dėl A.Smetonos vis dar ginčijamės?
-Smetona pernelyg didelis. Daug kam iš dabartinių valdančiųjų užstoja saulę ir garbę. Akistatoje su Smetona jie pasijunta maži. Smetona turi ką pasakyti ir parodyti. Jis ir jo karta Lietuvą surinko ir susiuvo iš gabalų.
Kas buvo ta Lietuva po aristokratiškų-kunigaikštiškų laikų, po unijos su Lenkija ir sukilimų prieš Rusiją iki 1918-1919 metų? Tik atskiri etnografiniai gabalai su šiaudiniais stogais, rūtų darželiais, bet be politinės savimonės ir valstybinės disciplinos. Sparčiai lenkėjantis pietryčių Lietuvos gabalas su de facto kultūriškai jau beveik prarastu Vilniumi; nuo Vytauto Didžiojo ir vyskupo Valančiaus laikų maištinga ir ambicinga Žemaitija, pilnai dar nesusiliejusia ir nepritapusia prie Lietuvos; balsingoji ir smėlingoji Dzūkija; slaviškai kalbančių dvarų bei dvarelių įtakoje ir kišenėje sėdinti Aukštaitija; na ir pusę tūkstančio metų vokiečių vokiškai valdoma Mažoji Lietuva, nors skaitanti ir kalbanti dar žymia dalimi lietuvininkiškai, bet jau su aiškiai provokiška politine savimone ir prūsiškuoju patriotizmu.
Smetonos valdžia vos per keliolika metų, dviem etapais (1919-1920 m. ir 1926-1940 m.) iš tų gabalų susiuvo politinę Lietuvą. Politinę tautą ir valstybę. Lietuviškoje tautinėje mokykloje, gimnazijoje ir universitete išugdė Respublikos Pilietį. Mylintį ne savo poną, karalių ar partiją, bet tautą ir valstybę.
Apibendrintai tariant, ta Lietuva, kurią iš gabalų susiuvo smetoniškoji valdžia, išgyveno sovietmetį ir egzistuoja dabar. Dabartinės Lietuvos politinis žemėlapis yra prezidento Smetonos sukurtas žemėlapis. Smetonos sukurtoje geopolitinėje Lietuvoje gyvename ir šiandien. Ir didysis civilizacinis paradoksas tas, kad, gyvendami Smetonos sukurtoje Lietuvoje, dabartiniai valdantieji neigia patį Smetoną.
Kita vertus, didžiausia ginčų priežastis ta, kad dabartinės mūsų politinės, moralinės vertybės smarkiai skiriasi nuo smetoninių vertybių: požiūrio į politiką ir padorumą, valstybę, pilietį ir žmogų. Šie skirtumai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko šiandieninei valdančiajai klasei pirmasis Lietuvos prezidentas yra lyg ašaka gerklėje. Trumpai tariant, prezidento A.Smetonos kredo buvo tarnauti valstybei: jei jau esi politikas, tavo pareiga yra tarnystė valstybei.
1940 m. birželį, kai jam teko trauktis į politinę emigraciją, Smetonos asmeninėje banko sąskaitoje buvo apie 20 000 litų. Tiek prezidentas susitaupė per keliolika metų tarnystės valstybei. Per keliasdešimt politinės karjeros metų Smetona turėjo daug ideologinių ir idėjinių priešų, bet joks oponentas niekada jam negalėjo prikišti korupcijos, neūkiškumo ar etikos pažeidimų.
O ką mes šiandien matome mūsų valstybėje, kurios, švelniai tariant, labai mažai likę nuo 2004 metų, kai įstojome į Europos Sąjungą, kai atsisakėme nacionalinės valiutos, pertvarkėme savo Konstituciją? Valdančios partijos, jų lyderiai yra susitelkę į Europos Parlamentą, jie skaičiuoja savo gerbūvį, nes dabartinio politinio elito devizas yra tarnystė sau.
Visa Smetonos ir to meto elito kartos valstybės koncepcija buvo pagrįsta racionalumu, sveiku protu – negali pasiduoti kažkokioms emocijoms, atitrūkimui nuo žemės. To meto elitas labai aiškiai matė valstybės problemas, žmogų, jo interesus, ir iš žmogaus, visuomenės interesų formavo valstybės nacionalinius interesus: sostinės susigrąžinimą, susijungimą su Mažąja Lietuva ir išėjimą į jūrą, tautos demografinį auginimą ir kultūrinį progresą, valstybės gynybą.
Šiandien viskas yra atvirkščiai. Jei kalbėsime apie užsienio politiką, santykius su kaimynais, matysime, kad beveik visi mūsų pareiškimai ir doktrinos yra mitologiniai ir laužti iš piršto. Pradedant „gerovės valstybės“ mimikrija, valstybės gynybos ir NATO 5 str. mumifikacija ir baigiant branduolinės Rusijos nugalėjimo mūšio lauke politine šizofrenija.
Iš pradžių buvo dešimtmetis, kai nuo 2004 iki 2014 m. gyvenome politiniuose, ideologiniuose pelenuose aklai tikėdami, kad NATO yra patvaresnė už šventą dvasią. Tikėjimas NATO šventa dvasia buvo toks didelis, kad ministrės Rasos Juknevičienės laikais buvo likviduota net privaloma šauktinių tarnyba. Vėliau prezidentė Dalia Grybauskaitė gyrėsi, kad NATO sukūrė planus Baltijos šalims ginti. Dabar visa tauta jau porą metų maitinama mitu apie stebuklingą vokiečių brigadą Lietuvoje, būsiančią lietuvišką diviziją ir penkiasdešimt vokiškų tankų, kurie, galbūt, bus pagaminti po dešimtmečio.
Valstybė yra gerokai atitrūkusi nuo realijų. Vietoje to, kad valdantieji užsiimtų politika pagal savo galimybes ir pagal piliečių naudos interesus, jie žaidžia svetimus rinkiminius, geopolitinius žaidimus. Ir, atitrūkę nuo racionalaus požiūrio, tais žaidimais iš esmės radikaliai rizikuoja ne tik valstybės, bet, turint omeny šiandieninę geopolitinę padėtį, ir tautos egzistencija.
Smetonos didžioji vertybė ta, kad jis nei sau, nei kitiems neleido atitrūkti nuo sveiko proto. Kai 1919 m. balandį Smetona pirmąkart buvo išrinktas prezidentu, Lietuvos valstybės praktiškai beveik nebuvo. Nėra kariuomenės ir administracinio aparato. Savanoriai ir šauktiniai dar tik renkasi ir mokosi rankose laikyti šautuvus. Bet mokytis jiems sekasi sunkiai, nes iš maždaug 10 000 savanorių ir šauktinių pusė yra beraščiai. Neveikia savivalda. Pusę Lietuvos yra užėmusi Raudonoji armija, o kitą pusę kontroliuoja vokiečių okupacinė valdžia, kuri viena ranka gina Lietuvą nuo bolševikų, o kita – kraštą plėšia.
Tokiomis aplinkybėmis socialisto-liaudininko Mykolo Sleževičiaus vyriausybė puola į desperaciją. Ir desperacija tokia didelė, kad 1919 m. pirmoje pusėje ta vyriausybė mažiausiai dukart svarsto klausimą apie britų imperijos protektoratą Lietuvai. Skamba siurrealistiškai: lietuviški socialistai-socialdemokratai, ištrūkę iš carinės imperijos, yra pasiryžę pasiduoti britų imperijai. Sleževičiaus kairiųjų vyriausybė yra tokioje ideologinėje depresijoje, kad jau net nebemato nepriklausomos Lietuvos Respublikos galimybės.
Tomis kritiškomis dienomis būtent Smetona ir suvaidina tą lemiamą vaidmenį valstybės išlikimo epopėjoje. Sakydamas, kad britiškas protektoratas būtų Lietuvos valstybės bankrotas. Ir kliautis Lietuvai reikia ne mistiniu britišku protektoratu, o realiu politiniu balansavimu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Tokia yra Smetonos valstybingumo doktrina: ne laukti politinės manos iš dangaus/Londono, bet veikti ir tartis su kaimynais. Balansuoti ir išgyventi tarp jų.
- Visai neseniai kai kurie socialdemokratai Seime, kai buvo svarstomas siūlymas, minint Smetonos 150 gimimo metines, 2024 -uosius paskelbti Smetonos metais, kartojo sovietų sukurtą paniekinantį bėgančio per upelį Smetonos naratyvą. Kodėl ši sovietų klišė gaji ir šiandien?
- Panašaus mąstymo žmonių yra visose Lietuvos politinėse partijose. Kodėl? Manyčiau, esminis momentas yra labai paprastas. Dabartinė mūsų valdančioji klasė iš esmės yra sovietinė. Todėl LTSR laikais istorijos vadovėliuose sukurtas Smetonos karikatūrinis vaizdinys jai labiausiai artimas. Po 1940 m. birželio Baltijos valstybių okupacijos Smetona sovietams liko didžiausiu iššūkiu ir didžiausia politine rakštimi. Nes nepakluso jų valiai ir scenarijui. Kvietė priešintis okupacijai, atmesti ultimatumą ir trauktis į politinę emigraciją. Smetona liko nenugalėtas, todėl vėliau iš pasalų sovietų nužudytas. Per visą sovietmetį visuose istorijos vadovėliuose ir LTSR propagandinėse laidose tarybinės liaudies didžiuoju priešu liko ne LDK kunigaikščiai ar katalikų vyskupai, bet prezidentas Smetona. Nes jis simbolizavo gyvą lietuviško nacionalinio valstybingumo idėją.
Po 1990 m. kovo 11 osios taip jau susiklostė ir buvo suklostyta, kad visas vėlyvosios LTSR politinis elitas lyg smėlis smėlio laikrodyje tiesiog iš vieno indo sutekėjo į kitą indą. Iš LTSR į Kovo 11-osios Lietuvą. Taip 1990-1992 m. buvo nupirkta vadinamoji politinė vienybė ir socialinė taika. LTSR nomenklatūra, profesūra ir biurokratija labai greitai pamatė, kad Kovo 11-osios Lietuva nėra jų priešas. O tik naujas šansas ir galimybė per vadinamąją privatizaciją, žemės pavertimą „kilnojamuoju turtu“, gamyklų ir viešbučių politines dalybas bei tarnystę naujiesiems šeimininkams Vakaruose įgyti politinę galią. Taigi Kovo 11-osios Lietuva, atsilaisvinusi nuo Maskvos biurokratijos, taip ir neišmoko gyventi savarankiškai.
O ir nenorėjo. Nes savarankiškumas suponuoja atsakomybę. Todėl dabartinė Lietuva atsakomybės kratosi. Kalti visi, tik ne Lietuvos valdžia. Jei kažkas pralošė ar kitaip pasisavimo per 30 milijonų eurų, nusuko nuo vartotojų 160 milijonų eurų, Šeškinės kalvose per 37 metus užkasė arti pusės milijardo litų arba „investuotojams“ už litą „pardavė“ visą „Mažeikių naftą“ su keliais tūkstančiais darbuotojų kaltų nėra.
Jų ir neieškokite. „Gerovės valstybėje“ jų negali būti pagal apibrėžimą. Tokioje politinėje-etinėje atmosferoje viskas painu ir sąlygiška. Tad ir mitą apie bėgantį prezidentą didžiąja dalimi eksploatuoja tos pačios politinės srovės. Mes lig šiol taip ir gyvename, ir eilinę Vasario 16-ąją pasitinkame kreivų veidrodžių karalystėje.
Kalbino Irena BABKAUSKIENĖ