Naujausios
KOMENTARAS
Valstybės gelbėtoja
Aštuoniasdešimtmetė senučiukė Monika stačiais laiptais kopia į ketvirtą aukštą. Palypėjusi iki aikštelės atremia lazdą į laiptų turėklą. Susiėmusi už krūtinės, tarsi norėtų prilaikyti besidaužančią širdį, kad neiššoktų, kelias minutes pastovi. Ir vėl lipa aukštyn.
Močiutė turi pasiekti Registrų centrą. Ten sumokės 180 litų už trisdešimt arų visą gyvenimą dirbamos savo žemės įvalstybinimą. Keistas Monikai tas žodis „įvalstybinimas“. Juk ji perka iš valstybės žemę, turėtų jai ir įteisinti. Kodėl dar reikia įvalstybinti?
Pagaliau pasiekusi paskutinįjį aukštą senolė klesteli ant kėdės prieš kostiumuotą valdininką. Atriša užmazgytą nosinaitę. Atskaičiuoja po devyniasdešimt litų už kiekvieną savo sklypelį.
Ne pirmas kartas, kai Monika iš menkos pensijos atplėšusi maistui ar vaistams skirtą dalį, moka už savo žemę. Ir ne paskutinis! Jau sukišo tūkstantį litų už kadastrinius matavimus. Juos seniausiai turėjo atlikti seniūnijos žemėtvarkininkas už valstybės lėšas. Prieš kelis metus Monika į seniūniją visus dokumentus nunešė. Bet niekas dėl neturtingos, jokio užnugario neturinčios senutės nė piršto nepajudino.
Dabar visai pašlijo aštuoniasdešimtmetės sveikata. Norėtų sodybą parduoti ir nusipirkti butuką miestelyje. Bet kaip parduosi, kad neįteisinta žemė? Nusprendė susitvarkyti dokumentus, kiek tai bekainuotų. Seniūnijoje sužinojo, kad lėšų žemės reformai jau nebėra. Žemę, už kurią žmogus jau senų seniausiai valstybei sumokėjo investiciniais čekiais, privalo įsiteisinti už savo pinigus arba laukti geresnių laikų. Laukti Monika jau nebeturi kada. O seniūnijos žemėtvarkininkas dėl savo nerangumo kaimo močiutei nesiaiškins. Pasinaudos tuo, kad Monikai susitvarkyti dokumentus labai reikia.
Sumokėjusi kažkokiai įmonei už kadastrinius namų valdos ir devynių arų atskiro sklypelio pamatavimą Monika manė, kad jau bus viskas sutvarkyta. Juk pensininkė sumokėjo už valstybę, kuri, parduodama valstybinės žemės sklypą, turėtų žinoti kiek ir ką parduodanti.
Deja, to dar maža. Paaiškėjo, jog sena ir neįgali Monika valstybei skolinga už žemės nuomą. Arai nebuvo įteisinti jos vardu. Vadinasi, juos nuomojo iš valstybės. 2003 — iaisiais išėjęs toks įstatymas.
Monika nė karto negavo jokių paraginimų mokėti žemės nuomos mokestį. Ir apie įstatymą nieko nežinojo. Per penkerius metus susikaupė apie 170 litų. Močiutė kelias dienas pasinervino, pakeikė neteisingą valdžią. Atnešė pensiją — nuvažiavo į rajono centrą — ir sumokėjo. Į balą puolęs sausas neliksi. Tada valdininkai „davė jos žemės bylai eigą“.
Byla nukeliavo į apskrities centrą. Sugrįžo atgal. Tada „eiga“ vėl sustojo. Dabar valstybė, norėdama parduoti žemę, turi ją įvalstybinti arba įsiteisinti savo vardu. Tačiau vargšė nuskurdusi valstybė ir šiam reikalui neturi pinigų. Už valstybę turi sumokėti pensininkė Monika, gaunanti per mėnesį šešis šimtus litų. Mokestis — nemenkas. Už kiekvieną sklypelį po devynias dešimtis. Žemės įteisinimo reikalai pajudėjo.
Dabar Monika taupo pinigus primokėti už keturis arus namų valdos žemės. Mat investiciniais čekiais buvo sumokėjusi už penkiolika arų. O matininkai rado devyniolika. Primokėti reikės 550 litų.
Močiutė jau žino, kad savo nuosavybę turės patvirtinti pas notarę — už kiekvieną sklypelį reikės sumokėti po 130 litų. Paskui dar kartą įregistruoti Registrų centre — šįkart jau kaip savo nuosavybę.
Jeigu valstybė nesugalvos dar kokio nors apmokestinimo, trisdešimties arų sklypo įteisinimas pensininkei Monikai kainuos beveik pustrečio tūkstančio. Jeigu pridėtų investicinius čekius, kuriais sumokėjo už savo sklypą prieš keliolika metų, susidarytų dar daugiau. „Už tiek pinigų galėjau nupirkti porą hektarų,“ — apmaudžiai šypsosi močiutė, prieš savo valią tapusi valstybės gelbėtoja.
Iš arti stebėjusi Monikos žemės įteisinimo istoriją, prisiminiau vieno savo herojaus žodžius: „Kai dalija medalius, visi greitai atstato krūtines juos prikabinti. Bet kai reikia atsakyti už nesėkmes, didvyriai lenda į krūmus. Tada atsako eilinis žmogus.“
Iš tiesų, kai valstybė prigamino tiek bedarbių ir emigrantų, kad nėra kam mokėti mokesčių, „Sodra“ suskubo ieškoti per dideles motinystės pašalpas gavusių motinų. Darbo birža pastebėjo, kad bedarbių pašalpas gavo ir ūkininkai. Privers žmones grąžinti, ką gavo prieš kelis metus. O tai praturtės valstybė! Bet keisčiausia, kad virkdomi ne tikrieji apgavikai, kurie valstybę apgaudinėja su jos tarnų žinia, o lėti kaimo žmonės.
Apsukrus didmiesčio statybininkas gyrėsi gaunąs bedarbio pašalpą ir sėkmingai uždarbiaująs užsienyje. Už jį atsižymėti į Darbo biržą ateina žmona. Kiekvienas atžymėjimas — penkiasdešimt litų.
Jau beveik pusmetis kalbama apie LEO LT likvidavimą. O to darinio ponai ir toliau gauna dešimtis tūkstančių siekiančius atlyginimus. Kol likviduos, jie dar spės keliems metams į priekį pasipildyti savo kišenes. Jiems valstybė dosni. Nes už valstybę moka jos gelbėtoja Monika. Ne tik Monika. Šimtai jonų, petrų, onų...
Citata: „Kai dalija medalius, visi greitai atstato krūtines juos prikabinti. Bet kai reikia atsakyti už nesėkmes, didvyriai lenda į krūmus.“