Naujausios
Pasirodo, užkliuvo ne pelės, ne atgiję ir šokantys žaislai, bet „nepolitkorektiški“ epizodai. Anot Berlyno valstybinio teatro meno vadovės, kai kuriuos žiūrovus dar 2015 m. papiktino antrame baleto veiksme pasirodantys vaikai, vaizduojantys juodaodžius – tai yra juodai nugrimuotais veidais. Esą juodaodžiai čia pavaizduoti karikatūriškai.
„Nepolitkorektiški“ pasirodė ir Kinų šokio atlikėjai, judantys smulkiais žingsneliais. Matyt, kai kurie žiūrovai čia įžvelgė kines, kurioms senovėje dar vaikystėje būdavo specialiai žalojamos pėdos, kad būtų kuo mažesnės. Pagal tų laikų estetiką, mažytė kinietės pėda atrodė gražiau.
„Spragtukas“, nors pirmas šio baleto pastatymas įvyko XIX a. Sankt Peterburgo Marijos teatre ir niekam neatrodė „nepolitkorektiškas“, dabar vokiečių įvertintas naujame, esą jau ne kolonijiniame kontekste. O šiame kontekste neįtiko ir Arabų šokyje šokanti odaliska, nugrimuota rudai.
Tad, ką daryti? „Politkorektiškumas“, matyt, svarbiau, nors „Spragtuko“ pastatymas Berlyno valstybiniam teatrui kainavo 1,5 mln. eurų. Šį baletą 2013 m. pastatė choreografai Vasilijus Medvedevas ir Jurijus Burlaka.
Jokiems kompozitoriaus P.Čaikovskio biografams nėra paslaptis, kad talentingasis kompozitorius buvo netradicinės orientacijos. Tad LGBT bendruomenė galėtų pasipiktinti įtarusi, kad Berlyno valstybinio teatro administracija žemina netradicinės orientacijos menininkus. O Lietuvoje, kad būtume „politkorektiški“, reikėtų uždrausti ir Užgavėnes. Uždrausti visus kino filmus apie indėnus, kuriuose vaidina ne tikri indėnai, bet vokiečiai, serbai, kroatai. Uždrausti Europoje operą „Madam Butterfly“, jei šioje operoje Čio Čio San vaidmenį atliks baltaodė solistė. O „Karmen“? O „Paryžiaus katedra“? Kiek galima įžeidinėti romes? Visai „politkorektiškai“ elgiantis, negalima tamsinti ar balinti veido odos ir su pudra. Ir kuo čia dėtas „Spragtukas“ ir pelės? Gal tarp baleto žiūrovų yra žmonių, sergančių mausofobija, tai yra pelių baime?
Baletas „Spragtukas“, tik pastatytas kitų choreografų, gruodį bei sausį bus parodytas ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovams. Tiesa, mūsiškį „Spragtuką“ būtų sunkiau apšaukti politiškai nekorektišku. Kinų šokį čia šoka japonė Haruka Ohno.
Anot profesorės, humanitarinių mokslų daktarės Rasos Čepaitienės, tai, jog „Spragtukas“ atrodo jau nepakankamai politiškai korektiškas, rodo, kad Europa vis labiau „važiuoja“ beprotnamio link:
„Europos Komisija jau reikalauja neminėti Kalėdų, kad neįžeistume kitų religijų, bet jei Europoje pabrėžiama kultūrinė įvairovė, tai kodėl turėtų būti kultūrinis susiniveliavimas. Neteko girdėti, kad kokia nors kita civilizacija visko atsisakytų, o Europa atsisako visko. Žmonės visada būna šiek tiek ksenofobiški, bet kad bus visiška ksenofilija, kad Europa eis susinaikinimo keliu – kokia dar kita civilizacija galėtų apie tai pagalvoti. Tai, ką popiežius Jonas Paulius II vadino mirties kultūra, jau vyksta.
Iš keturių pasaulyje oficialiai pripažintų genocidų – dauguma ne vakarietiškų ir neeuropietiškų. Yra Raudonųjų khmerų žudynės Kambodžoje, genocidas Ruandoje. Baltieji čia, Afrikoje, aišku, prisidėjo, bet vietiniai pjovė vietinius, vienos gentys pjovė kitas gentis. Tai iš kur tos kalbos apie išskirtinį europiečių žiaurumą?
Didysis paradoksas, kad dauguma Europos šalių, taip pat ir mes, panaikinome mirties bausmę, bet einame kitaip susinaikinti. Europoje giname moterų teisę į abortus, nes tai jų kūnai ir jos su savo kūnais gali daryti, ką nori. O štai skiepytis nuo COVID-19 jau privalo. Vienu atveju žmogus turi teisę į savo kūną, o kitu atveju – ne? Labai daug prieštaravimų. Europa, atsisakydama krikščionybės kaip savo kultūrinio pamato, atsisakė ir žmogaus sampratos. Lieka ne žmogus, bet žmogiškasis išteklius ir juo galima manipuliuoti.“