Naujausios
Šiaulių meras Artūras Visockas, paskaitęs „Šiaulių krašte“ apie nuolankų jo šlovinimą Šiaulių miesto tarybos salėje už nuopelnus, kurių gal ir nebuvo, supyko. Jam negražu. O nuolanki „aplinka“ pritaria – šmeižtas!
Tai, kad Savivaldybės valdomos AB „Šiaulių energija“ generalinė direktorė Audronė Čepulienė, pakilusi į šias pareigas iš finansų direktorės jau meraujant Artūrui Visockui, Tarybos posėdžio pradžioje 10 minučių skaitė šlovės ditirambus ir nuolankias „dėkavones“ savo potencialiam darbdaviui – merui, netiesa? Galima pažiūrėti vaizdo įrašą „Youtube“ kanale. Tik perspėju tuos, kurie jau pasveiko ar net nesusidūrė su brežnevizmo tradicijomis – gali supykinti.
Savo kalboje „Šiaulių energijos“ gelbėjimo nuo privačių šilumos tiekėjų istoriją generalinė direktorė pradėjo nuo 2013 metų pradžios, kai miesto Taryba priėmė sprendimą suderinti 20 MW biokuro katilinės statybą. Tai nebuvo taip paprasta – buvo daug ginčų, priešinosi ir visuomenininkai, ir keli Tarybos nariai.
Būtent išgirtasis Artūras Visockas buvo vienas iš jų. Jis bandė atidėti sprendimo priėmimą, o kai nepavyko balsavo prieš biokuro katilinės statybą. Šmeižtas? (Žiūrėkite balsavimo rezultatus.)
Taip „Šiaulių energija“ pirmoji mieste pasistatė biokuro jėgainę, aplenkdama nepriklausomus (privačius) šilumos tiekėjus, kurių atėjimas būtų tiek atnešęs nuostolių „Šiaulių energijai“, tiek daręs neigiamos įtakos šilumos kainai. Ar tai A. Visocko nuopelnas?
„Šiaulių miesto taryba, iniciatyviai dirbant Tarybos nariui Artūrui Visockui, sustabdė 2013 metais Savivaldybės administracijos dalyvavimą visose procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio plėtra ir vystymusi“, – sako A. Čepulienė.
Iš tiesų, jau beveik po metų, 2013 metų lapkričio pabaigoje, miesto Taryba priėmė A. Visocko parengtą sprendimą, apribojusį galimybes į miestą ateiti nepriklausomiems šilumos tiekėjams. Tada dabartinis meras buvo tik vienas iš dviejų opozicijos Tarybos narių – be įtakos sprendimams priimti. Jei tam sprendimui nebūtų pritarusi tuometinio mero Justinos Sartausko suburta valdančioji dauguma, toks sprendimas nebūtų atsiradęs. Beje, jis po pusantrų metų buvo panaikintas Konkurencijos tarybos reikalavimu, kaip ribojantis konkurenciją.
Meras A. Visockas mieliau kalba apie vėlesnius laikus – 2015 metus ir vėliau, kai jis jau buvo meru.
„Niekas nežinojo ir nesuprato tam tikro Vyriausybės sprendimo ir tam tikrų skaičių jame. Tas sprendimas ilgam laikui buvo reali apsauginė uola. Dėl to ir buvo susitarta Vilniaus degalinėje. Ir viskas 100 procentų priklausė nuo mano atsakymo ir prisiimtos rizikos“, – sąmokslo teorijas ir savo nuopelnus kuria A. Visockas.
Bet jis nutyli, kad šios istorijos pačioje pradžioje jis, švelniai tariant, neprieštaravo nepriklausomų (privačių) šilumos tiekėjų atėjimui į miestą. Teko vykti į „Šiaulių energiją“ ir dalyvauti „Šiaulių energijoje“ pasitarime su įmonės vadovais, kur buvo ieškoma būdų, kaip įveikti A. Visocko viešai skleidžiamą nepalankią įmonei informaciją.
O pasigilinus iš esmės, tai pirmąją grėsmę privatizuoti „Šiaulių energiją“ įveikė meras Vytautas Juškus dar 2008 metais, kai A. Čepulienė „Šiaulių energijoje“ dar nedirbo, o A. Visockas buvo užsiėmęs savo fotoateljė. Tuo metu miestų ir rajonų šilumos tinklus siekė išsinuomoti arba privatizuoti tokios skambios įmonės, kaip „Dalkia“, „Rubicon“. Prancūzų įmonė „Dalkia“ nuo 2008 metų tapo „Veolia“. Su ja net po keliasdešimt metų dėl dirbtinai pakeltų šilumos tarifų Vilniuje Lietuva bylinėjasi Tarptautiniame arbitražo teisme.
Esame rašę, kokį spaudimą teko atlaikyti tuometiniam Šiaulių merui, kad „Šiaulių energija“ išliktų Savivaldybės žinioje. Tačiau V. Juškui niekas nedovanoja nei eglučių, nei ąžuoliukų ir šlovinimo ditirambų Tarybos posėdžių salėje nelieja. Jis šiems žmonėms – mušta korta. Įmonių vadovų pozicijos, atlyginimai, premijos šiandien priklauso nuo naujos kartos miesto valdovų.
Įmonės vadovei taip pat nepatiko publikacija „Šiaulių krašte“. Ji feisbuke parašė komentarą. Meras pagyrė jos komentarą. Štai taip Savivaldybėje dabar meras bendrauja su pavaldžių įmonių vadovais.
Savo „drąsiame“, anot mero, komentare A. Čepulienė rašė: „Primenu, kad dėl biokuro naudojimo (įskaitant termofikacinę elektrinę) šilumos gamyboje 2012– 2024 metų laikotarpiu AB „Šiaulių energija“ šilumos vartotojai sutaupė 144 mln. eurų; dėl termofikacinėje elektrinėje pagamintos elektros energijos naudojimo šilumos energijos gamybos ir perdavimo procesuose bendrovės šilumos vartotojai sutaupė dar 5,6 mln. eurų.“
Tai va, kaip čia viskas gerai. Tik dar kartą primenu, kad 2012-aisiais ir 2013 metų pradžioje A. Visockas priešinosi, kad „Šiaulių energija“ pastatytų biokuro katilinę ir Taryboje balsavo prieš (žiūrėti balsavimo rezultatus). Įdomu, kiek įmonė sutaupė tuometinės daugumos dėka įveikusi A. Visocko pasipriešinimą?
Meras pyksta, kad neva „Šiaulių kraštas“ šaiposi iš vyresnės kartos žmonių, atėjusių jam padėkoti už jo nuopelnus šilumos ūkiui. Greičiausiai čia jau teksto suvokimo problemos. Paaiškinsime: glumina ne padėka, o merui pavaldžių asmenų viešas ir nuolankus jo šlovinimas. Sovietmečiu skaitant tokius „rimtus“ pašlovinimus, paprastai jie baigdavosi žodžiais skliausteliuose: „audringi plojimai, pereinantys į ovacijas“.
Nenustebtume, jei kitame Tarybos posėdyje tribūną užimtų „Busturo“ vadovas. Neseniai meras socialiniuose tinkluose save įvardijo ir šios įmonės gelbėtoju.
Tik kažin, ar ten pamatysime „Šiaulių vandenų“ direktorių, mat centralizuotai tiekiamo vandens kaina Šiauliuose viena didžiausių Lietuvoje. Va čia merui gelbėtojo įgūdžių pritrūko.
