Tikslas gali būti ir 140 numestų kilogramų

Gy­ve­ni­mo tiks­lus kiek­vie­nas dė­lio­ja­mės pa­gal sa­vo su­pra­ti­mą, po­rei­kius ir ga­li­my­bes. Vie­nam to­kiu tiks­lu ga­li tap­ti sva­jo­nių dar­bas, ki­tam – dar­ni šei­ma, tre­čiam – au­gan­ti są­skai­ta ban­ke ar na­mas Te­ne­ri­fė­je. Kaip sa­ko­ma, kiek­vie­nam – sa­vo.

Kai su rad­vi­liš­kie­te Ug­ne ta­rė­mės po­kal­biui, ji dar ne­bu­vo to­kia po­pu­lia­ri, kaip da­bar. Ta­da jos dar ne­me­džio­jo te­le­vi­zi­jos ir ji ne­si­pui­ka­vo ant žur­na­lų vir­še­lių.

Bet man ji jau ta­da bu­vo įdo­mi sa­vo sie­kia­mu tiks­lu, apie ku­rį vie­šai pa­si­skel­bė so­cia­li­nė­je pa­sky­ro­je. Iš ša­lies žiū­rint, anoks čia ir tiks­las – pa­ža­das pra­dė­ti mes­ti svo­rį. Tai sau nuo­lat pa­si­ža­da tūks­tan­čiai ir mi­li­jo­nai žmo­nių – daž­nai nuo pir­ma­die­nio, dar daž­niau – prieš Nau­juo­sius me­tus.

Gra­žiai pa­si­ža­da ir taip pat gra­žiai pa­mirš­ta sa­vo pa­ža­dą. Na, neil­gam: tik iki ki­tos sa­vai­tės, ki­to mė­ne­sio ar­ba ki­tų Nau­jų­jų.

Ug­nei taip neat­si­ti­ko. Ji jau dau­giau nei dve­jus me­tus žings­ne­lis po žings­ne­lio, mi­li­met­ras po mi­li­met­ro žen­gia sa­vo pa­si­rink­tu ke­liu. Ir kol kas jai pui­kiai se­ka­si – mo­te­ris, anks­čiau svė­ru­si ge­ro­kai per 200 ki­log­ra­mų, šian­dien yra nu­me­tu­si 140-ies ki­log­ra­mų naš­tą ir mė­gau­ja­si kiek­vie­na nau­jai nu­gy­ven­ta die­na.

Ne tik mė­gau­ja­si – ji švy­tė­te švy­ti ir da­li­ja­si sa­vo pa­sie­ki­mais, pa­na­šiems (gal ne to­kiems di­de­liems) tiks­lams įkvėp­da­ma ne vie­ną sa­vo se­kė­ją.

Šian­dien Ug­nė va­di­na­ma svo­rio me­ti­mo eta­lo­nu ir svei­ko gy­ve­ni­mo inf­luen­ce­re, ta­čiau iki to tu­rė­jo praei­ti (ir vis dar te­beei­na) be ga­lo sun­kų ke­lią.

Ke­lią, ku­ris pra­si­dė­jo at­si­svei­ki­ni­mu su ki­log­ra­mais švei­čia­mų sal­du­my­nų, deš­rų rin­kė­mis, lais­va­lai­kio lei­di­mu ant so­fos ir tę­sė­si ali­na­mu dar­bu spor­to sa­lė­se, ba­sei­ne, va­ži­nė­ji­mu dvi­ra­čiu, pa­si­vaikš­čio­ji­mais, pra­si­dė­ju­siais nuo ke­lių šim­tų met­rų ir nu­si­tę­su­siais iki šim­ta­ki­lo­met­ri­nių žy­gių.

Vie­ni Ug­nę, jos be­ga­li­nes pa­stan­gas ir ki­tų mo­ty­va­ci­ją sa­vo už­kre­čia­mu pa­vyz­džiu die­vi­na, ki­ti ją drabs­to pur­vais, ta­čiau abe­jin­gų yra ma­žu­ma.

Ir nors šian­dien rad­vi­liš­kie­tė jau yra pa­sie­ku­si už­si­brėž­tą svo­rio me­ti­mo tiks­lą, kar­tu ji pri­pa­žįs­ta: at­si­pa­lai­duo­ti ir at­leis­ti va­džių ji ne­ga­lės nie­ka­da.

Sa­vo­jo tiks­lo – kas­dien nuei­ti ke­lis šim­tus met­rų, pail­sint kas ke­lio­li­ka žings­nių, ke­lioms mi­nu­tėms pri­sė­dant ant ke­ly­je pa­si­tai­kan­čių suo­le­lių, sie­kia ir daž­nai ma­no ma­to­ma mo­te­ris, kant­riai ir ne­leng­vai ne­šan­ti sa­vo­sios ne­ga­lios naš­tą.

Ar ly­ja lie­tus, ar tvos­kia karš­tis, ši mo­te­ris kiek­vie­ną die­ną ke­liais šim­tais žings­ne­lių sten­gia­si įveik­ti sa­vo ne­ga­lią, nes bū­tent toks yra jos tiks­las. La­bai že­miš­kas, la­bai pa­pras­tas, bet jai – gy­vy­biš­kai svar­bus.

Daž­nai pa­gal­vo­ju, ko­kie yra po­li­ti­kų tiks­lai bei sie­kiai ei­nant į po­li­ti­ką?

Ko­kie jie tu­rė­tų bū­ti, ko ge­ro, aiš­ku kiek­vie­nam. Net ir jiems pa­tiems: po­li­ti­kai yra ren­ka­mi tam, kad ga­lė­tų tar­nau­ti žmo­nėms, vyk­dy­tų rin­kė­jų va­lią.

Ar jie to­kie yra? Dau­ge­lis, iš­gir­dę šį klau­si­mą, tik nu­mos ran­ka, nes nuo­lat į vie­šu­mą iš­len­dan­čios po­li­ti­kų "kliur­kos" jau da­ro­si ne­be išim­tis, bet kas­die­ny­bė.

Tar­si jie to ir siek­tų, tar­si bū­tent toks bū­tų jų tiks­las: opo­nen­tų rie­te­nos, sa­vų in­te­re­sų iš­kė­li­mas aukš­čiau ki­tų, sa­viš­kiams pa­lan­kių įsta­ty­mų pra­stū­mi­mas, di­des­nio ir ma­žes­nio mas­to afe­ros...

As­fal­tuo­ja­mi link na­mų ve­dan­tys ke­liai, ap­mo­kė­tos ke­lio­nės, pie­tūs ir va­ka­rie­nės ki­tų są­skai­ta, ne­leis­ti­no­se vie­to­se ky­lan­tys rū­mai, ki­še­nes pa­pil­dan­ti tar­ny­bi­nio būs­to nuo­ma – tai tik ne­di­de­lės nuo­dė­mė­lės, ku­rių mū­sų iš­rink­tie­ji net ne­be­pas­te­bi ir jų to­kio­mis net ne­lai­ko.

O kur dar vyš­nai­tės ant tor­tų, pa­mi­nan­čios ne tik vie­šuo­sius ir pri­va­čiuo­sius in­te­re­sus, bet ir at­si­duo­dan­čios kri­mi­na­lo kva­pu?

Ir tarp vi­so to ne­be­lie­ka vie­tos pa­pras­tam žmo­gui, jo pro­ble­moms. Ta­da tū­lam žmo­ge­liui be­lie­ka ti­kė­tis nau­jo me­si­jo nau­juo­se rin­ki­muo­se. Ir taip nuo pat vir­šū­nė­lių iki pat šak­ne­lių.

Vie­tos po­li­ti­kai, be abe­jo­nės, ir­gi tu­ri sa­vo tiks­lų. Da­bar kai ku­riems jie sie­ja­si su bū­si­mai­siais Sei­mo rin­ki­mais. Rad­vi­liš­ky­je kol kas tik ra­jo­no me­ras An­ta­nas Če­po­no­nis pa­reiš­kė da­ly­vau­sian­tis Sei­mo rin­ki­muo­se.

Aiš­ku, bus ir ki­tų pre­ten­den­tų į šil­tas ir pa­to­gias kė­des Sei­me. Yra sva­jo­jan­čių ir apie kuk­les­nį – me­ro po­stą, jei šis taps lais­vas. Į jį vie­tos po­li­ti­kai ver­žia­si vi­so­mis įma­no­mo­mis prie­mo­nės: tam pa­si­tar­nau­ja so­cia­li­niai tink­lai, ga­li­mi kon­ku­ren­tai juo­di­na­mi, pa­si­nau­do­jant ir nuo­sa­va ket­vir­to­sios val­džios tri­bū­na.

Jo­je opo­nen­tai tam­pa net be­ždžio­nė­mis, nie­kaip neap­sisp­ren­džian­čio­mis, gro­žis ar pro­tas yra svar­biau. Čia bū­na su­skai­čiuo­ja­mi vi­si už vie­ną ar ki­tą spren­di­mą bal­sa­vu­sių­jų bal­sai, ta­čiau pa­mirš­ta­mos pa­mi­nė­ti sa­vo­sios ap­lin­kos nuo­dė­mes.

Čia dek­la­ruo­ja­mas ne­par­tiš­ku­mas ir neuž­si­me­na­ma apie tai, kad iki to ne­par­tiš­ku­mo bu­vo pa­keis­ta ne vie­na par­ti­ja.

Vie­tos po­li­ti­ko­je pe­ša­ma­si dėl to, ku­rie (val­dan­tie­ji ar opo­zi­ci­ja) tu­ri spręs­ti mo­ki­nių mai­ti­ni­mo pro­ble­mas ra­jo­ne, bet to ga­lu­ti­nio spren­di­mo vis nė­ra, nors spren­džia ir tie, ir tie. Tė­ra do­ku­men­tų pai­nia­va, ku­rios maz­gus ga­lė­tų at­narp­lio­ti ne­bent tei­sė­sau­ga.

Ir vis­gi no­ri­si ti­kė­ti, kad ne vi­sų po­li­ti­kų tiks­lai yra to­kie "že­miš­ki", jog kar­tais nuo jų da­ro­si kok­tu.

No­ri­si ti­kė­ti "Žmo­nės 2020" ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je "My­li­miau­siu žmo­gu­mi" bal­suo­to­jų iš­rink­to Aly­taus me­ro, jau­nys­tė­je – bu­vu­sio di­džė­jaus ir maiš­tau­to­jo Ne­ri­jaus Ce­siu­lio ce­re­mo­ni­jo­je pa­sa­ky­tais žo­džiais: "Mes ma­to­me, kas vyks­ta šio­mis die­no­mis po­li­ti­ko­je, bet ži­no­te, aš ti­kiu nau­ja kar­ta, nau­ja po­li­ti­kų kar­ta, ku­ri pir­miau­siai ateis ne val­dy­ti, o tar­nau­ti, ku­ri ateis ne baus­ti, o pa­dė­ti, ku­ri ateis ne kir­šin­ti tau­tą, o ją vie­ny­ti, ku­rie dirbs ne dėl sa­vo as­me­ni­nės ge­ro­vės, o dėl žmo­nių, ku­riems jie at­sto­vau­ja".

Duok Die­ve. Gal tuo­met ir po­li­ti­kų tiks­lai bei sie­kiai taps ki­to­kie, bent jau pa­na­šūs į dek­la­ruo­ja­mus prieš­rin­ki­mi­nė­je kam­pa­ni­jo­je.

Komentarai

Rasa    Ket, 2020-02-13 / 09:57
Parašykit ir apie kitą jos svorio metimo pusę - brangius papildus ir kokteilius. Kažkodėl niekur apie tai neužsimenama, viskas pateikiama tik kaip stiprios valios reikalas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.