Naujausios
Į aštuntą dešimtmetį įkopusi Julija matuoja žingsniais savo pasodybinį sklypą ir svarsto, kur čia išsikasus bunkerį. „Načialnikai liepia ruoštis karui – načialnikai, matyt, žino, kad karas bus, – įsitikinusi kaimo moteris. – Yra dar neužversti rūsiai, kur anksčiau laikydavom bulves. Bet rūsy nepatilps visa šeimyna. Iš miesto parvažiuos vaikai su anūkais. Kur dings nabagai, jeigu ten pradės bombarduoti. Po žeme reikia įrengti bent normalaus kambario dydžio slėptuvę. Tik iš kur tokiai kavoniai gauti pinigų?“
Kad ir tris procentus savo „šeimos BVP“ skirtų pensininkų pora, išeitų tik keli šimtai eurų metams. Už tokius pinigus neįrengsi nei normalios slėptuvės, nei kokios priedangos. Tik kuprinę su būtiniausiais daiktais ir maistu gali susikrauti. Teks bėgti į mišką ir slėptis po medžiu. Į miškus priešai bombų gal nemėtys?
Julija gimė jau pokaryje. Tačiau visą skurdžią savo vaikystę girdėjo tėvų – Julijos senelių – pasakojimus apie tai, kaip vokiečiai iš tvarto išsivedė ir vaikų akyse nušovė paskutinę jų tėvų karvę. O paskui čia pat kieme kepėsi ir valgė jos mėsą. Kaip nušovė penkis vaikus auginusį kaimyną, nes jis užstojo savo tvarto duris, kur stovėjo vienintelė jo šeimos maitintoja Žalmargė.
Kaip moterys už palaidinių kišdavosi pagalves ir apsimesdavo nėščiomis, kad kareiviai jų neišprievartautų. O vienintelė vaikų svajonė buvo bent kartą per dieną sočiau pavalgyti.
Pažiūrėjus žinias, kur tiek daug informacijos apie svetimus karus ir bauginimų, kad ši nelaimė atslenka ir į Lietuvą, Julijai sukyla kraujospūdis. Pakiša po liežuviu tabletę. Bet vis tiek iki paryčių negali užmigti.
Kita kiek jaunesnė Julijos giminaitė, gyvenanti miestelyje, džiovina duoną. Giriasi prisidžiovinusi jau du maišus. Julija svarsto – gal ir jai reikėtų...
„Nesuprantu, kodėl taip intensyviai eskaluojama karo tema. Žmonėms įvaro depresiją. Juk ir taip psichinių ligonių apstu, – mintimis dalijasi didmiestyje gyvenanti ir gaiviųjų gėrimų gamykloje dirbanti Virgilija. – Mes savo darbovietėje stengiamės nekalbėti apie karą. Juk nuo mūsų, paprastų žmonių, nelabai kas nepriklauso. Kam iš anksto gąsdintis ir nerimauti? Kasdienybėje ir taip užtenka įtampos.“
Tačiau Virgilijos aplinka rodo, jog bauginimas Lietuvoje galinčiu nutikti karu, veikia žmones. Moteris pažįsta ne vieną į užsienį išvažiavusią šeimą. Išvyko trumpam, penkeriems metams, kad daugiau uždirbtų ir galėtų pasistatyti namą Lietuvoje. Praėjo penkeri metai – negrįžta. Abejoja, ar verta statyti namą Tėvynėje, kurioje kyla karo grėsmė. Kiti jau pradėję statybas, bet parduoda – tegu pabaigia Lietuvoje pasiryžę likti tėvynainiai.
Lietuvoje likusios jos pažįstamos jaunos šeimos irgi jau nebeskuba pirkti savo būsto. Geriau nuomojasi ir stebi situaciją. Būstai didmiestyje – brangūs. O jei kiltų neramumai, brangų pirkinį gali nušluoti nuo žemės paviršiaus. Arba patys jį paliks ir bėgs kur nors į saugesnę šalį.
Jau ir dabar lietuviai patenka tarp daugiausiai būstų Ispanijoje perkančių kitataučių. Ir ne tik dėl šiltesnio klimato. Apsigyventi svetur veikiausiai veja ir baimė, kurią sukelia kasdien karu persmelkta viešoji erdvė. Detaliai aptarinėjamas karas Ukrainoje. Pateikiami sugriauto gyvenimo vaizdai. Žuvusiųjų statistika. Žudynės Izraelyje ir Gazos ruože. Kartais daugiau kaip pusė „Žinių“ laidos skiriama karams, vykstantiems svetimose teritorijose. Apie Lietuvą vienas – kitas reportažas. Ir tas dažniausia skleidžiantis negatyvą.
Kasdien kalbama apie ginklavimąsi. Bejėgiškai svarstoma iš kur gauti lėšų gynybai. Pripažįstama, kad trūksta slėptuvių ir priedangų. Žmonės raginami turėti karo atvejui sukrautus išgyvenimo krepšius su būtiniausiais daiktais. Svarstoma, ar nepalengvinti leidimų civiliams gyventojams įsigyti ginklą sąlygų. Brukama mintis, jog Ukrainai pralaimėjus karą, rusai būtinai užpuls Baltijos šalis.
Nors kai kurie politikai, ekspertai ir karininkai užtikrina, kad karo nebus, Rusija neišdrįs pulti NATO šalių, viešoji erdvė ir toliau nuodijama karo vaizdais ir lietuvių pratinimu įtikėti, jog karas bus.
Kaip tai veikia žmones galima susidaryti vaizdą iš šio rašinio pradžioje pateiktų pavyzdžių. Bet kam tai naudinga? Ir kam reikia gąsdinti jau ir taip ne per geriausio gyvenimo, mažų pajamų ir didelių kainų slegiamus lietuvius?
Žemdirbys sėja grūdą. Žmogaus maistui, pragyvenimui, išlikimui. Politikai ir žiniasklaida nežinia savo ar svetimos „išminties“ skatinami kasdien sėja baimę ir nerimą. Tarsi būtų sudarę sutartį su priešu ir žinotų, kada jis puls.
Nerimas apima visą žmogaus būtį. Atima mąstymą apie perspektyvą. Atima ateities viltį. Suponuoja mintį, jog neapsimoka nieko siekti, nieko kurti. Ateis priešas ir viską sunaikins.
Skelbimų portale „Aruodas.lt“ vasario mėnesį atsirado net 4100 skelbimų apie parduodamus butus, 3100 skelbimų apie parduodamas sodybas, žemę, namus, 2170 skelbimų apie parduodamus sklypus. O perkančiųjų sumažėja kas mėnesį po keliolika procentų.
Ar vertės statybos bendrovėms statyti naujus kotedžų kvartalus ar naujoviškus daugiabučius? O gal ir jos persikels į Ispaniją ir ten statys būstus savo tautiečiams?
Karo tema atgraso investuotojus. Net lietuviškas verslas bėga į svetimus kraštus. Lietuvos ima vengti turistai.
O ar sambrūzdis dėl galimo karo atgraso priešą?Gal atvirkščiai? Parodome, kad jo bijome. Vertiname jo jėgą ir pajėgumus. Gal net gerbiame, nes ginkluojamės ir norime būti į jį panašūs? O priešas tuo tarpu trina rankas įvaręs visam pasauliui baimės.
Toksiška viešoji erdvė karininkų ir ekspertų lūpomis ragina kuo greičiau ir kuo moderniau ginkluotis. Remtis Ukrainos patirtimi, kuri parodo, kokių tankų, kokių raketų, kokių dronų ir kitos amunicijos reikėtų ir kokiu scenarijumi vyktų karas.
Kai kurie ekonomistai tvirtina, jog ginklų gamyba būtų naudinga ekonomikai, sukurtų naujų darbo vietų.
Bet nebūtinai Lietuvos žmonėms. Gal kaip tik tūkstančiams atbėgėlių, kurie veržtųsi į tokias darbo vietas. Ir ne vien dėl pinigų, bet ir dėl vertingos informacijos.
O kas toliau? Ekonomiką kelia gamyba, kurios produktas brangiai parduodamas. O ginklai veikiausiai nuguls į sandėlius. Ir lauks karo. Ar gamyba sandėliams gaivins ekonomiką?
O gal, kai turėsime pakankamai tankų, raketų, dronų, mums prireiks ir karo? Kad realizuotume tai, ką sukūrėme.
Keistai atrodo, kai neva dėl Žemės ir gamtos išsaugojimo ateities kartoms ūkininkai gasdinami baudomis dėl suartų pievų, kai raginami palikti didesnes apsaugines juostas ir laikyti dyką brangiai pirktą savo žemę, kurioje galėtų augti duona, ir tuo pačiu metu kalbama apie intensyvią ginklų pramonę.
Ar ši pramonė mažiau terš Žemę? Ar susimąstome, kokią taršą Žemei atneša pats karas, kai šimtai kilometrų padengiami griuvėsiais ir apšlakstomi žmonių krauju? Kokį poveikį gamtai turės naujos statybos, kai reikės prikelti šimtus sugriautų miestų. Kiek įtakos klimato atšilimui ir oro užterštumui turi į priešų taikinius lekiantys sviediniai ir sprogimai?
Karas dabar tapo patogia proga politikams palaidyti liežuvius. Nustumti vietines problemas į šalį. Sukaupę karo terminų bei tarptautinių žodžių arsenalą ir pasikinkę sparnuotas frazes, jie kartais kalba daug, bet esmės nepasako. O kartais esmę išvarto taip, kaip jiems paranku.
Tas pats ir su kalbomis apie karą. Kiekvienas nori pasakyti kuo įtaigiau, vadinasi, kuo baisiau. Kokiu aidu jų žodžiai sugrįš, nemąsto.
Sakoma, jei nuolat kalbėsi apie bėdą, ji ir ištiks. Nes žodžiai ir mintys kartais materializuojasi. Tad gal neprikarksėkime karo!