Naujausios
Sekmadienis. Laukiu autobuso į Vilnių. Šalia didžiulis krepšys prikrautas kaimo gėrybių. Mintyse skaičiuoju, kiek piniginėje liks iš prieš porą savaičių gautos studentiškos stipendijos, kai sumokėsiu tris rublius už autobuso bilietą.
Tėvai pamiršo duoti pinigų. O gal neturėjo? Nedrįsau paprašyti.
Žiūriu link stotelės pustekinis atlekia tėvas. Vis pasižiūri per petį, ar dar neatvažiuoja autobusas. Pribėga susigretinęs su autobusu. Ištiesia į tūtelę susuktus pinigus. „Užmiršom paduoti. O tu kodėl nieko nepasakei?“, – tėviškai pabara, kol dar stoviu autobuso tarpduryje, ant laiptelių keldamas sunkų krepšį.
Nežinau, kodėl. Bet būtent šis tėvo paveikslas dažniausiai iškyla prieš akis. Gal todėl, kad jis ryškiausiai atspindi nuoširdų tėvo rūpestį? Atsakomybę už savo vaikus. Jo duondavio paveikslą? O gal santūrų, kaimo žmonių nedeklaruojamą tėvo ir dukros ryšį?
Mama ir tėvas būtų reikalingas net dabar, kai jau ir pati esu močiutė. Deja, atlikę visas savo pareigas žemėje, mama ir tėvas jau daug metų ilsisi smėlio kalnelyje.
Bet akyse vienas po kito mainosi ir kitų artimų pagarbos vertų tėvų veidai. Dukros tėvas. Tik į jo ranką įsikibusi ji ramiai užmigdavo.
Dukros sūnelio tėvas. Jį pamatęs metukų mažylis tiesiog nušvinta. Tiesia rankutes. O kai paima ant tvirtų rankų, prisiglaudžia ir jaučiasi toks saugus tarsi už plačių pečių negrėstų jokios pasaulio negandos.
Ne kartą rašiau apie dabar jau Amžino poilsio atgulusią Kražių šviesuolę Juzefą Ramanauskaitę. Ji visuomet prisimindavo savo tėvą, kuris, mirus žmonai, vienas rūpinosi dešimčia vaikų, tarp jų ir aštuonerių metų Juzefa. Antrąkart nevedė. Sakė: „Vaikams to vargo neužtrauksiu“. Nors nepritekliuose, bet visi dešimt vaikų užaugo sveiki ir į gyvenimą, pasak Juzefos, išėjo „atvirom akim“ – mokėdami skaityti ir rašyti.
Panašus į Juzefos ir judėjimo pagerbti tėvus įkūrėjos amerikietės Louisos Dodd likimas. Jos mama mirė gimdydama šeštą vaiką. Tėvas vienas išaugino visas šešias atžalas. O jo pasiaukojimas dukros Louisos inciatyva įamžintas kaip Tėvo diena. Pagarbos tėvui šventė atsirado 1910 metais ir pasklido po visą pasaulį.
Kiekviena tauta ją švenčia jai palankiu laiku ir savaip. Tačiau tikslas tas pats – pasveikinti ir pagerbti tėvus.
Vokietijoje Tėvo diena tapatinama su Jėzaus žengimu į dangų – grįžimu pas Tėvą. Ji švenčiama likus dešimčiai dienų iki Sekminių. Tai bene švenčiausia ir taikliausiai parinkta Tėvo įprasminimo data.
Beje, ten, atvirkščiai negu Lietuvoje, yra nemažai tėvų, kurie vieni augina vaikus. Nes motinoms tai per sunkus materialinis ir fizinis iššūkis.
Būna ir atvirkščiai. Daug gausesnių, kad ir susituokusių šeimų gyvena skyrium, nes tėvai nepakenčia per didelio vaikų šurmulio. Gyvena savo gyvenimą. Vaikus ir žmoną tik aprūpina ir lanko.
Tėvystės tradicijos keičiasi ir Lietuvoje. Mano kartos žmonės dar mena savo senelius. Jų šeimose garbingiausioji vieta prie stalo buvo skiriama tėvui. Be tėvo niekas nepradėdavo nei pusryčiauti, nei pietauti, nei vakarieniauti. Vaikai tėvui bijodavo pasakyti nepagarbų žodį. Tėvą suprasdavo iš jo žvilgsnio. Baimindavosi palikti nesuvalgyto maisto lėkštėje. Pakeldavo ant žemės nukritusį duonos gabaliuką ir, nupūtę dulkes, suvalgydavo.
Šiais laikais tėvo kultas nunyko. Iš dalies dėl vis didėjančio moterų savarankiškumo ir emancipacijos. Dėl pernelyg didelio skubėjimo ir užimtumo, kai nėra laiko nei pakalbėti, nei pamąstyti, nei patylėti ir pabūti šalia.
Iš dalies tėvo rolė šeimoje sumenkinta ir dėl kai kurių vyrų, tapusių tėvais, neatsakingumo. Iškalbingas faktas – per metus „Sodra“ susigrąžino 5,3 milijono eurų iš alimentų nemokančių tėvų. O kiek dar nesusigrąžino? Tokiu mąsteliu vertinamas tėvų neatsakingumo lygis, kai valstybė padeda motinoms išlaikyti vyrų – gegučių vaikus.
Keisčiausia, jog teismai, nustatydami tėvų pasimatymų su vaikais tvarką, neatsižvelgia moka ar nemoka jie alimentus. Žinau atvejį, kai nė cento vaikui neduodantis, garažuose gyvenantis tėvas turi teisę išsivežti darželinuką sūnų visam savaitgaliui ar net atostogoms, grąžinti jį motinai susirgusį, purvinais drabužiais, išalkusį, nuteiktą prieš motiną, primeluojant visokiausių nesąmonių, prie vaiko jo gimdytoją dar iškoneveikti bjauriausiais žodžiais. Bet, jeigu ji sugalvotų neduoti mažylio tėvui, pastarajam turėtų sumokėti 100 eurų. Taip nusprendė teismas. Mat, ji ne tik augina vaikus, bet dar ir dirba. Taigi, paremti tinginį ir sukčių vaiko tėvą turėtų iš ko.
Taip, vaiko teisė turėti abu tėvus. Tėvas mažyliui – saugumo garantas. Nesvarbu kas jis, koks jis ir kur gyvena. Tik kyla klausimas, ar kiekvieną kūdikį į pasaulį paleidusį vyrą galima laikyti tėvu. Ar tas, kuris piktybiškai vengia atlikti tėvo pareigas tik naudojasi tėvo teisėmis vertas tėvo vardo?
Tris vaikus auginančią moterį paliko vyras. Išėjo pas jaunesnę meilužę. Dukra su tuo susitaikė lengviau. Vyriausias sūnus, buvęs šeimos ir mokyklos pasididžiavimu, tapo nekalbus, užsidaręs. Atrodė, jog paauglio gabumai ir talentai nyksta akyse. Kartu su pasitikėjimu savimi nyko ir jo veidas. Net anksčiau nepažinęs šio vaiko iš veido galėjai išskaityti, jog kažkas negerai.
Ketverių metukų jaunėlis sūnus dar nesuvokė tėvo išdavystės. Tik akelėmis siurbdavo kiekvieną laiptinėje sutiktą kaimyną. Prisigretinęs įsikibdavo į ranką. Kad pajustų vyrišką jėgą. O gal ieškojo ir tėviškos šilumos? Bet tikrasis tėvas turbūt to nenujautė ir nežinojo. Turėjo smagesnių užsiėmimų.
Vaikai užaugo. Iškentėjo betėvių likimą. Tokių kaip jie Lietuvoje dešimtys tūkstančių. Ir be reikalo kai kurios žvaigždės aiškina, jog skyrybos nėra blogis. Esą vaikams tik įdomiau, kai tėvai gyvena atskirai. Tuomet jie turi po du tėvus ir dvi mamytes. Kvailiau paaiškinti ir neįmanoma!
Be išsiskyrusių dar yra tūkstančiai emigrantų šeimų, kuriose tėvas savo vaidmenį atlieka per atstumą. Tėvai, patraukę į užsienius ieškoti sotesnio kąsnio, tėra tik rūpintojai, duondaviai, nebūnantys šalia, kai jų kūdikiui prasikala pirmasis dantukas, kai jis žengia pirmąjį žingsnį, kai tampa pasišiaušusiu paaugliu ir pirmą kartą įsimyli.
Šį naują, bet jau kelis dešimtmečius besitęsiantį reiškinį reikėtų pavadinti nuotoline tėvyste. Vaikas tik kelias laimingas savaites per metus mato tėvą. Kitą laiką – tik kompiuterio ekrane, kai susiskambina.
„Kartais vakare net vengiu pokalbių su vyru. Sūnus susinervina, kad tėvo negali paliesti, paimti už rankos, prisiglausti prie jo. Tampa irzlus, ilgai neužmiega. O rytą reikia keltis į mokyklą“, – pasakojo vieno emigranto žmona.
Ji parodė savo vaiko piešinį. Mažas berniukas, įsikibęs į mamos ir tėtės rankas. Šalia dar negrabia vaikiška rašysena išvingiuoti du sakiniai: „Man nereikia naujų batukų ir dviračio. Aš noriu tėtės.“