Televizija: oi, kaip baisu

Psichologas Gediminas Navaitis.
Rubrikoje „NUOMONĖ APIE TV“ kalbamės su psichologu Gediminu Navaičiu.

- Nuo pat pandemijos pradžios koronavirusas užvaldė televiziją. Atskiros rubrikos žinių laidose, galimybė nuolat sekti augantį užsikrėtusiųjų bei mirčių skaičių, vos ne apokaliptiniai vaizdai iš Italijos, Ispanijos ligoninių ir pan. Kaip vertintumėte tą bauginančios informacijos laviną, užgriuvusią karantine sėdinčius žmones? Žinoma, žmones reikėjo informuoti, bet ar nebuvo perlenkta lazda?

- Gyvename XXI amžiuje, todėl informacijos šaltinių šiandien yra daugybė. Pavyzdžiui, kilus Antrajam pasauliniam karui, ne vienoje šalyje buvo krizinė situacija, todėl Sovietų Sąjungoje iš žmonių buvo surinkti radijo aparatai, kad jie negalėtų laisvai gauti kitokios informacijos, išskyrus tą, kurią oficialiai skelbia valdžia. Šiandien televizija, kaip ir laikraštis, radijas, nėra vieninteliai informacijos šaltiniai. Yra internetas, kuriame – socialiniai tinklai, o juose informacija, menkai kontroliuojama – kiekvienas gali skelbti tai, kas jam patinka. Todėl informacijos skleidėjai turi prisitaikyti ir žiūrėti, ko pageidauja vartotojas. Kita vertus, jie ir ugdo vartotoją – kartais pateikia jam informacijos, kurios galbūt dalis vartotojų nenori. Tačiau vartotojas šiandien turi nuostabų prietaisą – pultelį, gali paspausti mygtuką ir pereiti į kitą TV kanalą. O jei ir tai netinka, jis gali gauti informacijos internete. Todėl, atsakant į jūsų klausimą,matyt, labiau reikėtų akcentuoti žmonių gebėjimą naudotis informacija. Karantino metu daug kas turėjo itin daug laiko ir todėl kai kurie žmonės ne visada ta informacija naudojosi protingai. Tarkime, po tris ar keturis kartus žiūrėjo įvairias žinių laidas, kurios iš esmės niekuo nesiskyrė – pateikdavo tuos pačius, kartais įtaigius, vaizdus, keliančius daugybę emocijų.

Svarbu ir tai, kad buvo pateikiama daug informacijos, apie kurią reikėtų sakyti, jog tai „tarsi informacija“. Sakau žodį „tarsi“ todėl, kad tokia informacija, visų pirma, buvo skirta sukelti jausmus. O jausmams, žinoma, vaizdų emocionalumas turi didelę reikšmę. Joje kokią nors pateikiamą žinią būtų galima apibūdinti labai paprastai – tiesiog praneša: „oi, kaip baisu“.

- Televizija labiau gąsdino, kėlė paniką? Ar galima taip pasakyti?

- Tą darė dauguma pasaulio televizijų. Žinoma, ne visi TV kanalai. Dar kartą pakartosiu – turime išmokti rinktis, nes tai yra svarbu tiek kalbant apie oficialius informacijos šaltinius, tiek apie socialinius tinklus. Ypač apie juos, nes nesąmonių perteklius socialiniuose tinkluose buvo itin didelis. Jis, tiesą sakant, yra ir dabar.

- Ką pasakytumėte apie nacionalinį transliuotoją? LRT skelbė oficialią informaciją, iš ekrano skambėjo skaičiai apie mirtis nuo koronaviruso, rodyti mirštančiųjų vaizdai svetur. Ar to „Oi, kaip baisu!“ nebuvo per daug? Kodėl, skelbiant mirčių nuo koronaviruso skaičių, negalėjo būti palyginimų, kiek žmonių, pavyzdžiui, mirė nuo širdies, kitų ligų?

- Jūs labai gerą temą palietėte. Kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, būtų sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Į tai, ar karantinas saugojo gyvybes, ar priešingai, greitai bus galima atsakyti išsamiau. Žmonės miršta ne tik nuo viruso, miršta ir nuo širdies ligų, kitų. Ir tai, kad karantino metu žmonėms galėjo kilti problemų gauti medicininę pagalbą, irgi galėjo paskatinti mirtis. Todėl skelbti vien mirusių nuo koronaviruso skaičių ir nepateikti bendrų mirtingumo rodiklių yra iš dalies informacijos iškraipymas, nors pati informacija apie mirusius nuo koronaviruso yra teisinga. Informacija turi būti palyginama. Manau, greitai tas palyginimas bus, galima bus palyginti mirčių skaičių su praėjusių metų tais pačiais mėnesiais, tada mes ir pamatysime tikrąjį pokytį.

Šiuo atveju, pateikiant tik dalį informacijos ir jos neanalizuojant, yra sukuriamos tam tikros emocinės įtampos. Reikia pripažinti, kad, pateikus palyginamuosius skaičius, galima buvo komentuoti išsamiau ir plačiau. Tam nereikia kokių nors ypatingų specialistų, tai yra tiesiog statistiniai duomenys, prieinami Lietuvos statistikos departamento tinklalapyje, kuriame pateikiama praeitų metų kiekvieno mėnesio mirčių statistika.

Apibendrintai pasakyčiau – visos televizijos, be išimties, galėjo teikti išsamesnę informaciją, neapsiriboti tik tam tikros statistikos, vienos srities statistikos paskelbimu. Daugiau priekaištų gal turėčiau komercinėms televizijoms, kurios apskritai mėgsta pradėti savo žinių laidas tarsi kriminalinių suvestinių kroniką ir tuo būdu netiesiogiai kurti įvaizdį, kad Lietuva nesaugi šalis, nors, jei pažiūrėsime į kriminalinę statistiką, tai iš Baltijos valstybių esame pati saugiausia šalis.

- Jūs taip pat esate TV žiūrovas. Ar žmonės buvo labiau gąsdinami, ar matėte raminimo tendencijų?

- Manyčiau, karantino pradžioje buvo daugiau gąsdinimo. Po to, matyt, suvokta, kad gąsdinimas jau nebeduoda jokio pozityvaus efekto, tad šiuo metu atsirado kitokių laidų – daugiau pradėjo kalbėti psichoterapeutai, psichologai, kurie atkreipia dėmesį ir į streso valdymą, į kitas psichoterapines problemas, susijusias su karantinu. Jie atkreipia dėmesį, kad dalis informacijos yra tiesiog kelianti paniką, nes ne kiekvienas žmogus yra pasiruošęs priimti tokią informaciją. Pokytis TV laidose tarp to, kas buvo karantino pradžioje ir kas yra dabar, akivaizdus.

- Ar jis nepavėluotas?

- Mes visada vėluojame. Kaltinti televizijos žurnalistų nėra prasmės, nes ir valdžia daug kur vėlavo.

Komentarai

Tarp kitko    Pen, 2020-05-15 / 12:20
Mane labiau gąsdina LRT televizijos žiežulos, tipo Mi...tės ir Mak..tytės, nedaug trūksta, kad griebtų pašnekovą už gerklės
    Pir, 2020-05-18 / 22:53

In reply to by Tarp kitko

Pritariu TARP KITKO, dėl Mi....tės esu parašius el. laišką net, nes buvau pasibaisėjusi laidos vedimu, ištisas puolimas, pertraukinėjimas, nors pašnekovas buvo labai korektiškas. Vienu žodžiu chaosas, o ne laida buvo :), net neabejoju, kad tokį toną toleruoja ir netgi skatina pati televizijos vadovybė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.