Teflonas

Vi­siems lin­kė­ji­mai iš „Vi­jū­nė­lės dva­ro“. Ži­no­ma, lin­kė­ji­mai iš po že­mių, nes „dvaras” su­ly­gin­tas su že­me.

Lin­kė­ji­mai Lie­tu­vos aky­liems ap­lin­ko­sau­gi­nin­kams su jų mi­nis­te­ri­ja ir de­par­ta­men­tais, Vals­ty­bi­nei te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos ins­pek­ci­jai, ne­pa­per­ka­miems pro­ku­ro­rams ir STT agen­tams, teis­mams, Sei­mo opo­zi­ci­jai ir par­la­men­ti­nei An­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jai, ne­prik­lau­so­mai ži­niask­lai­dai ir as­me­niš­kai – Da­liai Gry­baus­kai­tei, ku­ri pen­ke­rius me­tus iš S.Dau­kan­to aikš­tės ne­nuils­da­ma di­ri­ga­vo ko­vai su di­džiau­siu blo­giu ir grės­me Tė­vy­nės gam­tai ir jos žmo­nėms – vie­toj su­griu­vu­sios val­čių prie­plau­kos ir Drus­ki­nin­kų val­ka­tų lin­dy­nės iš­dy­gu­siu dai­liu na­mu.

Vi­są penk­me­tį vi­si tu­rė­jo gra­žaus dar­bo, ku­rio re­zul­ta­tas – tuš­čia dyk­ra Drus­ki­nin­kuo­se. Su­nai­ki­nus mi­li­jo­ni­nį tur­tą, vi­siems iš­kart pa­si­da­rė leng­viau.

Ned­rįs­tu tvir­tin­ti, kad ka­ras su „Vi­jū­nė­le“ te­bu­vo šir­ma, pri­den­gu­si D.Gry­baus­kai­tės pra­stum­tą Lat­vi­jos pa­vyz­džio urė­di­jų re­for­mą, vie­su­lu nu­siau­bu­sią Lie­tu­vos gi­rias, į Lie­tu­vą ati­temp­tą IKEA ir „For­tum“, ne pa­čius ge­riau­sius lie­tu­viš­kos gam­tos drau­gus. Ta­čiau fak­tas, kad vi­sus tuos me­tus „Vi­jū­nė­lės dva­ras“ bu­vo svar­biau nei kal­nai įve­ža­mų į Lie­tu­vą se­nų pa­dan­gų ir net at­pluk­dy­ti šiukš­lių lai­vai, nuo­te­kų dvo­kian­tys vamz­džiai.

Po Aly­taus ir Klai­pė­dos vi­si kal­ba apie ža­lą gam­tai, ap­lin­kai, skai­čiuo­ja nuo­sto­lius. Bet dar di­des­nė ža­la pa­da­ry­ta Lie­tu­vos žmo­nėms. Čia ga­lė­tų bū­ti pa­si­telk­tas kaip mo­ko­mo­ji prie­mo­nė To­do Hei­ne­so (Todd Hey­nes) vai­dy­bi­nis fil­mas „Tam­sūs van­de­nys“ ( „Dark Wa­ters“), Lie­tu­vo­je dar ne­ro­dy­tas. O gai­la, nes pa­da­ry­tų su­kre­čian­tį įspū­dį, kaip ak­tua­liau­sias žur­na­lis­ti­nis ty­ri­mas apie lie­tu­viš­kus gam­tos ir žmo­nių nuo­dy­to­jus.

„Tam­sūs van­de­nys“ su­kur­ti pa­gal tik­rus įvy­kius, ap­ra­šy­tus „The New York Ti­mes Ma­ga­zi­ne“. Šios is­to­ri­jos he­ro­jus ad­vo­ka­tas Ro­bas Bi­lo­tas (fil­me jį vai­di­na Mar­kas Ru­fa­las), ką tik pa­da­ręs kar­je­ros šuo­lį, priim­tas į ad­vo­ka­tų kon­to­ros par­tne­rius, kai į jį krei­pia­si iš at­kam­pios gim­to­sios Va­ka­rų Vir­dži­ni­jos du fer­me­riai, pa­žįs­tan­tys jo se­ne­lę ir at­ve­žę dė­žę įro­dy­mų apie po­vei­kį, ku­rį da­ro ap­lin­kai vie­nos che­mi­jos kom­pa­ni­jos ten įreng­tas po­li­go­nas.

Ad­vo­ka­tas lei­džia­si į Va­ka­rų Vir­dži­ni­ją. Pa­ke­liui pro au­to­mo­bi­lio lan­gą jis re­gi mil­ži­niš­kus rek­la­mos sky­dus su „Du­Pont“ rek­la­ma – tai ta ga­lin­ga mil­ži­nė, pa­sau­liui pa­do­va­no­ju­si gar­sų­jį tef­lo­ną, ku­rį nau­do­ja ir ka­ro pra­mo­nė, ir na­mų šei­mi­nin­kės, tef­lo­ni­nė­se kep­tu­vė­se kep­da­mos kiau­ši­nie­nę. Bet sy­kiu šio plas­ti­ko, at­ne­šu­sio „Du­Pont“ pa­sau­li­nę šlo­vę ir mi­li­jar­di­nius pel­nus, at­lie­kos yra tok­siš­kos.

Iš pra­džių prie po­li­go­no, kur bu­vo lai­do­ja­mos at­lie­kos, pra­dė­jo kris­ti kar­vės, vė­liau ėmė sirg­ti ir žmo­nės. R.Bi­lo­tas pa­sie­kė, kad bū­tų su­da­ry­ta ne­prik­lau­so­ma moks­li­nin­kų ko­mi­si­ja, ku­ri po il­gų ty­ri­mų įro­dė, kad tef­lo­no ga­my­bai bū­ti­nas che­mi­ka­las su­ke­lia iš­si­gi­mi­mus, vė­žį ir ki­tus sun­kius su­si­rgi­mus.

Ko­va tru­ko nei il­giau, nei trum­piau – 20 me­tų. Ohio teis­mas įvy­ko pa­ly­gin­ti ne­se­niai – 2015 m. Man ypač pa­ti­ko bai­gia­mo­sios tit­rų ei­lu­tės, skel­bian­čios, jog „DuPont” pa­klo­jo per 670 mln. do­le­rių 3535 ieš­ko­vams, ku­rie bu­vo nuo­di­ja­mi „tam­siai­siais vandenimis”. Čia svar­biau­sia bu­vo nu­ken­tė­ję žmo­nės.

Mes ne­nu­tuo­kia­me, kiek žmo­nių nu­ken­tė­jo Aly­tu­je ir Klai­pė­do­je. Val­džia kol kas siū­lo pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą tik Aly­tu­je gais­rą ge­si­nu­siems gais­ri­nin­kams.

Po tei­sy­bei iki šiol net ne­ži­no­me, ko­kią bjau­ras­tį į pa­jū­rio van­de­nis py­lė „Grigeo”. Ki­taip ta­riant, eko­lo­gi­nių ka­tast­ro­fų pa­da­ri­niai aly­tiš­kiams ir klai­pė­diš­kiams paaiš­kės tik po skro­di­mo. Bet gal įma­no­ma šį rei­ka­lą pa­sku­bin­ti, kad au­koms bū­tų ga­li­ma pa­dė­ti ir at­si­ly­gin­ti dar šio­je že­mė­je?

Lai­min­gas šių ne­lai­mių su­ta­pi­mas: ką tik Sei­mas priė­mė rei­ka­lin­gas įsta­ty­mų pa­tai­sas, at­ve­rian­čias ke­lią gru­pi­niams ieš­ki­niams, ku­rie iki šiol bu­vo ne­ži­no­mi Lie­tu­vos teis­mų pra­kti­kai. Nuo šiol pi­lie­čiai, su­si­bū­rę ma­žiau­siai į 20 žmo­nių gru­pę, ga­lės čiup­ti už spran­do su ieš­ki­niais „Grigeo” ir „Ekologistiką” – šiuos ir vi­sus ki­tus ne­nau­dė­lius.

–-

P.S.Tef­lo­nas su­tin­ka­mas ir Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je. Dar nuo A.M. Bra­zaus­ko lai­kų są­vo­ka „tefloninis” yra nu­sa­ko­mas reiš­ki­nys, kai prie po­li­ti­ko ar val­džios ne­lim­pa jo­kia kri­ti­ka. Tar­kim, prie vi­siš­kai su­pu­vu­sios ir ko­rum­puo­tos Lie­tu­vos ap­lin­ko­sau­gos. Jei­gu kri­ti­ka ne­lim­pa, tef­lo­ną de­ra pra­muš­ti, kaip pa­da­rė Ame­ri­kos pi­lie­tiš­kas ad­vo­ka­tas Ro­bas Bi­lo­tas, iki šiol tę­sian­tis sa­vo ko­vą su che­mi­jos mil­ži­ne „DuPont”.