Tebestoviu ties Pumpėnais, Baltijos kelio pakrašty

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Prieš 32 metus aktyviąją Lietuvos gyventojų dalį vienijo Laisvės siekis, noras išsivaduoti iš fizinės ir dvasinės vergijos. Atgimimo kartos žinojo Lietuvos Laisvės kovų istoriją, nors ji sovietmetyje buvo nuolat klastojama arba tiesiog slepiama.

Kas gali telkti žmones šiandien? Kokios vertybės yra tiek aktualios, kad pakeltų pilietį nuo sofos ar kompiuterio kėdės, „ištemptų“ iš socialinių tinklų ir jis, tarkime, kaip šiuo metu Baltarusijoje, patikėtų esąs stipresnis, kuomet minioje jaučia bendraminčio petį. Ar įmanoma „aktualizuoti“ žmogaus tikslą išlikti žmogumi?

Jau laikas sau pripažinti Sąjūdžio senjorės statusą, nes vis dažniau prisimenu bei palyginu, kaip buvo ir dabar yra gerbiamas kiekvienas žmogus. Turėjome nerašytą taisyklę, kad nė vienas interesantas negali išeiti iš Sąjūdžio būstinės neišklausytas, nė vieno nevalia įžeisti, net jei pačią keisčiausią problemą atsinešė. Tokia tad buvo visuomeninė veikla, kuomet žmonės į Sąjūdį ėjo, kol ten degė šviesa.

Jei atvirai, tai tikėjomės, kad ir mūsų deputatai, išrinkti po Nepriklausomybės paskelbimo, bus tokie pat. Pagarbūs. Pakantūs. Pirmojo šaukimo Šiaulių savivaldybės taryba panašiai ir dirbo. Aš pati, tuometiniai deputatai rimtai žiūrėjome į žmonių problemas. Ir jas sprendėme. Todėl stebėdama dabartinius politikus, klausydama ar skaitydama jų sarkastiškus komentarus, nepagarbias replikas, vis ieškau politinio išsigimimo priežasčių.

Gal vengdami įžeidinėjimų bei patyčių žmonės bijo ginti save ar sveikiausią, tvirčiausią Lietuvos medį – liepą? Nežino savo valstybės istorijos? Net Lietuvos statutas draudė tokius kirtimus, literatūros klasikai gretino gyvybiškai svarbų žmogaus ir liepos ryšį (V. Krėvės „Skerdžius“).

Lietuvos valstybė šiemet iškilmingai šventė 30-ąjį Nepriklausomybės atkūrimo gimtadienį, kiek kukliau minėjo savivaldos metines. Užaugo, kaip aš sakau, kelios Nepriklausomybės vaikų kartos. Pastarosioms nebereikia kovoti su okupantais, niekas jų nebesiunčia į svetimos valstybės kariuomenę. Regis, tik turėk savigarbos ir būk bebaimis pilietis bei nesavanaudis visuomenininkas, gebėk ne anonimiškame komentare ar FB profilyje pasakyti nuomonę didybės manijos apimtiems valdžios žmonėms, bene aktyviausiai šiandien „propaguojantiems“ patyčių kultūrą.

Sunku konstatuoti, bet, regis, nuaidėjus jubiliejams, būsime priversti prisipažinti patys sau praradę savigarbos likučius. O kaip kitaip galvoti, kai Šiaulių politikai neišklauso arba apsimeta neišgirdę miestiečių nuomonės aktualiu viešojo, ne asmeninio intereso klausimu? Saulės miesto išrinktieji jau pasiekė tokį „sušernėjimo“ laipsnį, kad atvirai tyčiojasi iš rinkėjų: bylinėjasi su visuomenininkais, o pralaimėję šiems, tampa dar aršesni, tarsi ne miesto savivaldybėje, o nuosavame dvare tvarkytųsi.

Ko gero, politikai pirmieji pajuto, kad milžiniška socialinė atskirtis palaužė žmogaus dvasią, sutaršė asmens savigarbos likučius ir „užmigdė“ pilietiškumą. O gal ta socialinė atskirtis suformuota ir sąmoningai valdžios galias turinčiųjų palaikoma? Tuomet dar lengviau valdyti, kiršinti, tyčiotis, pagaliau, išvaryti žmogų iš Tėvynės.

Aš nežinau, kaip įmanoma pakelti žmogaus dvasią, kad baimėje, asmeninėje neviltyje ar totaliniame abejingume „užguitas“ asmuo pajustų savivertę.

Todėl labai džiaugiuosi, kad daug kartų Šiaulių valdžios visaip šiurpinti miesto visuomenininkai parodė merui Artūrui Visockui ir jo daugumietiškajai tarybai puikų pavyzdį, kaip už aktyvumą bei nuoširdų darbą reikia atsilyginti žmogui. Miestiečiai nutarė prisiminti, kad už savanoriškus darbus dera padėkoti, o ne, kaip sovietmetyje, už pakeltą galvą kirsti ar liaupsinti tik savus pataikūnus.

Manau, dvi skėtinės organizacijos – Šiaulių nevyriausybinių organizacijų ir Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacijos dar labiau sutvirtės, prie jų prisijungs daugiau žmonių, o įkurtoji nominacija „Šiaurės Lietuvos žvaigždė“ kvies burtis ir prisiminti, kad visos nekontroliuojamos valdžios išsigimsta.

Perskaičiau, ką parašiau ir nusprendžiau, kad esu nepataisoma idealistė, tebestovinti kažkur ties Pumpėnais, Baltijos kelio pakraštyje... Ten man ir vieta.