Naujausios
Prabėgo treji metai nuo tos dienos, kai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje buvo pristatyta dr. Jolantos Mažylės sudaryta knyga „ Eilinio partizano atsiminimai“ apie kovotojo su bermontininkais, išeivijos žurnalisto Alekso Šemetos gyvenimą.
Vis prisimenu renginyje kilusią diskusiją, kodėl užsienyje gyvenantys tautiečiai negrąžina savo archyvų į Lietuvą. Tiesa, pavieniai šeimos archyvai grįžta. Kur yra geriau juos saugoti: JAV ar istorinėje Tėvynėje? Užrašų knygelėje išliko Klivlendo lietuvių kultūros ir dokumentavimo archyvo vadovo Andrio Jono Dunduro atviras prisipažinimas –„ Lietuva – motina, o Amerika – pamotė. Tačiau labai gera pamotė.“
Suvokiate? Pamotė patikimiau saugo valstybės ir Tautos praeities dokumentinį lobyną, negu motina? Kodėl taip pamaniau? Lietuvos archyvų fondais reikia išmokti naudotis. Juose saugomus dokumentus ruošė okupantai arba jiems kolaboravusieji. Čia netinka pažodinis suvokimas. Kai kurie vadinamieji „tyrinėtojai“ negeba istoriškai analizuoti teksto. Pažodinis „vertimas“ reikalingas, kai sovietinių tardytojų apklausų protokoluose partizanai vadinami banditais ar pan. Net leksika kartais Lietuvos laisvės kovotojams palieka neigiamo herojaus šleifus. Iki okupacinės Lietuvos dokumentuose tokių problemų nėra.
Tikiuosi, jau pastebėjote, kad užsienio lietuvių archyvais plačiai naudojasi ir sovietmečiu slėptus ar klastotus istorinius faktus atskleidžia tik du mūsų valstybės piliečiai: istorikas, publicistas, Sąjūdžio pirmeivis Vidmantas Valiušaitis bei žurnalistė, docentė dr. Jolanta Mažylė. Ir abu jie yra valdžiai tarnaujančių istorikų bei užsakomosios žiniasklaidos atstovų įnirtingai puolami.
Sisteminės žiniasklaidos ruporai nesigėdydami uja dr. Jolantą Mažylę, kuri sudarė antrąją lietuvių žurnalistikos istorijos lobyno vertą knygą „Pirmyn arba mirk“. Ne visi Vytauto Gedgaudo prisiminimai apie okupuotos Lietuvos likimą iki šiol priimtini buvusiems kolaborantams ar jų palikuonims. Yra besinervinančių vien išgirdus, kad baigęs kovas, V. Gedgaudas net 23 metus redaktoriavo tautinės minties laikraštyje „Dirva“. Keista situacija, kuomet žodis Tauta alergizuoja labiau nei...kolaborantas.
Docentės parengtas leidinys unikalus, nes iš užmaršties prikeliama Antrajame pasauliniame kare gyvavusi karo žurnalistika. Apie užsienio legionuose tarnavusius mūsų tautiečius nėra daug viešosios informacijos.
Manyčiau, kad dėl savo tiriamosios istorinės žurnalistikos darbų J. Mažylė yra taip puolama Lietuvos istorija nesidominčių ar to laikotarpio nepripažįstančių asmenų, kad kai kuriems veidaknygės grafomanams atsirado drąsos ją net ne žurnaliste vadinti.
Aš retai kada rašydama renku žodžius ir stabdau savo emocijas. Jei jau kalu, tai iš peties... Tačiau šį kartą noriu pradėti diskusiją, viešą pasvarstymą, kodėl neliestus Lietuvos ar spaudos istorijos puslapius analizuojantys ir solidžias knygas Lietuvos skaitytojams pateikiantys žmonės yra visaip koneveikiami Tėvynėje. Jiems neleidžiama arba trukdoma dirbti tose institucijose, kur jie yra tikri savo tyrinėjamų sričių asai. Turiu omenyje Vidmanto Valiušaičio „išėdimą“ iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ar Jolantos Mažylės persekiojimą Vilniaus universiteto komunikacijos fakultete.
O, va, pamotė Amerika t.y. joje gyvenantys mūsų tautiečiai jiems mielai atveria duris tų archyvų, kurie vis nepatikimi motinai Lietuvai.
„Yra kompleksas problemų. Tai abiejose valstybėse – Lietuvoje ir JAV- gyvenančių lietuvių susitarimo reikalas. Manau, išeivija yra išsaugojusi tautiškas pažiūras. Užsienyje gyvenantys mato, kad Lietuvos valdžia super greitai naikina savo valstybę. Tai lengviausia padaryti „užtrinant“ praeitį. Dar atsimename, kaip iš KGB archyvų buvo gabenami ir dingo maišai dokumentų. Galima suprasti, kodėl išeivija skeptiškai žiūri į mūsų archyvus. Ne paslaptis, kad 1990-aisiais užsienyje gyvenantys lietuviai galvojo, kas čia į valdžią atėjo, o dabar mąsto, kur jie eina.“, – taip į mano klausimą, kodėl mūsų tautiečiai užsienyje negrąžina istorinių dokumentų Lietuvai, atsakė istorikas, profesorius Arūnas Gumuliauskas.“
Nevalia nepažinti savęs ir savo tautos istorijos. Juolab pastarąją keisti, įžūliai nuslepiant akivaizdžius faktus, kuomet net amžininkai tebėra gyvi... Be praeities istorinių pamatų, logiško jų vertinimo šiandieną, nėra ko tikėtis rytdienos, kurioje būtų daugiau meilės, šviesos bei atjautos.
