Naujausios
(Kaip optimaliau optimizuoti Lietuvą?)
Valstybė taupo! Paskelbtų ekstremaliąją dėl buvusios sausros – ūkininkai, ko gero, reikalautų kompensacijų. Gaila biudžeto pinigų! Geriau tegu vartotojas padengia žemdirbio nuostolius. Dabar moka po eurą už bulvių kilogramą – už naują derlių tegu moka du eurus. Už duonos kepalą, jau ir dabar kainuojantį porą eurų – tegu moka keturis. Neturi pinigų – tegu mažiau valgo arba valgo tik kas antrą dieną.
Tokia valstybės reikalus tvarkančios valdžios logika. Taupyti, taupyti, taupyti. Tik ne kabrioletus už mokesčių mokėtojų pinigus Amerikoje besinuomojančių, ne degalus tonomis į savo automobilius pilančių, ne į gėjų klubus taksi važinėjančių, ne televizorius sau už kanceliarines lėšas perkančių politikų sąskaita.
To paties mokesčių mokėtojo sąskaita. To, kuris kas mėnesį dalį savo algos atiduoda už sveikatos draudimą, bet nesulaukdamas eilės pas gydytoją, moka dar kartą, nes mokamą konsultaciją gali gauti greičiau. To, kuris kelis dešimtmečius dirbdamas moka socialinį draudimą, o kai sulaukia pensijos, gauna vos trečdalį buvusio atlyginimo. To, kuris moka pajamų mokesčius, bet gauna vis mažiau ir mažiau kokybiškų viešųjų paslaugų. Jo vaikus, prikeltus penktą valandą ryto, į toli esančias mokyklas tarabanija mokykliniai autobusiukai, nes vietos mokykla jau seniai optimizuota. Jis pats 21 -ajame amžiuje vis dar važinėja dulkėtais ir duobėtais vieškeliais. Jam tik nuolat keliamos kainos, griežtinami reikalavimai, didinamos baudos.
Antai svetimais čekiukais padangstytus kanceliarinėms išlaidoms skirtus pinigus iki dugno įsisavinę savivaldybių tarybų nariai parodė aukščiausią cinizmo ir nepagarbos savo rinkėjams laipsnį. Ir nieko!
Pakeistas įstatymas. Sutvarkyti reikalai. Kiekvienas tarybos narys gaus penktadalį mero algos – 640 – 800 eurų. Komitetų pirmininkams dar daugiau.
Taigi, davė ir dribtelėjo. Savivaldybių administracijos suka galvas, iš kur reikės paimti tiek lėšų. Net mažose savivaldybėse, kur dirba 25 tarybos nariai, jų atlyginimams kiekvieną mėnesį reikės 16 tūkstančių eurų. Per metus 192 tūkstančių.
Vadinasi, įstatymas pakeistas ne tam, kad būtų sutaupyta biudžeto lėšų, o tam, kad savivaldybių tarybų nariai išliktų skaidrūs. Nesvarbu kaip dirbs ir kiek dirbs – visiems mokės vienodai.
O tuo tarpu kai kuriose Lietuvos ligoninėse sergančių vaikų, kuriems jau daugiau kaip treji metai, mamoms nebepriklauso maitinimas. Nesvarbu, kad ji slaugo sudėtingą operaciją išgyvenusį mažylį. Kad budi prie jo dieną ir naktį. Jeigu artimieji gyvena kitame mieste ir negali atnešti pietų, ta mama dar turi būti ir nevalgiusi. Gautų košės, pavandeniavusios sriubos ar kokį pusiau mėsinį kukulį iš ligoninės – apvalgytų valstybę.
Žmogaus sąskaita taupomi keli eurai, net centai, o valdininkai be jokios atsakomybės gali iššvaistyti ir milijonus. Dėl menkos kompetencijos, dėl savanaudiškų paskatų, dėl didelio apetito komandiruotėmis pavadintoms ekskursijoms į egzotiškus kraštus ir kitokių su jų asmeninėmis savybėmis susijusių reikaliukų.
Valstybę, matyt, apvalgytų ir pensininkai. Bendravau su keliais šiemet į pensiją išėjusiais mokytojais, akcinių bendrovių specialistais, kitų profesijų inteligentais. „Kai sužinojau, kokia bus mano pensija, pasijutau kaip mazgote per veidą gavęs,“ – savo jauseną vaizdingai apibūdino vienas 40 metų nedidelio miestelio mokykloje dirbęs pedagogas. – 430 eurų. Pavalgymui užteks. Daugiau niekam.“
Kitų irgi pensijos nenudžiugino. Tie patys 430 arba 480 eurų. Kad pensininkai mažiau bambėtų, vienas Seimo narys parengė įstatymo projektą, kuriuo įpareigotų vaikus skirti 5 procentus pajamų savo tėvams.
Jeigu Lietuvoje būtų kita situacija, galėtum sakyti, jog tas Seimo narys – genijus. Taip, vaikai privalėtų atsilyginti tėvams už tai, kad jie dalijosi savo energija, materialiniais resursais ir savo gyvenimo laiku su vaikais, kol juos užaugino. Tačiau realybė atrodo visai kitaip. Atvirkščiai, pensininkai tėvai, iki minimumo apribodami savo poreikius, dažniausiai dar remia savo vaikų šeimas. Nes motulė gamta taip sutvarkė, kad jie šiandien privalo auginti savo vaikus, į juos investuoti, o ne dalį atlyginimo skirti tėvams. Juolab, kad reikalavimų kartelė šiuo metu iškelta iki nerealybės, o kainos – irgi visai nerealios.
Priimdama tokį įstatymą, žinoma, išloštų valstybė. Galėtų tuos penkis vaikų skiriamus procentus laikyti senjorų pajamomis ir mažiau didinti jiems pensijas. Būtų taupiau už taupumą! Ir vilkas – sotus, ir avis sveika!
Visokios taupymo politikos skausmingiausiai paveikia ne didmiesčius, kur dar yra gerai apmokamų darbo vietų, bet regionus ir ypač kaimus. Gali vilioti jaunus žmones įsikūrimo išlaidomis, butais ir kitomis dovanomis – jie nesikurs tokiame kaime ar miestelyje, kur nėra nei vaikų darželio, nei mokyklos, nei gydymo įstaigos, nei vaistinės, nei pašto, nei didesnės parduotuvės, nei kultūros namų, nei gero, asfaltuoto kelio, nei kitos būtinos infrastruktūros. O taupymai, optimizavimai, jungimai ir pasiteisinimai, kad mažėja gyventojų pirmiausia ir atėjo į kaimą. Į tokius kaimus ir miestelius ne tik kad neateina nauji gyventojai, bet ir tie patys bėga neatsigręždami. Nes naikinant įstaigas mažėja ir darbo vietų. Be to, kaimai, kuriuose lieka tik gyvenamieji namai, tampa nepatrauklūs.
Kelmės rajone nuo 1996 – ųjų iki 2022 metų sumažėjo 17 tūkstančių arba 40,15 procento gyventojų.
Matyt, reikia, kad sumažėtų dar labiau, nes prabilta apie kultūros centrų optimizavimą. Rajone, kur dar yra per 25 tūkstančius gyventojų, šiandien gyvuoja šeši kultūros centrai. Kiekvienas turi savas tradicijas, savas šventes, savas stiprybes. Planuojama palikti tik keturis. Pakražančio kultūros bei Šaukėnų kultūros ir amatų centrus prijungti prie kitų, didesnių kultūros centrų.
Ir Pakražantis, esantis prie Rygos – Karaliaučiaus magistralės, ir šalia plento į Šiaulius esantys Šaukėnai, garsėjantys gražia gamta – dar gana gyvybingi, gimnazijas turintys miesteliai, seniūnijų centrai. Savarankiški kultūros centrai taip pat įneša gyvybingumo. Pakražantis garsėja sūrių šventėmis, humoro festivaliais, Šaukėnai – sakralinės muzikos ansambliu, filmais apie išnykusius kaimus, kuriuose vaidina vietos gyventojai, menininkų ir vietos auksarankių darbų parodomis.
Bet tą gyvybingumą, regis, reikia priglušinti. Aiškinama, jog prijungtiems kultūros centrams nereikės direktorių etato, užteks tik vedėjų. Be to, vienas specialistas galės darbuotis ir savo skyriuje, ir pagrindiniame kultūros centre ar kituose jo filialuose.
Esą vis tiek anksčiau ar vėliau reikės kultūros centrus jungti. Kai kuriuose rajonuose jau belikę po vieną ar du kultūros centrus. O ir Kelmėje, ne pro šalį sutaupyti lėšų. Mat, reikia atstatyti tai, kas sudegė Kelmės kultūros centre, ir pagaliau pastatyti Tytuvėnų kultūros centrą.
Tebūnie palaiminta fantazija to, kuris mano, kad kultūros centro direktorių perkrikštijus skyriaus vedėju, ir kokiu šimtu eurų sumažinus jo atlyginimą, bus įmanoma sutaupyti milijoną, reikalingą statyboms. Tik nemanau, kad taip mano. Paprasčiausiai, statybas naudoja lyg kokią priedangą, pateisinančią provincijoje jau kelis dešimtmečius vykstančius naikinimus ir optimizavimus.
Beje, jau kalbama, kad bus jungiamos ir seniūnijos. Įdomu, kaip pavadins pavyzdžiui prie Užvenčio prijungtą Vaiguvos seniūniją? Užvenčio seniūnijos Vaiguvos skyriumi?
Gaila, kad tame taupymu pavadintame savęs naikinime dalyvauja ir savivalda, užuot gynusi rajonų žmonių interesus. Jau ir taip kaimo žmogui sunku pasiekti seniūnijos centrą, kai reikia susitvarkyti būtiniausius reikalus. Autobusų beveik nėra! Prijungtos seniūnijos gyventojams klapato bus dar daugiau.
Gal netrukus ir Lietuvą prijungs prie kokios nors stambesnės valstybės? Nereikės nei Prezidento, nei Seimo, nei Vyriausybės. Užteks kokio nors skyriaus vedėjo. Sutaupysime lėšų ginklavimuisi.