Taikos metai: griauname ir kertame

Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Griaunami Profsąjungų rūmai Vilniuje.
Griau­na sos­ti­nė­je, ant Tau­ro kal­no, be­veik še­šis de­šimt­me­čius sto­vė­ju­sį pro­fsą­jun­gų rū­mų pa­sta­tą. Ga­lin­ga tech­ni­ka sun­kiai kram­to vi­sai svei­kas ply­tas. Jų tru­pi­niai, ma­tyt, už­grioz­dins ko­kį nors są­var­ty­ną.
Gai­la ne tik po kąs­nį ry­ja­mų dar vi­sai svei­kų kaž­ka­da bu­vu­sio ga­na iš­vaiz­daus pa­sta­to sie­nų. Bet ir mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų.

Jei tei­sin­gai pra­ne­ša ži­niask­lai­da, pro­fsą­jun­gų rū­mų "eu­ta­na­zi­ja ir lai­do­tu­vės" kai­nuos apie du mi­li­jo­nus eu­rų. Gal­būt pri­dė­jus dar ke­le­tą mi­li­jo­nų bu­vo ga­li­ma pa­sta­tą mo­der­ni­zuo­ti? Ar su­re­mon­tuo­ti se­nuo­sius, daug sen­ti­men­tų žmo­nėms ke­lian­čius rū­mus ne­bū­tų iš­min­tin­giau ir pi­giau, ne­gu po­rą mi­li­jo­nų pa­klo­ti už nu­grio­vi­mą, o po to sta­ty­ti dar pus­šim­tį mi­li­jo­nų kai­nuo­sian­čius kon­fe­ren­ci­jų ir kon­cer­tų rū­mus?

Juk tos sie­nos ga­lė­jo sto­vė­ti dar bent pus­šim­tį me­tų. Ar jos žu­do­mos vien to­dėl, kad bu­vo pa­sta­ty­tos so­viet­me­čiu? Ne­gi san­tvar­kos ir be­si­kei­čian­ti po­li­ti­kos vė­jų kryp­tis pa­ženk­li­na ne tik žmo­nes, bet ir sta­ti­nius?

An­tai Ty­tu­vė­nuo­se, ša­lia pa­grin­di­nės gat­vės su­kiu­žu­sia­me, me­di­nia­me na­me įsi­kū­ru­sios bib­lio­te­kos pa­sta­to, ku­riam ne­be­rei­kė­tų nė kra­nų, ran­ka pa­stum­tum – ir nu­griū­tų, pa­vel­do­sau­gi­nin­kai ne­lei­do griau­ti. Mat, ji sta­ty­ta 1920 me­tais, ano­je, ne so­vie­ti­nė­je, Lie­tu­vo­je. Kaž­ka­da pa­sta­te vei­kė mo­kyk­la, ku­rio­je gal­būt mo­kė­si koks nors tau­tai nu­si­pel­nęs vei­kė­jas. Tai kaip čia bus, jei į Ty­tu­vė­nus at­vy­kęs jis ne­ras sa­vo mo­kyk­los? Pas­ta­tas įtrauk­tas į kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų są­ra­šą.

Griau­na­mas ir gar­su­sis tik pa­sta­ty­tas Vi­jū­nė­lės dva­ras. Jo sa­vi­nin­kas už šį le­ga­lų van­da­liz­mą rei­ka­lau­ja dau­giau kaip mi­li­jo­no eu­rų. Plo­ja­ma ka­tu­čių – pa­ga­liau ne­va įvyk­dy­tas tei­sin­gu­mas. Apie tuos, ku­rie da­vė lei­di­mus sta­ty­boms, kaž­kaip nie­kas – nė vamt. Ar jiems nu­kris bent plau­kas nuo gal­vos? Ar tik mes, mo­kes­čių mo­kė­to­jai, už tą tei­sin­gu­mą su­mo­kė­si­me? Juk kaš­tuos ne tik nu­grio­vi­mas, dar at­ly­gin­si­me ža­lą ir dva­ro sa­vi­nin­kui. Ar ne iš­min­tin­giau bū­tų bu­vę pa­sta­tą, jei­gu jis jau pa­sta­ty­tas, pri­tai­ky­ti vi­suo­me­nės po­rei­kiams?

Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos mies­tų pil­na prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą sta­ty­tų na­mų. Bom­bos juos ap­len­kė. Neg­riau­na jų ir šian­die­ni­niai gy­ven­to­jai. Puo­se­lė­ja, da­žo. Gy­ve­na­muo­se na­muo­se nuo­mo­ja būs­tus, vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties pa­sta­tuo­se gy­do, or­ga­ni­zuo­ja kul­tū­ros ren­gi­nius. Nors tos už Lie­tu­vą ge­ro­kai tur­tin­ges­nės ša­lys ga­lė­tų sau leis­ti mies­tų cent­ruo­se ar ki­to­se pres­ti­ži­nė­se vie­to­se nu­griau­ti se­nuo­sius ir pri­sta­ty­ti mo­der­nių pa­sta­tų. Bet kol se­nie­ji mū­rai tar­nau­ja, ne­drįs­ta jų nai­kin­ti. Ir tar­naus jie dar ko­kį šim­tą me­tų.

Jau trys de­šimt­me­čiai griau­na­ma. Po ply­tą, po de­ta­lę, po varž­te­lį. Ig­na­li­nos ato­mi­nę elekt­ri­nę ir vis dar ne­pa­bai­gia­me nu­griau­ti.

Įsi­su­ko­me net į me­džius. Iš­kir­to­me miš­kus, pa­ver­tė­me juos ply­nėm, pri­ly­gin­da­mi me­dį ko­pūs­tui, ku­riam užau­gus, bū­ti­na nu­kirs­ti. Da­bar par­kuo­se ir mies­tų gat­vė­se nai­ki­na­me dar svei­kus bran­džius me­džius, bran­giai mo­ka­me už jų nu­pjo­vi­mą. Pas­kui bran­giai per­ka­me jau­nus me­de­lius, bran­giai mo­kė­si­me už jų prie­žiū­rą, kol vėl išau­gin­si­me.

Gy­ve­na­me tai­kos są­ly­go­mis. Kar­tais tik pa­de­da­me ka­riau­ti ki­tiems. Bet, at­ro­do, jog skau­džiau­siai ka­riau­ja­me pa­tys su sa­vi­mi. Ir tas ka­ras ne ką leng­ves­nis nei ka­riau­jant su išo­rės prie­šais.