Naujausios
Viskas ir prie koronaviruso krizės yra politika. Tik sumažėjo partinių didikų kovų laukas, susiaurėjo reitingus lemianti problematika, vertinimo kriterijai tapo daug lengviau atpažįstami, o rezultatai – paprasčiau prognozuojami.
„Valstiečių“ likimas dabar tiesiogiai priklauso nuo vienintelio kriterijaus – koronaviruso krizės suvaldymo. Politinių žaidimėlių laikas, viešos gerumo pozos ir permainų imitavimai baigėsi. Arba susitvarkai su situacija ir turi vilčių per rinkimus, arba nesusitvarkai ir būsi palaidotas.
Situacija „valstiečiams“ palanki – galimi greiti ir ryžtingi sprendimai, tuojau pat matomi rezultatai, esi dėmesio centre. Atsakai už viską ir sėkmės atveju laimi viską – arba atvirkščiai. Esi priverstas verstis per galvą, kad tik būtų geriau ir nebūtų blogiau.
Situacija palanki ir visuomenei, nes valdančiųjų išlikimo ir asmeninių karjerų interesai tampa absoliučiai priklausomi nuo padėties valstybėje.
Nepalankus „valstiečiams“ faktorius – priešiška sisteminė žiniasklaida, vidiniai išdavikai, pusiau kenkėjiški, neišravėti buvusios prezidentės sodinukai daugelyje lemiamų postų. Ir praktiškai nieko neveikiantis bei tuo oponentams pravartus prezidentas.
Konservatorių ir jų globalistinių, korporacijų numylėtų satelitų interesas kardinaliai priešingas. Arba „valstiečiai“ nesusitvarko su krize ir turi vilčių per rinkimus, arba susitvarko – ir būsi palaidotas amžiams.
Todėl šitiems dabar, kuo valstybėje blogiau – tuo geriau. Situacija nepalanki, nes jie nieko nesprendžia ir negali turėti jokių nuopelnų. Juolab kad ir pasiūlyti ką nors konkretaus profesionalūs patriotai ir iki šiol nesugebėjo, ir, matyt, jau niekada nebesugebės.
Todėl lieka vienintelė viltis – nepaliaujamas lojimas. Intrigos ir dvaro perversmų projektėliai, visuomenės nepasitenkinimo kurstymas ir pagalių į ratus kaišiojimas bet kokia kaina, ką gerai parodė balsavimas Seime dėl medikų atlyginimų.
Konservatoriams palankus faktorius – savas visuomeninis manipuliuotojas. Nepalankus – šioje dvispalvėje, iki primityvumo paprastoje dvikovoje vis mažėjanti galimybė apdumti akis kasdien blaivėjančiai visuomenei.
Buvo galima bent apsimestinai – argi pirmas Lietuvoj kartas – inicijuoti partijų susitarimą krizei įveikti, o ne šauktis Valstybės gynimo tarybos nepaprastajai padėčiai ir karinei diktatūrai įvesti. Viešai paspausti rankas oponentams ir deklaruoti bendrą visų politinių jėgų darbą, ko visuomenė sunkiu momentu visada laukia ir tikisi iš politikų.
Tai nebūtų reiškę nei kritikos, nei politinės kovos atsisakymo, tačiau suteiktų realių galimybių rudenį. Ideali pozicija – už nieką neatsakai, tačiau viskas, kas gerai, padaryta mums padedant, o viskas, kas blogai – nepaisant mūsų nuostabių pasiūlymų.