Superherojai ir didvyriai

Ma­nau, pa­čius le­do fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rius ga­lė­tu­me va­din­ti su­per­he­ro­jais. Jie įvei­kė ne­nu­ga­li­mą ga­lią – žie­mos nė kva­po ne­bu­vo, o fes­ti­va­lį ir be jos su­ren­gė, idė­jos ir tra­di­ci­jos neat­si­sa­kė.

Fes­ti­va­lio da­ly­viai tre­čios vie­tos lai­mė­to­jai lie­tu­viai skulp­to­riai bro­liai Kęs­tu­tis ir Vy­tau­tas Mus­tei­kiai iš le­do su­kū­rė skulp­tū­rą "Dži­nas bu­te­ly­je“. Ta­me bu­te­ly­je ga­li­ma bu­vo įžvelg­ti mū­sų die­nų su­per­he­ro­jų – Do­nal­do Trum­po ir Vla­di­mi­ro Pu­ti­no – at­vaiz­dus.

Me­ni­nin­kai kū­ri­nio idė­ją aiš­ki­no taip: "Su­per­he­ro­jui da­ro įta­ką tas, į kie­no ran­kas pa­ten­ka bu­te­lis. Jei­gu jis pa­teks į ge­ras ran­kas, lauk ge­rų dar­bų, jei į blo­gas – ne­lai­mės. Bu­te­lis ga­li sim­bo­li­zuo­ti vi­suo­me­nę, dži­nas – da­bar­ti­nę val­džią."

Ant­ra ver­tus, pa­sau­lio ga­lin­gie­ji, nu­lip­dy­ti iš tirps­tan­čio le­do, sim­bo­li­zuo­jan­čio ir tirps­tan­tį lai­ką. Ko­kio­je val­džio­je ir kiek il­gai bū­tu­mei, esi ten lai­ki­nai.

Tik pil­na pa­vyz­džių, kai val­džios vir­šū­nė­je at­si­dū­rę po­li­ti­kai įti­ki ta­pę ne­pa­kei­čia­mais su­per­he­ro­jais. Iš­min­tin­giau­siais, pro­tin­giau­siais ir rei­ka­lin­giau­siais. To­li ei­ti ne­rei­kia.

Lie­tu­vo­je, pa­vyz­džiui, neį­vei­kia­mu su­per­he­ro­ju­mi pa­sta­ruo­ju me­tu yra ta­pęs su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras Ja­ros­la­vas Nar­ke­vi­čius, įklim­pęs į kot­le­tų is­to­ri­ją. Lyg be jo nie­kas Lie­tu­vo­je ke­lių ne­be­ties (ne­bent Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui link na­mų as­fal­tuo­to ke­lio rei­kė­tų pa­lauk­ti) ar pa­što rei­ka­lų ne­su­ge­bės tvar­ky­ti.

Šiau­lių me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas, kol ėjo į me­rus, va­di­no sa­ve "ža­liu". Atė­jęs džiau­gė­si pa­ži­nęs mies­to is­to­ri­ją ir vi­siems į gal­vas ka­lė ke­tu­rių di­džia­vy­rių – Va­sa­rio 16-osios Vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­to sig­na­ta­rų, ku­rie mo­kė­si Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je, pa­var­des.

Ant­rą ka­den­ci­ją dirb­da­mas me­ras jau ne­be­si­jau­čia ža­liu. Ži­no, ka­da iš opo­zi­ci­jos ga­li­ma drą­siai šai­py­tis, o ka­da šiau­lie­čių ver­ta at­si­pra­šy­ti.

Štai vie­šą at­si­pra­šy­mą pa­skel­bė Va­sa­rio 16-osios pro­ga.

"Tai ma­no dar­bo bro­kas ir ma­no as­me­ni­nė gė­da, – ra­šo me­ras sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je ir aiš­ki­na, kur tas "bro­kas": – Žmo­nės, ku­rie vyks­ta į dar­bą mies­to au­to­bu­sais, vis dar ne­tu­ri nor­ma­lių au­to­bu­so lau­ki­mo vie­tų... Gau­na­si, jog žmo­gus, ku­ris ne­tu­ri au­to­mo­bi­lio, yra pa­stum­tas į šo­ną? Ar taip el­gian­tis pa­vyks pa­di­din­ti ke­lei­vių skai­čių vie­ša­me trans­por­te?"

To­liau priei­na prie iš­va­dos: "Ži­nau, jog ma­no at­si­pra­šy­mas ne­ga­li iš­džio­vin­ti Jū­sų rū­bų ir nie­ko iš es­mės ne­duo­da."

Tai ko­dėl ra­šo?

"Ta­čiau ši ži­nu­tė tu­rė­tų iš­ju­din­ti šio­je sri­ty­je dir­ban­čius žmo­nes ir ga­liau­siai tu­rė­si­me ko­kį nors lo­gi­nį spren­di­mą," – tei­gia au­to­rius.

Me­ras, lyg su­per­he­ro­jus, šven­čių pro­ga sto­ja į ko­vą už pa­pras­tą žmo­gų. Tik ką jis ke­ti­na iš­ju­din­ti? Pats dir­ba "šio­je sri­ty­je" – mies­to tvar­ky­mas (taip pat sto­te­lių įren­gi­mas) yra Sa­vi­val­dy­bės, ku­rios vir­šū­nė­je sė­di me­ras, ran­ko­se.

Ga­li­ma bū­tų pa­ly­gin­ti, kaip pa­vyz­džiui, el­gė­si Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras Ste­po­nas Kai­rys, ku­rio pa­var­dę ge­rai ži­no Šiau­lių me­ras.

S. Kai­rys mo­der­nią Lie­tu­vą kū­rė ne tik dek­la­ra­ci­jo­mis, bet ir sa­vo ran­ko­mis. Bū­da­mas ga­bus in­ži­nie­rius jis Kau­nui ir Šiau­liams su­pro­jek­ta­vo cent­ra­li­zuo­to van­den­tie­kio ir nuo­te­kų sis­te­mas. Tuo­me­ti­niai di­džia­vy­riai ne sa­vo įvaiz­džiui dir­bo, o Lie­tu­vai.

Rad­vi­liš­kio ra­jo­no me­ras An­ta­nas Če­po­no­nis dar gud­riau, nei Šiau­lių me­ras, žmo­nių pa­lan­ku­mo sie­kia. Lyg pa­sa­kų he­ro­jus ka­li­fas "pa­si­ver­tęs" in­va­li­du išė­jo pa­tir­ti neį­ga­lių­jų da­lios.

Neat­pa­žįs­ta­mai nu­gri­muo­tas, per­si­ren­gęs "pa­pras­tu žmo­gu­mi" me­ras "var­go" lif­to ne­tu­rin­čia­me svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re. Te­le­vi­zi­jų ka­me­rų fil­muo­ja­mos su­tri­ku­sios me­di­kės jau­tė­si kal­tos.

Bet ne jų rei­ka­las lif­tus įren­gi­nė­ti, o me­ro, Sa­vi­val­dy­bės, ku­riai tas cent­ras ir pri­klau­so.

Pa­na­šu, jog at­si­ran­da dar vie­na mū­sų die­nų he­ro­jų kas­ta – per­si­ren­gė­lių.

Kri­tiš­ki rad­vi­liš­kie­čiai įžvel­gia, jog toks me­ro "pa­si­ro­dy­mas" te­le­vi­zi­jo­je neat­si­tik­ti­nai su­reng­tas, nes ko­vo­to­ju už neį­ga­lių­jų tei­ses pa­vir­tęs me­ras ren­gia­si į ei­ti Sei­mą.

Ar­tė­jant Sei­mo rin­ki­mams dar ne vie­nas po­li­ti­kas ban­dys už­si­dė­ti he­ro­jų kau­kes. Ar at­si­rink­si­me, ko­kius dži­nus įleis­ti į bu­te­lį?