Naujausios
Štai ir prisigyvenome. Sostinės vaikų darželio pedagogė socialiniuose tinkluose lietuvių kalbą pavadino šunų kalba.
Taip Lietuvoje gyvenanti ir lietuviškame vaikų darželyje darbą turėjusi rusakalbė moteris sureagavo į svarstymus uždaryti Lietuvoje veikiančias rusiškas mokyklas. Esą rusų vaikai tai jau neis mokytis ta šunų kalba.
Ką norėjo pažeminti ši rusakalbė pedagogė? Lietuvių kalbą, kuri oficialiai pripažįstama viena gražiausių ir archaiškiausių pasaulio kalbų? O gal mūsų tautą, per amžių amžius demonstruojančią begalinį lojalumą ir šunišką ištikimybę bei pataikavimą svetimiems?
Juk ir pati mus sumenkinusi pedagogė tarpo rusakalbiams itin draugiškoje aplinkoje. Panašu, jog savo užantyje užsiauginome gyvatę. Nes per daugiau kaip tris Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmečius nesugebėjome uždaryti iš valstybės biudžeto išlaikomų rusiškų ir kitokių tautinių bendrijų mokyklų.
Išėjome iš Tarybų sąjungos. Didžiuojamės, jog faktiškai pirmieji ją pradėjome ardyti. Pasiekėme, kad iš Lietuvos būtų išvesta rusų kariuomenė. Lietuva tapo nepriklausoma valstybe.
Tačiau nepadarėme dviejų labai svarbių Nepriklausomybę sustiprinti galėjusių dalykų: neišviešinome asmenų, koloboravusių su KGB ir neuždarėme rusiškų mokyklų.
Neišdrįsome? Būdami nepriklausomi ir galėdami šeimininkauti savo šalyje kaip tinkami? Nors gūdžiais sovietiniais laikais stojome į Baltijos kelią. Išdrįsome pasirašyti Kovo 11- osios aktą. 1991 – ųjų Sausio 13 -ąją savo kūnais užstojome Parlamentą ir Televizijos bokštą. Išdrįsome padaryti tai, kas pareikalavo jaunų žmonių gyvybių. Išdrįsome būti pirmi.
O štai apie rusiškų mokyklų, kurios Vakarų pasaulyje laikomos nesusipratimu, uždarymą susimąstėme tik dabar, kai to ėmėsi Suomija, Estija, Latvija, Lenkija. Net moderniausių ir sėkmingiausių pasaulio šalių penkioliktukui priklausanti Suomija džiaugiasi, jog uždariusi rusiškas mokyklas sutaupys per milijoną eurų kasmet.
O kiek milijonų eurų kasmet išleidžia Lietuva, iš biudžeto išlaikydama 28 rusiškas ir dar beveik antra tiek kitų tautinių bendrijų mokyklų? Jeigu būtų išdrįsusi tai padaryti pirmoji kaip pirmoji Baltijos šalyse atkūrė ir Nepriklausomybę, būtų sutaupiusi daugybę milijonų.
Ir tokią operaciją atliekant tuoj pat, vos pasirašius Nepriklausomybės atkūrimo aktą, ji būtų buvusi mažiau skausminga. Būtų atrodžiusi visiškai natūrali, netgi būtina.
Dabar gi daugiau kaip tris dešimtmečius atskirose mokyklose puoselėjome buvusio mūsų okupanto kalbą, auginome būrius integruotis jokio poreikio nejaučiančių jaunų žmonių, nes jie turėjo rusų valstybę Lietuvos valstybėje.
Užuot skatinę slaviškos kilmės tautines mažumas integruotis, sukūrėme šiltnamio sąlygas klestėti atskiroms valstybėms valstybėje.
Kol mes kovodami su negyvais, istoriją tik menančiais paminklais, karių palaikais, gatvių pavadinimais, neva vykdome desovietizacijos įstatymą, rusakalbių vaikai mokosi Maksimo Gorkio, Aleksandro Puškino, aktoriaus Vasilijaus Kačialovo, publicistės Sofijos Kovalevskajos, filosofo Levo Korsavino gimnazijose ir mokyklose. Kas paneigs, jog jose negali tarpti prieš Lietuvą ir lietuvius nusiteikusios asmenybės, galbūt vykdančios ar vykdysiančios antivalstybinę politiką?
Viešu spjūviu į veidą išsiveržusi rusakalbės pedagogės panieka lietuvių kalbai, o tuo pačiu ir lietuvių tautai, ko gero, tėra tik ledkalnio viršūnė. Viduje šios atskiros valstybės valstybėje, matyt, dažnai bruzda ir tyčiojasi iš Lietuvos. O gal jai net kenkia? Tik mes lyg stručiai panardinę galvas į smėlį nenorėjome ir nenorime to matyti.
Juk su sovietus menančiais daiktais lengviau kovoti negu su gyvais jų palikuonimis, pranašesne už Lietuvą laikančiais savo tautą ir trykštančiais rusišku šovinizmu. Gal net rengiančiais provokacijas...
Gal neveltui Rusijos prezidentas, nugirdęs, jog užsieniuose uždaromos rusiškos mokyklos, aiškina, jog rusakalbiai išmetami už borto ir esą tai jau labai rimti dalykai. Bet Putinas gal negirdėjo, kad senosiose Europos šalyse rusų vaikai jau seniai mokosi tik vokiškose, angliškose, ispaniškose mokyklose ir nesijaučia išmesti už borto. Atvirkščiai jaučiasi integruojami.
O ta rusakalbė ponia, lietuvių kalbą pavadinusi šunų kalba, labiausiai pažemino save, nes pademonstravo tikrąją savo kultūrą ir neypatingas pedagogikos žinias.
Nors lietuviškai kalba tik netoli 4 milijonų žmonių, mūsų kalba dėstoma Estijos Tartu, Latvijos Rygos, Lenkijos Adomo Mickevičiaus, Varšuvos ir Krokuvos, Norvegijos Oslo, Italijos Florencijos, Milano, Pizos, JAV Ilinojaus, Pensilvanijos, Vašingtono, Čekijos Masaryko, Suomijos Helsinkio, Švedijos Lundo ir Stokholmo, Šveicarijos Berno, Vokietijos Greisvaldo, Berlyno Humboltų, Vestfalijos Miunsterio, Japonijos Tokijo užsienio studijų, Rusijos Maskvos Lomonosovo ir Sankt Peterburgo universitetuose, bei Prancūzijos nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute.
Studijoms ir moksliniams tyrimams lietuvių kalba įdomi, kaip viena iš archaiškiausių indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugiausia baltų prokalbės savybių, priklausanti seniausiųjų pasaulio kalbų penkioliktukui.
Be to, reta pasaulio kalba prilygsta lietuvių kalbos žodingumui. 20 tomų 21 tūkstantį puslapių turintis Lietuvių kalbos žodynas pateikia 11 milijonų lietuviškų žodžių. Tačiau manoma, jog šnekamojoje kalboje jų vartojama dar daugiau.
Belieka tik didžiuotis daininga, išskirtinai gražia savo kalba, įgalinančia mus tiksliai išreikšti savo emocijas ir nuotaikas, žodžiais piešti subtiliausius vaizdus, tą patį veiksmą ar daiktą pavadinti daugybe sinonimų, savo kalba kurti genialius kūrinius.