Naujausios
Nykstame akyse
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau gvildenamos demografijos problemos. Diskutuoti tikrai yra apie ką.
Antai Šiaulių rajone mirė dvigubai daugiau gyventojų negu į pasaulį atėjo naujagimių. Kelmės rajone situacija – dar tragiškesnė: mirė beveik keturis kartus daugiau žmonių negu gimė. Per 20 pastarųjų metų rajone sumažėjo 15 tūkstančių gyventojų.
Nykstame tiesiog akyse. Kaimai, rajonai, regionai traukiasi negrįžtamai. Mažėja ir taip maža lietuvių tauta.
Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis neseniai „Šiaulių krašte“ paskelbęs komentarą „Ir kad jokių vaikų!“dėl mažo gimstamumo labiausiai kaltina moteris.
Jeigu žiūrėtume iš praeities perspektyvos jo žodžiuose yra tiesos. Šiandieninių sutuoktinių ir liberaliai, be įsipareigojimų drauge gyvenančių porų močiutės ir mamos gimdė ir augino daugiau vaikų, nors nebuvo nei automatinių skalbyklių, nei sauskelnių. Sovietmečiu, apskritai, net vystyklai, kasdien skalbiami ir virinami marliukai į kūdikio tarpukojį, drabužėliai buvo deficitas.
Nebuvo nė motinystės atostogų. Praėjo pora mėnesių po gimdymo ir drožk į darbą. Kur dėsi kūdikį – niekam neįdomu. Belikdavo gudrauti, kad pabūtum su savo mažyliu dar bent porą mėnesių. Gimdyvės duodavo kyšį gydytojai ar akušerei, kad parašytų sudėtingesnį gimdymą. Tuomet dekretinės atostogos prailgėdavo iki 75 dienų. Dar pasiimdavo eilines atostogas. Taip besisukdamos paaugindavo mažylį iki keturių, penkių mėnesių.
Paskui eidavo į darbą. O kūdikio priežiūros krūviu dalindavosi su savo tėvais, močiutėmis ir seneliais, kurie, išėję pensijon, dar nebuvo išsilakstę po pasaulį skinti braškių arba patarnauti savo bendraamžiams senjorams užsienyje.
Vos sulaukusius metukų ar dar mažesnius kūdikiukus atiduodavo į lopšelį.
Bet šeimose kas keleri metai suklykdavo nauja gyvybė. Ir ne vien todėl, kad nebuvo kontraceptinių priemonių arba jos buvo sunkiau prieinamos. Buvo kitoks požiūris į šeimą, žmogaus egzistencijos prasmę, būtinybę pratęsti giminę. Mažiau egoizmo ir viso dėmesio sutelkimo vien į save. Mažiau reikalavimų ir spaudimo iš išorės.
Ar kaltos tik negimdančios moterys?
Šiandien lietuvės moterys – jau kitokios. Daugelis baigusios universitetus, įgijusios prestižines specialybes, užtikrinančias puikų pragyvenimą. Todėl darbas ir kiti su darbu susiję užsiėmimai – gerokai įdomesni už vaikų auginimą.
Dažna, užuot pasinėrusi į namų ir vaikų rutiną, pirmenybę atiduoda karjerai. Karjera išlaisvina iš priklausomybės nuo vyro. Nes ne kiekvienas vyras mielai dalijasi savo uždirbtu gėriu su jo vaikus auginančia žmona. Reikalauja už viską mokėti per pusę. O jei moteris, įkalinta namuose, nes augina vaikus, nesugeba uždirbti ir lėšų, vadina ją išlaikytine.
Tuo tarpu vyresniosios kartos tėtukai visą algą atiduodavo mamytėms, nes jos spręsdavo, ką dėti į katilą pietums, buvo taupios, iš kelių rublių gebėjo išmaitinti šeimą visą savaitę. Jos geriausiai žinojo, ką pirkti, kad visa šeima būtų soti, apsirengusi ir apsiavusi. Jos mezgė, nėrė, siuvo, virė, augino daržoves kolektyviniuose soduose, konservavo sodo ir daržo gėrybes – sukosi kaip išmanydamos, kad šeimai visko užtektų. Daug ką atleisdavo vyrui ir vaikams, kad šeimoje vyrautų darna ir ramybė.
Nežinau, ar visos tos altruistiškos moterys buvo labai laimingos. Bet gyveno stabilų, prasmingą, į priekį vedantį šeimos gyvenimą.
Ar taip gyventi galėtų šiuolaikinė moteris? Nemanau. Nors turbūt yra dalis tradiciškai mąstančių ir tradiciškai gyvenančių. Nesibodinčių vaikų auginimu. Mylinčių savo mažylius. Besimėgaujančių motinyste.
Bet dėl visuomenės požiūrio, materialinės padėties, vis didėjančio brangymečio, rūpesčio savo darbo stažu, senatvės pensija ir kitais su ateitimi susijusiais dalykais jos negali auginti daugiau kaip poros vaikų.
Juk visa šiandieninė aplinka šaukte šaukia Arvydo Juozaičio frazę: „Ir kad jokių vaikų!“
Vaikus auginančių mamų į darbą nenori priimti darbdaviai. Nes vaikai sirgs, o jų mama našiai darbuotis galės tik pusę ar du trečdalius laiko.
Būsto nuomotojai taip pat vengia šeimų su mažais vaikais, nes mažyliai nuniokos butą.
Nė šimto eurų nesiekiančių vaiko pinigų Lietuvoje neužtenka net sauskelnėms.
Vaikiški drabužėliai ir avalynė, kuriuos mažylis išauga per kelis mėnesius, kartais kainuoja daugiau negu suaugusiųjų. Vežimėliai, lovytės kainuoja šimtus. O kiek dar visko reikia į pasaulį atėjusiam žmogučiui! Vaikštynių, maniežų, maitinimo kėdučių, žaislų, tyrelių, mišinukų, kitokio specialaus maistelio, vaistų... Nemigo naktų! Jauniems, pramogų ir laisvalaikio trokštantiems tėvams tai didžiulis materialinis ir emocinis iššūkis.
Tad nieko nuostabaus, kad vis daugiau šeimų nusprendžia iš viso neturėti vaikų. Jos dirba sau, keliauja, pramogauja, gyvena čia ir dabar. Daugėja ir vienišų, šeimos nenorinčių kurti žmonių.
Ne pašalpa, o Motinos atlyginimas
Tokiame kontekste vaikus vis dar auginančios šeimos atrodo kaip aukos. Nes būtent jų išaugintos atžalos ateityje išlaikys ne tik savo tėvus, bet ir senjorais tapusius vienišius ar vaikų neauginusias šeimas. Todėl viešojoje erdvėje vis dažniau keliama idėja apmokestinti vaikų neauginančius, vien patogumų ir gyvenimo džiaugsmo besivaikančius lietuvius.
Jie – nieko prieš. Kad tik nereikėtų auginti vaikų! „Karjeros pasiekusios mano draugės yra gerai apmokamos specialistės, direktorės, uždirba 100 eurų per valandą. Jos mielai sutiktų mokėti viengungio mokestį, jeigu tos lėšos būtų skiriamos vaikus auginančioms motinoms,“ – vienoje televizijos laidoje sakė šeimos nenorinti kurti ir vaikų auginti moteris.
Taigi, išeitis yra. Juolab, kad dar yra gimdyti ir vaikus auginti norinčių moterų. Tik mokėti joms reikėtų ne žeminančią motinystės pašalpą, o Motinos atlyginimą, prilygstantį bent jau mokytojo atlygiui. Ir vaiko pinigai turėtų būti tokio dydžio, kad užtektų patenkinti visus jo poreikius. Kad daugiavaikėje šeimoje augantis mažylis nesiskirtų nuo vienturčių vaikų. Turėdamos tokias galimybes išmintingos, labiau šeimą negu karjerą vertinančios moterys augintų ir po keturis, penkis vaikus.
Jeigu po šimtą eurų per valandą uždirbantys vienišiai skirtų bent vienos dienos darbo užmokestį vaikus auginančioms šeimoms, gal daugiavaikes šeimas pavyktų paremti ir įsigyjant būstą.
Bet kalbant apie demografiją, reikėtų pasverti ir kitą, ko gero, patį svarbiausią faktą – emigraciją. Jeigu į Lietuvą sugrįžtų visi, beveik milijonas emigrantų su svetimose šalyse gimusiais vaikais, nereikėtų būgštauti dėl išnykimo.
„Jau daug metų nesu mačiusi kūdikio“
Pastaruoju metu visos naujos gyvenimo būdo mados ateina iš Vakarų. Mielai sekame gerovės valstybių gyventojų pavyzdžiu. Bevaikystės ir gyvenimo be įsipareigojimų mada taip pat atėjo iš TEN. O įsitvirtinti mūsų šalyje naujoms madoms padeda pasikeitusios gyvenimo sąlygos.
Vieną popietę su dukra žingsniavome gan didelio Šiaurės Vokietijos miesto gatve. Dukra stūmė vežimėlį su miegančiu sūneliu. Gėrėjomės saulėtu dangum. Šnekučiavomės. Staiga prie mūsų pripuolė senyva moteris. „Ar galiu pažiūrėti kūdikį? Jau daug metų nemačiau mažo vaiko!“ – guodėsi močiute, gal net promočiute galinti būti senolė.
Žiūrėdama į miegantį mažylį papasakojo dėl ligos negalėjusi turėti savo vaikų. Todėl neturi nei vaikaičių nei provaikaičių. O ir gatvėje moterų su kūdikiais sutinkanti retai.
Iš tiesų ir mes išėjusios pasivaikščioti retai prasilenkiame su pora, stumiančia vežimėlį su kūdikiu.
Kartais sutinkame vienišą moterį ar porą stumiančius naują, prabangų kūdikio vežimėlį. Bet jame – ne vaikas, o gražiai aprengtas šuniukas.
Kodėl negimdo vokietės? Ten beveik trigubai didesni vaiko pinigai nei Lietuvoje. Jeigu pasibaigus metus trunkančioms motinystės atostogoms, mama nedirba, gauna pašalpą, užtikrinančią visus egzistencinius poreikius: būsto nuomą, komunalinius mokesčius, maistą. Be to, už pusę kainos gali pirkti mėnesio bilietą miesto viešajam transportui, nereikia mokėti už vaikų darželį, už tai, kad turi televizorių, gali naudotis dar keletu įvairių lengvatų.
Tačiau emancipuotos moterys nenori sėdėti namuose ir gyventi iš egzistencinio minimumo. O dirbti auginant vaikus Vokietijoje – sudėtinga.
Mažylius iki trejų metų prižiūri taip vadinamos dienos motinos. Tai savo vaikus auginančios mamos, turinčios pedagoginį išsilavinimą. Savo namuose jos įkuria mini darželius, kur prižiūri penkių vaikų grupę. Mažylius galima palikti šešioms, septynioms valandoms. Bet turėdama tokią priežiūrą, mama negali dirbti visu krūviu. O puse etato dirbti – neapsimoka. Pinigų mažiau negu gautum pašalpos arba – tiek pat ir dar prarandi visas socialines lengvatas.
Darbui trukdytų ir tai, kad dienos motinos atostogauja, serga, serga jų vaikai. Kartais vaikų neprižiūri po kelias savaites iš eilės.O dar gali susirgti ir patys mažyliai ar tikroji vaiko mama. Kada jai dirbti?
Trimečiai jau socialiniuose rėmuose
Dar keistesnė sistema vaikų darželiuose. Čia vadovaujamasi nuostata, jog vaiko gerovė svarbiau už tėvus, jų darbą ir visa kita. Ir ta nuostata dažnai piktnaudžiaujama. Pavyzdžiui, darželio administracija su tėvais sudaro sutartį, jog mažylį prižiūrės nuo aštuntos iki 14 arba 16 valandos. Tačiau gali būti taip, kad pirmus kelis mėnesius leis atvesti tik valandai, porai valandų. Tai vadinama adaptacijos periodu.
Po adaptacijos nebūtinai prižiūrės tiek laiko, kiek nurodyta sutartyje. Pareikš, jog gali prižiūrėti tik tris valandas. Priežasčių gali surasti įvairiausių: trūksta darbuotojų, vaikas darželyje blogai jaučiasi, tarsi užtikrinti, kad gerai jaustųsi ne darželio pedagogų reikalas, skriaudžia kitus vaikus, kiti vaikai jo nemėgsta ir t.t.
Net ir per tas kelias priežiūros valandas nutinka kuriozų, kai pavyzdžiui mamai konsultuojantis pas gydytoją, sėdint odontologijos kabinete, skambina darželio auklėtoja ir reikalauja tučtuojau pasiimti atžalą, nes pedagogai nesusitvarko su kokių trejų, ketverių metų mažyliu.
Pašokusi iš odontologo kėdės motina tekina bėga į darželį. Keliolika vaikų žaidžia lauke. Jos sūnus ramiausiai važinėjasi dviratuku. O šeši auklėtojai, gaunantys apie 4000 eurų atlyginimo, sustoję būryje šnekučiuojasi.
Nuvedus anūką į darželį, savo akimis teko matyti, kaip vokiečiui tėvui, atvedusiam dukrelę liepta vestis atgal, nes šiandien mažai darbuotojų, dalis serga. Ir tėvas nereiškė jokių pretenzijų. „Jokių problemų“ – ir iškeliavo su dukrele namo.
Darželis gali kada panorėjęs užsidaryti, pavyzdžiui, laikotarpiui tarp Kalėdų ir Trijų Karalių. Kartais uždarymus teisina projektų rengimu, darbuotojų trūkumu, atostogomis ir kitokiomis priežastimis.
Tiesa, šių metų pradžioje priimtas įstatymas, įpareigojantis darželius dirbti visą laiką ir priimti visus vaikus, nepriklausomai nuo to, kiek darbuotojų serga ir kiek jų dirba. Darželių vadovai ir pedagogai įstatymą sutiko nemaloniai nustebinti.
Beje, panašūs dalykai vyksta ir mokykloje. Ukrainiečių šeimos mentore dirbanti baltarusė pedagogė Natalija pasakojo, jog tėvai trylikametį savo sūnų kasdien išleidžia į mokyklą, bet vienuoliktą valandą mokytojai jau skambina motinai, kad pasiimtų sūnų, nes jis – per judrus.
„Jau treti metai kovoju dėl to berniuko, – pasakoja pedagogė. – Kreipiausi į įvairias mokyklas kuruojančias ir jas finansuojančias įstaigas. Per trejus metus berniukas nieko neišmoko. Nemoka net vokiečių kalbos. Kaip išmoks, jeigu mokykloje gali pabūti vos dvi pamokas! Visos institucijos palaiko mokyklą. Esą dėl auklėjimo spragų kalti patys tėvai. Neįsivaizduoju kaip pedagogiką studijavę mokytojai nesuvokia, jog berniukai iš prigimties yra judresni, jų elgesyje daugiau destrukcijos, mėgsta pasistumdyti, kartais ir pasimušti. Tai natūralu. Ir reikėtų leisti jiems savas problemas išsispręsti tarpusavyje.“
Žinoma, tokia auklėjimo metodika, kai tėvai vaikus turi pasiimti nė nepasibaigus pamokoms, dažniau taikoma emigrantams. Bet ir pačių vokiečių vaikai, netelpantys į čia įprasto socialumo rėmus, kartais praranda galimybę visavertiškai ugdytis. Gal todėl net 14 proc. Vokietijoje gyvenančių jaunų žmonių – emigrantų ir vokiečių – beraščiai ar mažaraščiai.
Terpė kitataučiams
Tačiau pragyvenimą ir pastogę užtikrinanti vokiška socialinio aprūpinimo sistema – puiki terpė daugintis čia gyvenantiems turkams ir arabams, kurie kartais net giriasi gerinantys Vokietijos demografinę situaciją.
Jų šeimose santvarka tokia: vyras, nepriklausomai nuo to, kokie jo gabumai ir protas, tvarko reikalus išorėje, valdo gautus pašalpų pinigus, moterys sukasi namuose ir besąlygiškai paklūsta vyrui. Šeimose auga po keturis – šešis vaikus. Taip Vokietija pildosi arabų ir turkų kilmės vokiečiais.
Lietuva bent kol kas Artimųjų Rytų piliečiams – nepatraukli. Per mažos pašalpos. Jei prilygtų Vokietijos pašalpoms, jie tuoj pat pripildytų ir Lietuvą. Kas čia tėra prigimdyti kokį porą milijonų vaikų! Gal taptume net mažuma savo Tėvynėje?
O gal ateityje ir mes vežiosimės šuniukus vaikiškuose vežimėliuose? Nes užuot auginę vaikus, taip entuziastingai puolėme į keliones po pasaulį, sporto ir visokius kitokius klubus, vakarėlius, malonumus, kurių, regis, buvome išsiilgę.
Bet ilgainiui šie dalykai nusibos. Gal pavargę nuo blaškymosi po pasaulį atrasime tikrąsias vertybes? Kaip laimę atranda iš didmiesčių į kaimą atsikraustę gyventi žmonės... Arčiau geriausios mokytojos gamtos. Arčiau žmogiškosios savasties. Arčiau natūralaus pažinimo. Ir arčiau savęs.
Kad tik per vėlu nebūtų...