Su tais, su kuriais val­gy­ta drus­ka

Regina MUSNECKIENĖ

 

Nušniokštė savivaldos rinkimų audra. Vienoms partijoms, kaip ir įprasta po audros nušvito saulė, kitiems dangus taip ir liko apniukęs. Kai kas nepatenkintas rezultatais dar šiepia dantis varžovui, ketina ieškoti teisybės teismuose. Pralaimėjusieji sako, kad prieš juos buvo susivienyta. Vienoje ar dviejose apygardose siūlo rengti rinkimus iš naujo. Treti tvirtina, kad rinkimai nebuvo laisvi. Tačiau beveik visi kaip susitarę giriasi, jog rinkimus laimėjo.

Beje, yra besipiktinančių ir dėl to, kad daugiau kaip pusė dabartinių merų perrinkti dar vienai kadencijai, vadina juos carais.

Žmonija – marga. Nestebina ir nuomonių margumynas.

Tačiau sėslūs, pastovūs, ramaus būdo Lietuvos rinkėjai neieškojo naujų dievų – pasitikėjo daugiau kaip puse šią kadenciją savivaldybėms vadovavusių merų. Šiaulių apskrityje pasitikėjimą dar vienai ketverių metų kadencijai pelnė beveik visi merai: Akmenės – Vitalijus Mitrofanovas, Joniškio – Vitalijus Gailius, Kelmės – Ildefonsas Petkevičius, Pakruojo – Saulius Margis, Šiaulių – Artūras Visockas. Jeigu būtų dalyvavęs rinkimuose, būtų perrinktas ir Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras. Gyventojai savo nuomonę tarsi užtvirtino meru išrinkdami jo bendrapartietį Česlovą Greičių.

Gerai tai ar blogai? Didelio greičio ir kasdienių pokyčių mėgėjai sakytų: „Blogai“. Kelias kadencijas iš eilės renkami merai užsisėdi, įsigyvena į aplinką, apsistato savais žmonėmis, įsijaučia į vaidmenį ir įtiki esą nepajudinami ir nepakeičiami. Iš dalies išsiplėtęs savų žmonių ratas ir galimybė pasinaudoti savivaldybių infrastruktūra padeda laimėti rinkimus.

Antra vertus, pasitikėjimas vis tiek yra geriau už nepasitikėjimą. Jis atsiranda ne vien todėl, kad meras yra meras. Pasitikėjimą tenka užsitarnauti miesto ar rajono žmonėms naudingais darbais ir projektais. Empatija, kai gyventoją ištinka bėda. Kompetencija, kai žmogui reikia padėti sutvarkyti svarbų reikalą. Merą žmonės įsivaizduoja kaip pačią išmintingiausią rajono galvą, kaip atramą, jei norite – kaip tėvą.

Tad jeigu jau iš prigimties įtarus, rezervuotas, nelabai kuo pasitikintis, bambėti linkęs lietuvis rajono ar miesto vairą patiki tam pačiam kapitonui, vadinasi, nėra blogai. Juolab, kad perrinktieji merai turėjo labai ryškią persvarą prieš naujokus. Daugelis susišlavė per 70 procentų rinkėjų balsų. Vadinasi, didžiuma prie balsadėžių atėjusiųjų – užtikrinti savo pasirinkimu. Žino, ką daro!

Žmonės tiesiog pavargo nuo nepastovumo. Jau kelis dešimtmečius girdima frazė : „Nieko nėra amžiniau už laikinumą“ įkyrėjo iki gyvo kaulo. Vos spėjame priprasti prie vienų politikų tvarkos, ateina kiti. Griauna pirmtakų pradėtus darbus, keičia jų priimtus įstatymus. Vėl turime prisitaikyti prie naujos tvarkos, išrinktųjų primetamų vertybių. Nors iš tiesų politikai kaip tautos rinkti atstovai turėtų prisitaikyti prie rinkėjo poreikių, jo supratimo apie gyvenimą. Nesvarbu kokiai partijai atstovauja ir kokias vertybes išpažįsta bei propaguoja. Didžiausia vertybė turėtų būti žmogus.

Politologai svarsto, esą rinkėjai negalvoja apie merų kaip politikų išpažįstamas vertybes, jiems svarbu, kad būtų sudėtos trinkelės, sutvarkytos gatvės ir kiti ūkiniai reikalai.

O tūlam lietuviui nusispjaut ant tos politikos, kuri kasdien motopjūklo garsu rėžia ausis, šmėžuoja pro akis, lenda per gerklę. Žmogui reikia ne politikuoti, ne svaigti kažkokiomis nerealiomis vertybėmis, o paprasčiausiai gyventi. Čia ir dabar.

Turėti stogą virš galvos. Tvarkingą, trinkelėmis išgrįstą ar žole užsodintą kiemą. Patogų šaligatvį, kad nerizikuotų nulūžti koją. Išasfaltuotą gatvę, kad nereikėtų gerti dulkių ir laužyti automobilį dardant per duobes. Darželį ir mokyklą savo vaikams. Polikliniką ir ligoninę bent su pusėtinos kompetencijos daktarais. Reikia užtikrintumo, kad valstybei ar savivaldybei mokesčių pavidalu jo sumokėti pinigai nebus iššvaistyti netikslingoms valdančiųjų komandiruotėms ir pramogoms, nereikalingiems pirkiniams iš giminaičių, bendrapartiečių ar šiaip pažįstamų.

Žmogui reikia turėti maisto ir drapanų. Duonos turi užtekti ne tik jam, bet ir jo vaikams. Tad jam reikia turėti ir darbą, kurį užtikrina darbo vietų kūrimas ir mero požiūris į investicijas bei verslus.

Todėl natūralu, kad žmonės renkasi tuos, su kuriais jau spėjo suvalgyti kad ir ne pūdą, tačiau bent po žiupsnį druskos, pažinti, suprasti ir įvertinti, kas jie tokie. Tegu ir ne visi patys pačiausi, bet pamanomi, pakenčiami...

O iš kur gali žinoti, koks meras bus naujai išrinktasis? Suveikia per amžius visokio plauko atėjūnų engto lietuvio savisaugos instinktas.

Juk dabar girtis, pasisamdę „nuomonės formuotojus“ už dosnių rėmėjų pinigus, moka visi.

Rinkimų spektakliai tęsiasi kelis mėnesius. Kandidatai į merus, Seimo narius ar kitokius postus išsineria iš nuodėmingos savo partijos, o kartais net iš savo odos ir „tampa“ tokie skaidrūs, švarūs ir nekalti lyg ką tik pakrikštyti kūdikiai. Atrodo, jog netrukus išaugs politinių vertybių sparnai ir kartu su angelais nuplasnos į dangų. Žodžiu, ne žmonės, o apaštalai.

Dalis naivesnių rinkėjų ir patiki jų pasakomis. Bet realybėje, vos praėjus kelioms savaitėms po rinkimų, pagyrūnų politinio skaidrumo idėja apsineša dulkėmis ir aplimpa purvais lyg per balas kaimo keliuku pavažiavęs naujutėlaitis automobilis.

Politikavimai – tik muilo burbulai, susprogstantys per pirmąją savo gyvavimo sekundę. Tik dūmų uždanga, kuri išsisklaido, kai reikia imtis konkrečių darbų. Tuomet tūlas politikas viešojoje erdvėje puikuojasi savo „tobulu“ intelektu: „Pašiepti kultūriškai atsilikusius, retrogradiškus žmones yra vienintelis vaistas kovoti su kvailais žmonėmis.“

Štai tau ir antausis!

Bet ką tas politikas padarė, kad žmonės nebūtų „kultūriškai atsilikę“ ir „retrogradiški“? Ar normalu, kad visoje gatvėje laikraštį gali užsiprenumeruoti tik vienas žmogus? Bet skaityti jį nori aštuoniolika šeimų. Ir eina jis per rankas keletą dienų, kol visa gatvė perskaito.

Ar normalu, kad prieš techninę automobilio apžiūrą kaimynas iš kaimyno priverstas skolintis šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią vaistinėlę, nes ne kiekvienam ji įperkama.

Aišku, nenormalu. Bet toks intelektualus neretrogradiškas politikas nė piršto nepajudins, kad būtų kitaip, bent truputėlį geriau. Nes jis gyvena puikiai. Jo alga nustatyta visai kadencijai. Ir visai nepriklausys nuo to – rūpinsis ar nesirūpins jį išlaikančio mokesčių mokėtojo gerove.

O ką gali padaryti rinkėjas? Tik kęsti parazituojantį politiką dar ketverius metus. Paskui nubausti jo neišrenkant. Žinoma, jeigu mylima partija jo neįrašys sąrašo pradžioje. O jeigu ir nebus išrinktas, jam bus užtikrinta kita šilta kėdė su visomis privilegijomis.

Ar ne todėl žmonės renkasi tuos, jau išbandytus merus, kurie jeigu jau ir negerbs, tai bent nežemins nuvalyti arba pataisyti kelią, užtaisyti plento duobę ar kitų savo teisių reikalaujantį savivaldybės gyventoją. Juolab, kad pastaruoju metu situacija – itin sudėtinga. Ekonomistai pranašauja gerokai mažesnį ekonomikos augimą, nemažėsiančią infliaciją. Politikai pataria pasiruošti kuprinę su būtiniausiais daiktais, kad, kilus karui, ar kokioms grėsmėms, sutaupytume laiko ir kuo greičiau pabėgtume. Gyvenimas – nesaugus ir nestabilus.

Tegyvuoja bent stabilūs merai.