Naujausios
Ne už blogą darbą. Ne už korupciją kaip dabar dažniausiai nutinka. Ne už kokį kitokį apsileidimą ar nusikaltimą. O už tai, kad paminėjo savo gyvavimo aštuoniasdešimtmečius.
Esą skambiausiai apie savo aštuoniasdešimtmetį paskelbė ansamblis „Lietuva“. Švietėjos nuomone, to daryti neturėjo. Nes ansamblis įkurtas sovietmečiu. Šlovino sovietinę tikrovę.
O gal kaip tik populiarino lietuvių tautinį palikimą? Saugojo tautos identitetą?
Juk ansamblį subūrė ne koks nors Maskvos siųstas veikėjas. Žymaus Lietuvos kompozitoriaus, dirigento, pedagogo ir kultūros veikėjo Jono Švedo suburtas ansamblis populiarino tautines dainas, šokius, instrumentinę muziką, atskleidė lietuvių tautinio kostiumo grožį, kiekvieno Lietuvos regiono ypatumus. Ar tai sovietinės tikrovės šlovinimas?
Gal nurašyti vieną žymiausių Lietuvos choreografų Juozą Lingį, kompozitorius Algimantą Bražinską, Vytautą Klovą, Vytautą Juozapaitį, būrį žymių dailininkų, kurie prisidėjo kuriant ansamblio programas, tapusias Lietuvos kultūros „Aukso fondu“? Nurašyti, nes jie gyveno sovietmečiu?
Beje, ta pati edukologė jau norėjo nurašyti ir lietuviškiausią visų laikų lietuvį, talentingiausią poetą Justiną Marcinkevičių. Laimė, kad viršų paėmė tautinė išmintis, o ne subjektyvi švietėjos nuomonė.
Edukologei užkliuvo ir Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedra, savo aštuoniasdešimtmetį paminėjusi konferencija – moksliniu seminaru. Nesvarbu, kad ši įstaiga aštuonis dešimtmečius buvo pagrindinė lietuvybės puoselėtoja, kalbos sergėtoja. Kad parengė ne vieną akademiką ir tūkstančius kalbos specialistų, pasklidusių po Lietuvą, kad neštų gimtojo žodžio šviesą ir savo mokinius pratintų mylėti gimtąją kalbą.
Vis tiek, anot švietėjos, ji susitepusi sovietmečiu, nes sovietmečiu buvo įkurta. Todėl neturėtų prisiminti ir kitiems priminti savo „gimimo dienos“.
Esą tik Mokslų akademija nešventė savo sukakties tuo pripažindama sovietinės tikrovės represinę pusę.
Mat, kokie mes neišmanėliai! Tūkstančiai mokyklų švenčia savo aštuoniasdešimtmečius. Per karą ir sovietmečiu gimę mūsų tėvai ir seneliai švenčia savo gyvenimo jubiliejus. Paminėti svarbių savo gyvenimo sukakčių neatsisako net tremtiniai. Minime Gedulo ir vilties bei Juodojo kaspino dienas. Nes visa tai mūsų tautos arba mūsų asmeninė istorija, kolektyvo, švietimo ar kultūros įstaigos istorija.
Gal kaip tik visa, ką tauta pasiekė būtent tais represiniais laikais, vadinasi, sunkesnėmis sąlygomis, turėtų būti vertinama ir branginama dar labiau, negu tai, kas pasiekta lengvesnėmis Laisvės sąlygomis?
Juk ir savo materialųjį asmeninį turtą, įsigytą dešimtmečius sunkiai dirbus ir ilgai taupius, vertiname labiau, negu tą, kurį nusipirkome laimėję loterijoje.
Dar gyvi daugiau nei pusė Lietuvos žmonių, kurie gimė ir gyveno sovietmečiu. Jie patys nepasirinko, kada gimti ir kada gyventi. Tai buvo jų gyvenimui duotas laikas. Ir reikėjo gyventi pučiant istorijos vėjams ar skersvėjams. Ir jie gyveno. Dirbo, kūrė, skleidė savo talentus. Statė gamyklas ir daugiabučius. Lenkė nugaras prie žemės.
Pagal tuomet irgi gyvenusius, bet sovietinės praeities naštą magiškai nusipurčiusius edukologus išeitų, jog visi, kas gimėme sovietmečiu, atsinešėme negerą to laiko kvapą. Todėl privalome užmiršti net savo gimtadienius.
Taigi, esame nurašyti jau kažkelintą kartą.
Pirmiausia nurašytas materialusis mūsų sukurtas turtas. Ne keista ir tobulinta tai, ką materialaus buvome sukūrę, o sugriauta. Mūsų darbas paverstas niekais. Ne tik po plytą išnešiojant pastatus, sugriaunant pelną nešusias gamyklas. Visomis prasmėmis. Po du nulius nubraukta mūsų rublinėms santaupoms. Netgi skaičiuojant pensijas sovietmečiu per mėnesį uždirbti 200 rublių virto 20 litų.
Tąsyk mus tikino, jog nesugriovus seno, negalima pastatyti nieko naujo. Sena sugriovėme. O naujo pastatėme tiek nedaug.
Beliko suniekinti ir sugriauti lietuvišką mokslą bei kultūrą, kurią lyg upės vanduo krantus graužia svetimi papročiai, menkaverčiai filmai, palaida amerikoniško „meno“ industrija.
Ne pirmą kartą kėsinamasi ir į lietuvių kalbą, kurią lyg sunkiai išnaikinami sasnovskio barščiai jau ir taip užteršę anglicizmai.
Nurašykime paskutines mums dar likusias tautiškumą liudijančias vertybes – ir mūsų nebeliks.
Kartais kyla abejonė, ar ne to superpatriotus vaidinantys įvairiausio plauko edukologai – ideologai ir siekia.
Sovietiniai laikai, nuo kurių nutolome jau daugiau kaip per tris dešimtmečius, vis dar tebėra geras, eiklus, patikimas ideologinis arkliukas. Ant jo jau bando joti net tie, kurie tuo metu nebegyveno.
Ir kartais labai nejauku klausytis jų sufantazuotų arba iš kažkur nugirstų neteisingų istorijų. Pasijunti kažkoks nevisavertis, gal net kaltas, kad gimei, užaugai, išsimokslinai ir dirbai anuo metu. Nes dirbai neva okupantui.
Bet iš tiesų dirbome savo Lietuvai. Jai mokėjome mokesčius. Jai statėme. Mokėme jos vaikus. Gydėme jos žmones. Lietuvos žmonėms leidome žurnalus ir laikraščius. Rašėme knygas. Kūrėme spektaklius. Vieni šoko ir dainavo „Lietuvos“ ansamblyje. Kiti gėrėjomės ansamblio koncertais. Mes tiesiog gyvenome. Taip kaip anuomet galėjome gyventi. Tai negi dėl to turime pamiršti savo gimtadienius ir jubiliejus?
Gal tie, kurie gimė sovietiniais laikais, privalėtų pasikeisti gimimo datą? O savo gyvenimo metus pradėti skaičiuoti tik nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios? Tada visi būtume jauni ir nepatyrę. Tikėtume viskuo, ką ne kurie šiandieniniai ideologai ar save vaizduojantys ideologais pasakoja apie sovietinę tikrovę, o tuo pačiu ir apie mus, tuo laiku gyvenusius.
Nejaučiu nostalgijos anai tikrovei. Nenorėčiau į ją sugrįžti. Manau, jog sovietinių laikų nesiilgi nė vienas Lietuvos žmogus.
Tačiau, kai nepačiupinėję anos realybės pradeda pasakoti nebūtus dalykus, susidaro įspūdis, jog buvo įvykusi antropologinė katastrofa.
Ne pirmos jaunystės aktorė tikina, jog sovietiniais laikais moterys blakstienas paryškindavo batų tepalu, nes nebūdavo tušo.
Esu tos aktorės bendraamžė, o gal net kiek vyresnė už ją. Bet tokių dalykų neprisimenu. Net mūsų nedideliame kaimelyje eidamos į šokius ar gegužines moterys popieriniais savo pačių gamybos bigudukais pasiraitydavo plaukus. Apsiaudavo pačių rankomis atnaujintais, dažniausia perlakuotais, aukštakulniais batukais. Apsivilkdavo paprastą, bet tvarkingą, pačią gražiausią iš savo turimų suknelę. Dažytis blakstienas kaime nebuvo mados. Bet vakarėliams mokykloje ar karnavalams, tikrai rasdavome nusipirkti blakstienų tušo savo miestelio universalinėje parduotuvėje. Batų tepalu niekas nesidažydavo. Nebent ta mergina ar moteris būtų buvusi nepilno proto.
O ką jau kalbėti apie gyvenimą sostinėje, kai blakstienų tušą, kremus, kvepalus ir kitas grožio prekes pirkdavome specializuotoje parduotuvėje.
Neseniai socialiniuose tinkluose viena visko žinovė išmetė informaciją, jog sovietinėje visuomenėje moterys buvo užguitos, mušamos ir visaip kitaip skriaudžiamos. Informacija, matyt turėjo pastūmėti arčiau link Stambulo konvencijos.Tačiau sovietiniais laikais gyvenusi rašytoja influencerę taktiškai sugėdino, kad nekalbėtų apie tai, ko nežino. Rašytojai galiu tik paantrinti.
Sovietinėje santvarkoje praleidau beveik pusę savo gyvenimo metų. Gyvenimas buvo sunkesnis negu dabar. Buvo mažiau pažangos. Buitis moterų nelepino. Bet niekuomet nesijaučiau nei užguita, nei skriaudžiama.
Nežinia kas rašys sovietinių laikų istoriją. Ir kaip ją rašys, kai nebeliks gyvų anų laikų liudininkų. Gal ir remsis aukščiau minėtais pramanais?
Pastaruoju metu šis valstybės gyvenimo tarpsnis iš istorijos tarsi išbrauktas. Tarsi jo ir nebuvo. Tarsi būtų išplėštas istorijos vadovėlio lapas. Tarsi nebuvo mūsų... Tik mus lydintis homo sovieticus prakeiksmas.
