Naujausios
Į savo sodybą kaime važinėju dulkėtu vieškeliu. Kartais jį pažvyruoja. Kartais palygina. Prieš kelerius metus šalia kelio išrėžė griovius, kad nutekėtų lietaus vanduo ir negraužtų grunto. Tuo visi važinėjantys keliuku ir džiaugiamės. Džiaugiamės, kai žiemą pripusčius seniūnija pasirūpina nustumdyti sniegą nuo kelio.
Norėtųsi lygaus asfaltuoto kelio. Kad nereikėtų laužyti automobilio ir prieš kiekvieną techninę apžiūrą sukišti krūvą eurų jo remontui. Tačiau suprantame, jog visų keliukų ir vieškeliukų valstybė negali išasfaltuoti iš karto. Gal kada nors...
Ir visai nepavydžiu, kad seniūnijos centre paasfaltuoja kokią gatvę. Arba, kad Kelmėje išasfaltavo porą akligatvių ir asfaltuos Liepų gatvę, kurioje galbūt gyvena koks nors veikėjas.
Baigiau tik Vilniaus universitetą. Nebaigiau Oksfordo ir nesu ten buvusi. Gal todėl niekuomet nedrįsčiau ant kad ir kaip susikompromitavusio politiko asfaltuotos gatvės sunkiai nugrandomais dažais išvedžioti užrašo „vagies namas“. Neleistų vidinė kultūra.
O Oksfordo universitetą baigęs buvęs Prezidentės ir ministro patarėjas gali! Štai ko įmanoma išmokti Oksforde ir metus kitus pabūnant šalia aukštas pareigas užimančių Lietuvos veikėjų! Sumenkinti ir apvaginti politinį priešininką. Emociškai jį paveikti taip, kad daugiau nebenorėtų tapti nei premjeru, nei ministru, nei Seimo nariu.
Ir tas noras sumenkinti toks stiprus, kad solidus vyras naktį į nusikaltimo vietą atmina dviratuku ir terlioja asfaltą lyg koks nesubrendęs keturiolikmetis sutrikusio elgesio paauglys. Kas galėtų paneigti, jog nebuvo kieno nors atsiųstas? Gal už atlygį? Gal už pažadą naujų patogių pareigų?
Juolab, kad vienas neapykantą atvirai demonstruojanis apžvalgininkas šaukia gvoltu, jog užrašas taip greitai, dar tą pačią naktį, buvo nugrandytas. Mat, mažai kas pasimėgavo, pakikeno į kumštį.
Pamąstykime objektyviai. Ar asfalto į Smiglių kaimą istorija iš tiesų tiek svarbi valstybei, kiek pastaruoju metu jai teikiama reikšmės, atitraukiant dėmesį nuo kitų žymiai svarbesnių dalykų? Juk asfaltuotu keliu važinės ne vien premjeras, bet ir dar keli šimtai vietos gyventojų ir tiek pat giminių aplankyti ar pro šalį važiuojančių. Asfaltas tęsiamas per kelis kaimus.
Galiausiai ir premjero apsauga mažiau laužys valdiškus automobilius. Kodėl taip norime visiškai nupiginti, sumenkinti premjerus, ministrus, prezidentus ir kitus veikėjus, kuriuos patys išrenkame? Negi mūsų premjeras toks nieko vertas, kad kasdien važinėtų dulkėtu vieškeliu? Manau, jog ne dėl to, kad išasfaltuotas, o dėl to, jei kelias būtų neasfaltuotas, turėtų būti gėda valstybei.
Deja, yra manančių arba tiesiog nuteiktų kitaip. Ar ne dėl tokio visuomenės nusiteikimo į valdžios viršūnes nepretenduoja patys protingiausieji, sąžiningiausieji, sumaniausieji ir geriausieji? Jie nenori būti kasdien aplaidomi akmenimis. Nenori, kad viešumoje būtų skaičiuojamas jų uždarbis, santaupos banke, keliai ir keliukai, šeimos narių darbovietės.
Kas nuo ko ir ką šiuo atveju pavogė? Ar premjeras įsidėjo asfaltuotą gatvę į kišenę ir niekam jos nerodo? O gal kaip vienas liberalas paslėpė dėžutėje nuo brangaus gėrimo? Gal privatizavo, atėmė iš vietos gyventojų ir užsitvėrė panašiai kaip vieno opozicijos veikėjo gimdytoja?
Pro Smiglių ir kitus kaimus einanti Upės gatvė yra ir liks valstybės, Lietuvos žmonių. Ar tų kelių kaimų gyventojai kalti ir neturi teisės į asfaltą vien dėl to, kad čia apsigyveno premjeras?
Gal protingiau būtų pasidomėti tais, kurie metų metais nekokybiškai asfaltavo kelius, „taupydami“ (nedrįstu sakyti „vogdami“, nes pati už rankos nenutvėriau ir kalėjimuose dėl to niekas nesėdi) medžiagas, o netrukus naują asfaltą vėl tekdavo lopyti leidžiant valstybės pinigus?
Pasaulis, kuriame įsitvirtina vis daugiau liberalizmo, randa visokiausių prežasčių bruzdėti. Bruzda ir Lietuva. Ypač, kai artėja kokie nors rinkimai. Reiškiasi kaip kas išmano. Vieni rašinėdami ant asfalto, kiti organizuodami visokiausius piketus. Netgi dėl Amerikoje nužudyto juodaodžio, nors pas mus tų juodaodžių beveik nėra ir negirdėjau, kad kas nors juos dusintų. Atvirkščiai, į juos žiūrime kaip į Lietuvos egzotiką.
Priešinamės bet kokiai griežtesnei tvarkai, nors ta tvarka mūsų pačių labui. Kai tvarką sušvelnina, piktinamės dėl netvarkos. Pavydime, kai kam nors ką nors duoda, nors iš mūsų neatima. Kitą dieną jau reklamuojamės kalbėdami apie kas penktą Lietuvos skurstantįjį.
Protestuojame iš neturėjimo ką veikti. Tam, kad protestuotume, nes dabar tai madinga.
Antai net Lietuvos gėjai ir lesbietės jau ruošiasi mitinguoti prie Prezidentūros. Mat, Prezidentas nenešioja jų vaivorykštinio ženkliuko. Ir kodėl turėtų nešioti? Juk išsirinkome Prezidentą, deklaruojantį tradicinės šeimos vertybes, turintį žmoną ir vaikų.
Taigi, liberalus ir vis labiau liberalėjantis pasaulis eina iš proto. Iš paskos nori temptis ir Lietuvą. Kursto jaunimą ir daugelį patiklių lietuvių maištauti prieš tradicines vertybes, pagarbą vyresniam amžiumi arba pareigomis, galiausiai net pagarbą sau, savo išsilavinimui, savo žmogiškajai vertei, skatina maištą prieš natūralią žmogaus, tai yra savo paties prigimtį.
Filosofas Algirdas Degutis šių dienų realybę pavadino liberalizmo tironija, kai liberalų įtarimų ir pašaipų objektu tampa tradicinės vertybės, ištikimybė paveldui, savo tėvynei, vyriškumo ir moteriškumo dorybėms.
Tokioje realybėje įmanoma viskas. Galima trypti ir niekinti autoritetus, netgi aukščiausias valstybės institucijas, naikinti priešininkus vien todėl, kad jie nepatinka arba yra konkurentai, sakyti ir rašyti viską, kas tik ateina į galvą, ir nejausti jokios atsakomybės.
Filosofės ir eseistės Daivos Tamošaitytės žodžiais, tai vapsvų puota ant aukos kūno.
Ar teisinga, kai aukomis paverčiami tie, kurie lyg darbiniai arkliai traukia sunkų valstybės vežimą su kiekvieno poreikiais, norais, pageidavimais, nepasitenkinimais, pykčiu, net įtūžiu. O virš galvos vapsvų debesis! Taip ir taikančių išgerti lašą kraujo.