Naujausios
Šiauliams reikia simbolinio kapitalo
„Kokia šiandienos Šiaulių miesto tapatybė, kas sudaro miesto esmę?“ – klausia Šiaulių universiteto docentė daktarė Nomeda Šatkauskienė. Teatrologė siūlo Šiaulių tapatumą kurti per naujas kultūrines patirtis. Laikas suteikti naujos energijos miesto kultūriniam gyvenimui.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Klausimai sau
– Kodėl Šiauliams šiandien svarbus Kultūros sostinės vardas?
– Statusas svarbus kaip įrodymas, jog mieste tebegyvena ambicingi, kūrybingi žmonės, kad miestas turi savo kultūrą, istoriją, gali pritraukti jaunų žmonių, plėtoti kultūrinį gyvenimą.
Per nepriklausomybės laikotarpį miestas patyrė didelių ekonomikos ir kultūros perversmų. Reikia sudėlioti taškus, dar kartą savęs paklausti, ar iš tiesų esame patraukli vieta gyventi, patirti kultūrines patirtis. Nuo to priklauso ir miesto ateities perspektyva.
Praradome pojūtį, kas esame. Ar esame miestas, ar – ant ribos tapti miesteliu? Ar dar turime ambicijų išlaikyti miesto statusą?
Sutinku, mūsų istorija – labai graži. Galėčiau sieti ir su teatro istorija: Šiauliuose buvo suvaidintas pirmasis viešasis spektaklis, veikė draugijos, įkurtas antrasis Lietuvoje profesionalusis teatras. Tuo galime didžiuotis.
Bet pažiūrėkime, ką turime dabar – vienintelį veikiantį valstybinį teatrą. Neturime privačių teatrų, iniciatyvų, neturime festivalių, gastrolių, geros teatro salės.
Istorija yra pamatas gyventi šiandien. Šiandien labai svarbu parodyti, jog esame kūrybingi.
– Kokios Šiaulių galimybės susikurti naują tapatumą?
– Šiaulių įvaizdis formuojamas ant keturių banginių: ekonomikos, universiteto, turizmo (jis pirmiausia asocijuojasi su Kryžių kalnu), kultūros.
Miesto kultūra yra daug tyrinėta, miesto ženklodara sulaukė ne vienos studijos, tad galima pritaikyti šiuolaikines patirtis. Galimybės susikurti tapatumą gali būti įvairios. Pirmiausia – egzistuojantis istorinis pamatas, pavyzdžiui, kaip Anykščių literatūrinė tradicija. Lengva kalbėti apie tapatybę, jei mieste yra stipri industrija. Šiauliai tarybiniais laikais turėjo puikų šūkį: „Šiauliai – dviračių miestas“.
Bet šiandienos situacija Šiauliuose daug sudėtingesnė: pramonė nėra stipri, kultūrinis gyvenimas neapibrėžtas, universiteto klausimas sprendžiamas.
Kol kas aiškiausias įvaizdis – Saulės miestas, bet kas aplink šią idėją sukasi, nepavyksta išsiaiškinti. Šviesu, šilta, gerai, o toliau?
Šiauliams siūlyčiau tapatumą kurti per naujas kultūrines patirtis. Pavyzdžiui, miestas gali pagarsėti rengdamas ypatingą kultūrinį renginį – muzikos festivalį, į kurį sukviestų pasaulinio lygio žvaigždes. Taip yra išgarsėję daugybė mažų miestų Europoje, kurie rengia teatro festivalius: Suomijoje – Tamperė, Prancūzijoje – Avinjonas, tapęs teatro sostine.
Mums reikia drąsos patikėti, kad galime tai padaryti. Reikia tik miesto noro. Žmonių, norinčių daryti, tikrai žinau, kad yra.
Simbolinis kapitalas
– Kokia projektų, kaip Kultūros sostinė, esmė ir tikslas?
– Pirmiausia tai – Lietuvos kultūros politikos dalis. Tikslas – raginti regioną arba regioninį miestą įsitraukti į aktyvesnį kultūrinį gyvenimą, vienerius metus tarsi reprezentuoti visą šalies kultūrą. Kartu miestui suteikiama galimybė parodyti kūrybinį potencialą.
Egzistuoja dvi realizavimo galimybės. Pirmoji – pasyvi: suorganizuoti renginius, padėti formalų pliusą. Antroji – realus, aktyvus bandymas suteikti naujos energijos miesto kultūriniam gyvenimui.
Čia pasireikš miesto ambicijos. Ar verslininkai pasiryžę aukoti miestui? Ar miesto visuomenė pasiruošusi aktyviai dalyvauti, ar ji nėra skeptiškai nusiteikusi, abejinga viskam, kas vyksta?
– Galbūt siekis būti Kultūros sostine išgrynins miesto kultūros ateities koncepciją?
– Jei ir negautume statuso, labai aiškiai išdėstytume idėją, viziją, dar kartą peržiūrėtume kūrybinį potencialą.
Idealiausia, kad ir be Kultūros sostinės paskatinimo mieste būtų bandoma suvienyti kultūrines jėgas.
Tokių strategijų tikslas yra vienas: kad žmonėms pagerėtų gyvenimo kokybė. Kultūriniai renginiai skatina kurti simbolinį kapitalą – savivertę, garbę, miesto prestižą. Įrodyta, kad simbolinis kapitalas labai lengvai transformuojasi į tikrąjį kapitalą. Nuo patrauklių simbolinių pajėgumų gali išaugti miestas.
Jei miestas būtų patrauklus studentams, jauni žmonės liktų gyventi, kurtų darbo vietas. Lietuvoje stengiamasi remti ekonomiką, pramonę, tikimasi, kad tai atgaivins kultūrinį gyvenimą. Bet ne kartą įrodyta, kad gali būti priešingas efektas. Manau, šiandien Šiauliams simbolinio kapitalo variantas labai tinkamas.
Miestas dažnai tapatinamas su asmenybėmis: Šiauliuose mėgstama manipuliuoti garsiais žmonėmis, kurie vien savo vardu, asmenine patirtimi, galimybėmis kelia miesto prestižą. Bet cirkuliacija turi būti abipusė.
Miestas gali sukurti puikias sąlygas, industrijas, inkubatorius. Turime iškilių vardų, galime jais mojuoti, bet gal atėjo laikas miestui pasirūpinti savo žmonėmis?
„Gimę Šiauliuose“
– Ką siūlote Šiauliams – Kultūros sostinei? Koks turėtų būti universiteto įnašas?
– Universitetas, taip pat išgyvenantis nelengvus laikus, bandantis ieškotis sau naujos vietos tarp kitų universitetų, su malonumu prisideda prie bendro miesto reikalo. Universitete yra nemažai kultūrai skirtų specialybių, veikia Menų fakultetas.
Svarbu nepadaryti klaidos ir negalvoti, kad, būdami Kultūros sostine, turime ištransliuoti tik vietinį kūrybinį potencialą. Vietiniai resursai šiauliečiams yra puikiai žinomi, gana aktyvūs, turi pakankamai erdvės pasirodyti.
Kultūros sostinės metais vietinė kultūra sudaro vieną dalį visos programos. Ne mažiau svarbu parodyti, kad esame atviri kitiems.
Šiauliams labai praverstų atviras, interaktyvus, inovatyvus teatro festivalis, kuris apjungtų tiek profesionalų, tiek gatvės meną. Jis galėtų vykti kone ištisus metus, nes šiauliečiai paskutiniais metais nėra lepinami teatro gastrolių. Būtų idealu, kad pamatytume, kas vyksta kaimynystėje, nes esame miestas paribyje.
Turėtume pasistengti pritraukti ypatingų Lietuvos kultūros asmenybių, renginių, įvykių.
Šiaulių kultūra sklinda į Lietuvą ir be Kultūros sostinės pagalbos. Kokią meno sritį bepaimtume, rastume šiauliečių, pasiekusių daug ir Lietuvos, ir tarptautinėje meno erdvėje.
Būtų labai graži proga surengti galbūt platformą, galbūt renginių ciklą, kuris vadintųsi „Gimę Šiauliuose“. Tai galėtų būti iškilių asmenybių simbolinis grįžimas į gimtąjį miestą.
– Ko galima pasimokyti iš kitų – Lietuvos ir Europos – Kultūros sostinių?
– Lietuvoje garsesnis projektas buvo Anykščiuose, šis miestas savaime turi ką pasiūlyti. Mažiau nuskambėjo Panevėžys. Problema, manau, per daug lokalūs renginiai.
Europos kultūros sostinė yra sudėtingesnis, konkurencingesnis renginys. Tikslas – panašus, tik užmojai – kitokie. Programa taip pat turi du dugnus: per savo kultūrą skleisti žinią plačiau į pasaulį, taip pat sukviesti menininkus iš visos Europos kurti kartu.
Vienas iš geriausių pavyzdžių – Ryga, laikoma vienu sėkmingiausių projektų. Man įstrigo, kad per 60 procentų visų kultūrinių renginių Rygoje buvo nemokami.
Svarbu, kad visi šiauliečiai – nori jie to ar ne – būtų įtraukti į kultūrinį lauką, kultūrinį žaidimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: „Kultūros sostinės metais vietinė kultūra sudaro vieną dalį visos programos. Ne mažiau svarbu parodyti, kad esame atviri kitiems“, – sako Šiaulių universiteto docentė daktarė Nomeda Šatkauskienė.
TAPATYBĖ: Šiaulių universiteto docentė daktarė Nomeda Šatkauskienė mano, kad Šiauliams laikas apsispręsti dėl tapatumo.