Naujausios
Vienas humoro jausmo dar nepraradęs lietuvaitis socialiniuose tinkluose patalpino meno kūrinį – nemažą rūkytos dešros rinkę, prilipdytą lipnia juosta prie baltos sienos. Paskelbė to meno kūrinio aukcioną. Pradinė kaina – 9 eurai.
Taigi, kaina – beveik reali. Maždaug tiek ir kainuoja kilogramas dešros. Už kūrybos kančias „menininkas“ pinigų neprašo. Nebent patys aukciono dalyviai, tą supratę, kainą pakels. Nors, žinoma, tai tik taiklus pasišaipymas iš pasaulinės beprotybės.
Dešros koncepto autorius juokavo „pasekdamas“ amerikiečių pavyzdžiu, kur aukcione kaip labai vertingas konceptualaus meno kūrinys buvo nupirktas lipnia juosta prie baltos sienos priklijuotas šviežias bananas, pirktas turguje iš Bangladešo prekiautojo už 35 centus.
Kriptovaliutomis užsiimantis verslininkas Justinas Sunas bananą nupirko už 6,2 milijono dolerių.
Dėl šio italų menininko Maurizio Cattelano „konceptualaus kūrinio“ , pavadinto „Komiku“ aukcione varžėsi septyni pirkėjai, matyt, multimilijonieriai, neturintys kur dėti pinigų.
Justinas Sunas bananą jau, tikriausiai, suvalgė, pasilikdamas tik meno kūrinio sertifikatą.
O su menu susiję veikėjai dabar narsto to meno kūrinio prasmes. Esą tai konceptualus menas, kuris slypi ne materialiame objekte, o idėjoje. Tokie kūriniai iššaukia diskusiją apie meno rinkos absurdiškumą, kūrinio vertės reliatyvumą, priverčia mąstyti.
Gal ir priverčia? Matyt, ir aš primąstysiu porą šimtų eilučių. Tik ne apie bananą, o apie patyčias iš tikrojo meno, savotišką chuliganizmą mene ir neteisybę tikrojo meno atžvilgiu.
Juolab, kad ta banano idėja, pasirodo, jau ne nauja. Vieną tokį bananą prieš penkerius metus tas pats menininkas buvo pardavęs už 120 tūkstančių dolerių. O dar vieną suvalgė kažkoks alkanas menininko kolega.
Praėjo penkeri metai ir italas bananu provokuoja toliau. Ko neprovokuoti, jei atsiranda nestandartinio mąstymo milijonierių, norinčių ir galinčių pakloti milijonus už per minutę sukurtą nesąmonę?
Tokie reiškiniai iškreipia meno sampratą. Trina ribas tarp tikrojo meno ir visokiausių surogatų. Bent kiek prie meno prisilietęs žmogus žavisi Leonardo da Vinči, Rafaelio, Pablo Pikaso, Vincento van Gogo, M.K.Čiurlionio darbais. Kokia turėtų būti jų kūrinių kaina, jeigu už bananą mokami šeši milijonai?
Panašūs aukcionai iškreipia ir pinigo vertę. Bepigu niekinti pinigą, mesti šešis milijonus, kai esi visko pertekęs. Bet kodėl tuos atliekamus šešis milijonus mokėti už bananą, kai gali nuveikti ką nors gerokai kilnesnio. Pavyzdžiui, pastatyti namus arba dirbtuves jų neturintiems meno žmonėms, skirti jiems stipendijas, kad be rūpesčio galėtų kurti, finansuoti brangius vaistus sunkiai sergantiems ir išgelbėti šimtus gyvenimų, paremti išradėjus, investuoti į kultūrą ir švietimą, tūkstančius žmonių ištraukti iš skurdo.
Deja, mažai pasaulio turtuolių dėl to varginasi. Ir tuos pinigus taip lengvai niekams ištaško, matyt, todėl, kad nesunkiai uždirba. Arba jiems uždirba kiti.
Ir kai vienam menininkui už idėją sumokami šeši milijonai, o tūkstančiai pasaulio menininkų skursta, beprotiška prabanga ima disonuoti su rūsčia realybe.
Kaip skelbiama viešojoje erdvėje, toje pačioje Amerikoje 15 procentų žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
71 procentas pasaulio gyventojų per dieną savo poreikiams tegali išleisti mažiau negu dešimt dolerių.
Turtingu ir civilizuotu žemynu laikomoje Europoje ties skurdo riba gyvena 17 procentų žmonių.
Apie Lietuvą sunku ir kalbėti. Vienam žmogui skurdo riba laikomos 354 eurų pajamos per mėnesį, šeimai su dviem vaikais – 743 eurai.
41 procentas Lietuvos menininkų iš kūrybos per mėnesį uždirba tik iki 300 eurų. Todėl priversti dirbti kitus su kūryba kartais visiškai nieko bendro neturinčius darbus.
Rašytojui už vieną knygos egzempliorių leidyklos dažniausia moka po vieną eurą. Jeigu knyga išleista jau geru 2000 egzempliorių tiražu, rašytojas gauna 2000 eurų. Ar už tiek įmanoma išgyventi metus? Nes maždaug metus knyga ir rašoma.
Panašiai gyvena ir aktoriai, režisieriai, kurie dirba ne valstybės finansuojamuose teatruose. Pasitaiko atvejų, kai menininkams apskritai nesumokamas atlygis už kūrybinį darbą.
Žinoma, joks amerikonas jiems milijonų nesumokės. Matyt, ir pradinės milijono eurų sumos už lipnia juosta priklijuotą bananą joks lietuvis menininkas nedrįstų prašyti.
Bet ta banano istorija dar kartą signalizuoja, jog yra didžiulė neteisybė. Paskirstant mūsų Motinos Žemės išteklius, kuriuos ji tikriausiai norėtų atseikėti kiekvienam savo vaikui po lygiai ar bent apylygiai. Vertinant žmogaus talentą ir darbą. Atlyginant ne pagal nuopelnus, o pagal savivertę ir įžūlumą.
Signalizuoja apie dvi pasaulio, kuriame gyvename, puses: persisotinusiąją, nežinančią, kur dėti pinigus, ir alkanąją, nežinančią, kaip ir iš ko gyvens rytoj.
Dar yra vidurys. Ne alkstančių, bet gyvenančių pilką, neprabangų gyvenimą. Vidurinioji klasė... Bet kai kurie ekonomistai sako, kad jos nėra. Yra tiktai gražus pažadas, kad ji bus.