Naujausios
Po pirmojo Prezidento rinkimų turo tarp politikų ir politologų kilo sąmyšis. Kaip čia galėjo 104 tūkstančiai rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų balsuoti už kandidatą Eduardą Vaitkų, aiškiai nepalaikantį dabartinės valdančiosios daugumos generalinės linijos, skambiai vadinamos vertybine politika?!
Jau per rinkimų debatus šis kandidatas buvo apšauktas prokremlišku, prorusišku – beveik nurašytas. Ir koks akibrokštas! Po rinkimų paaiškėjo, jog gydytojas surinko 7,33 procentus rinkėjų balsų ir įsitvirtino penktoje vietoje, ryškiai aplenkdamas buvusį Konstitucinio teismo pirmininką Dainių Žalimą, Seimo narį Darbo partijos lyderį Andrių Mazuronį ir NATO vadovybėje dirbusį Giedrimą Jeglinską. Ne vienoje rinkimų apygardoje E. Vaitkus įsitvirtino antroje, trečioje, ketvirtoje vietoje, o Šalčininkuose, surinkęs 40,71 proc balsų, ir Visagine, surinkęs 38,31 proc. rinkėjų palaikymo, aplenkė netgi aiškų lyderį Prezidentą Gitaną Nausėdą. Vilniaus rajone šis kandidatas pelnė –19,24 proc. rinkėjų balsų, Vilniaus mieste – 8,72 proc., Klaipėdoje – 11.83 proc.
Taigi, nurašyti kandidatą prilygo apsižioplinimui.
Po mūšio mojuoti kardais ėmėsi politologai ir politikai. Tariamas antisisteminio Eduardo Vaitkaus „baubas“ nustelbė ir į šešėlį nustūmė antisemitu apšaukto Remigijaus Žemaitaičio ir antivakserines advokato Igno Vėgėlės žinutes.
Savo nuomonę, kaip ir galima demokratinėje šalyje atvirai reiškusiam Eduardui Vaitkui toliau klijuojamos naujos etiketės. Antai vienas politologas politikus guodžia bent tuo, kad prorusiškas žinutes retransliuoja paraščių veikėjas, o ne solidesnės politinės partijos atstovas.
Politologai blusinėja rinkimų apylinkes, kuriose E. Vaitkus gavo daugiausia balsų. Bando nupiešti jo rinkėjo portretą. Koks gyventojas galėjo pritarti šio kandidato retorikai ir jo mintims bei Lietuvos kaip valstybės suvokimui?
Gal tai tautinių mažumų atstovas – lenkiškų ar rusiškų kraštų gyventojas? Gal socialiai apleistas, skurde ar ant skurdo ribos gyvenantis žmogus? Nusivylęs dabartine šalies politika? Nesiintegravęs į europietišką Lietuvą? Jaučiantis nostalgiją sovietmečiui? Paveiktas Kremliaus žiniasklaidos?
Kai kurie politologai „piešia“ dar ryškiau: „tai žmonės, gyvenantys paralelinėje visatoje“, „savo informaciniame burbule“.
O vienas senas politikas, Seimo narys tiesiai šviesiai drebia, jog už Eduardą Vaitkų balsavo „vatnikai“ ir „kremliniai“.
Tai štai ir vėl prisigyvenome iki žmonių rūšiavimo. Rūšiavome į skiepytus ir neskiepytus. Pirmieji buvo aukštesnės prabos – rūšiniai, antrieji – nerūšiniai: neverti net pavalgyti kavinėje ar pažiūrėti koncerto. Dabar panašiai rūšiuojame rinkėjus. Tie, kurie balsuoja už solidžių, o kartais nė velnio ne solidžių tik tokiomis save pateikiančių partijų veikėjus – elitiniai, kaip mėgstama sakyti, aukštesnio išsilavinimo, gaunantys didesnes pajamas, dažniausia didmiesčių gyventojai. Beje, pastaruoju metu prisidėjo dar pora kriterijų: teisingai atsakantys, kam priklauso Krymas, ir palaikantys Ukrainą.
Tie, kurie balsuoja kitaip, pavyzdžiui, už E. Vaitkų, R. Žemaitaitį ar I. Vėgėlę, tapusiais rakštimi sisteminių partijų veikėjams, – nerūšiniai. Kaip kokios kreivos morkos ar kitos standartų neatitinkančios daržovės. Nurašytos...Nors gali būti valgomos.
Čia laiku ir vietoje būtų pacituoti labai logišką žydų bendruomenės klausimą: „Negi manote, jog visa Žemaitija, didelę dalį rinkėjų balsų atidavusi už Remigijų Žemaitaitį, yra antisemitai?“
Analogiškai būtų galima paklausti apie I. Vėgėlės ir E. Vaitkaus rinkėjus? Atsakymas būtų panašus.
Tai rodo, jog rinkėjai nepripažįsta jų pasirinktiems kandidatams konkurentų lipdomų etikečių. Jie suvokia, jog tai įvairiapusės asmenybės, kaip ir kiekvienas žmogus turinčios savo stiprybių ir silpnybių. Būtent su jų stiprybėmis rinkėjams pakeliui.
Tik kaip jaustis tiems, kremliniais ir vatnikais pravardžiuojamiems rinkėjams, kurie balsavo būtent už pastaruosius tris nesisteminius kandidatus? Tokių rinkėjų, sudėjus I. Vėgėlę, R. Žemaitaitį ir E. Vaitkų palaikiusiųjų balsus, – beveik trečdalis. Ar visus juos pavadinsime paraštiniais, kremliniais, vatnikais, penktąja kolona, nes jie nebetelpa į valdžios įsivaizduojamos demokratijos ir jos peršamų vertybių rėmus?
O gal specialiai įžeidinėjant ne elitinės orientacijos rinkėjus siekiama, kad jie neitų balsuoti antrajame Prezidento rinkimų ture? Tai būtų labai palanku šiandieninei valdančiajai daugumai, turinčiai ne itin gausų, bet ištikimą savo elektoratą.
Kartais mąstau, kas per velniava užkoduota mūsų lietuvio genuose. Neiname balsuoti. Valdžią mums išrenka kiti – koks keliolika procentų ar bent penktadalis rinkėjų. O kiti keturi penktadaliai, kuriems ši valdžia nepriimtina, turime klausyti jos nurodymų. Paskui visus ketverius metus tą valdžią keikiame.
Susipriešiname. O tas susipriešinimas valdžiai dažniausiai naudingas. Kai vieni jai oponuoja, atsiranda grupelė palaikančiųjų. „Skaldyk ir valdyk“ metodika pasiteisina.
Bet per skaldymus visuomet lekia skiedros. Ir dalis Lietuvos piliečių kažkam paliepus, dar kažkam panorėjus, atsiduria paraštėse. Jei Lietuvos paraštėse nenori gyventi, skrenda į užsienius. Turbūt nėra pasaulio šalies, kurioje nerastum nė vieno lietuvio. Jie lyg tos nuo skaldomo medžio atskilusios skiedros kuria gyvenimus svetur, bet ilgisi savo šaknų ir savo kamieno, nuo kurio dažniausia ne savo valia buvo atskirti. Vieni iš lietuviškos algos negalėjo išmaitinti savo vaikų, kiti pasijuto savos šalies atstumti ir neįvertinti, treti nepritarė skaldytojiškai ir priešinančiai politikai.
Tos skiedros privalo įleisti šaknis svetur. Dažniausiai tai reiškia ir svetimos šalies pilietybę, kad jaustumeisi visavertis tos šalies gyventojas. Bet tada prarandi savąją Lietuvos pilietybę, prigimtinę teisę vadintis ir Lietuvos piliečiu.
Praradome beveik milijoną žmonių. Dalis jų vis dar yra Lietuvos piliečiai nors ir gyvena svetur. Dalis – jau kitų šalių piliečiai.
Kad turėdami kitos šalies pilietybę jie galėtų išsaugoti ir prigimtinę Lietuvos, rengiamas jau antras referendumas. Leidžiamos lėšos. Bet nesugebama klausimo balsavimo biuleteniuose suformuluoti taip, kad suprastų kiekvienas žmogus. Juk esminis klausimas: „Pritariate, ar nepritariate, kad kitos Lietuvai draugiškos šalies pilietybę įgijęs lietuvis, neprarastų ir Lietuvos pilietybės?“ Konstitucijos keitimas būtų tik įrankis įgyvendinti rinkėjų valią.
Dabar biuletenyje pateiktas jokios informacijos nesuteikiantis tekstas.
„Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimas. „Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo numatytais pagrindais ir tvarka.
Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“
Kokie tie numatyti pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindai – neaišku. Rinkėjas faktiškai balsuoja už katę maiše. Todėl kai kurie dėl pačios formuluotės balsavo prieš arba jos tiesiog nesuprato.
Užsienyje gyvenantys lietuviai piktinasi, jog tokią formuluotę biuletenyje galima sugalvoti tik norint, kad referendumas nepasisektų.
Tad sėkmingai skaldomės toliau: į valdžią ir demokratiją savo saujoje suspaudusius elitinius lietuvius bei antrarūšius paraštinius ir trečiarūšius užsienyje gyvenančius, įgimtos pilietybės nevertus tautiečius.