Naujausios
Rugsėjis. Saulė šviečia jau mažiau negu pusę paros. Dienos trumpėja. Tačiau man asmeniškai pirmasis rudens mėnuo asocijuojasi su šviesa ir spalvomis. Tos spalvos nuo žydinčių kardelių, astrų, jurginų. O šviesa – iš atgijusių mokyklų. Šviesa reikalinga ne vien akims. Reikalinga smegenims, protui, atminčiai, vidinei žmogaus kultūrai, šalies kultūrai.
Nors Mokytojo diena – tik spalio pradžioje. Bet rugsėjį, ypač per Mokslo ir žinių dieną, kiekvienas susimąstome apie savo mokytojus. Ir tų prisiminimų, apmąstymų kartais užtenka visam rugsėjui, kol mokyklose vyksta mokslo metų pradžios sambrūzdis.
Praėjus keliems dešimtmečiams nuo mokyklos baigimo, kai kurie mokytojai nueina užmarštin. Tik retsykiais prieš akis iškyla vieno ar kito paveikslas, susijęs su kokia nors mokykline situacija ir giliau įsiskverbęs į atmintį.
Tačiau yra Mokytojų, kuriuos prisimeni kasdien. Prisimeni jų dosniai dalintas žinias, inteligenciją, pagarbą mokiniui, kolegoms ir sau, elgseną, laikyseną, netgi įvaizdį. Ir vis dar tebesimokai iš jų nors pats esi jau garbaus amžiaus.
Nors mokiausi nedidelio miestelio mokykloje, turėjau ne vieną gerą ir tikrą mokytoją. Tačiau dažniausia prisimenu pačią inteligentiškiausią, pačią kultūringiausią ir intelektualiausią rusų kalbos ir literatūros mokytoją, kurios pamokas lankyti turėjau laimės kelerius metus. Ne tik pamokas, bet ir dailės istorijos fakultatyvą, kuris mus, kaimo vaikus, įvedė į nuostabų meno pasaulį.
Aiškiai prisimenu tą dieną, kai į mūsų mokyklą buvo paskirtos dvi jaunos, iš kitų pedagogų ryškiai išsiskiriančios rusų kalbos ir literatūros mokytojos. Nugirdome, kad jos atvažiavo iš sostinės ir kartais net gailėdavomės, kad tokios išsilavinusios, inteligentiškos merginos turi dirbti mažame miestelyje, gyventi senojoje klebonijoje, be jokių patogumų. O kai kartą užsukusios į jų būstą pamatėme visas sienas apstatytas knygų lentynomis su vertingais literatūros klasikų kūriniais ir dailės albumais, patyrėme savotišką šoką.
Ta Mokytoja netaikydavo jokių ypatingų pamokos metodikų ar žaidybinių elementų kaip dabar daroma. Ji tiesiog pasakodavo rašytojų biografijas, analizuodavo jų kūrinius, aptardavo juose keliamas problemas, raiškiai skaitydavo Achmatovos, Jesenino ir kitų poetų eiles. Pamoka prabėgdavo lyg akimirka. Jos klausydavosi net didžiausi neklaužados. Pabėgę iš prieš tai vykusios pamokos, būtinai sugrįždavo į rusų literatūros pamoką. Sakydavo: „Įdomu pasiklausyti.“ Klasėje įsivyraudavo tokia tyla, jog mokytojai netekdavo pasakyti nė vienos pastabos dėl drausmės. Ji valdė klasę savo autoritetu ir intelektu, įdomiai pateikiamomis žiniomis.
Žavėjomės tų dviejų naujokių mokytojų aprangos stiliumi, elegantiškais kostiumėliais, stilingais batais. Kartais drąsesnės mergaitės net užklausdavo, iš kur mokytojos perka tokius gražius drabužius ir batus. Juk buvo deficito laikai.
Kažkaip keista, bet ne lietuvių, o būtent rusų kalbos ir literatūros mokytoja paskatino pamilti literatūrą, rinktis humanitarinius mokslus universitete. Štai ką ir kiek reiškia Tikrojo Mokytojo asmenybė.
Nors nežinau, ar sovietmečiu mano įsimintoji Mokytoja uždirbo daug. Nes anuomet niekas nemokėjo už vyresniojo mokytojo, mokytojo metodininko ar eksperto kvalifikaciją. Jų ir nereikalavo.
Galbūt jai irgi kaip ir daugeliui šių dienų specialistų nelabai norėjosi iš sostinės, kur virė kultūrinis gyvenimas, važiuoti į nedidelį Žemaitijos miestelį? Bet buvo paskirta ir dirbo. Nė vienu žodžiu neišreikšdama nepasitenkinimo, pagarbiai elgdamasi su mumis kaimo vaikais ir kolegomis.
Šiandien Lietuvoje trūksta daugiau kaip šešių šimtų mokytojų. Kaip atsitiko, kad mūsų šalyje, kur daugiau kaip pusė gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, taip katastrofiškai trūksta mokytojų? Kodėl jauni žmonės nesirenka vienos iš garbingiausiųjų profesijų? Kas ir kodėl ją taip smarkiai „nugyveno“? O gal tiesiog trūksta asmenybių, pasiryžtančių nelengvai pedagogo duonai?
Mūsų karta buvo išvermingesnė ir idėjiškesnė. Rinkdamiesi profesiją labiau galvojome apie savo gebėjimus, o ne apie atlygį. Pamenu, kaip baigus vidurinę, kaimynės stebėjosi, kodėl nestoju į daktares, o renkuosi filologiją. Juk daktarai uždirba žymiai daugiau, yra gerbiami, gauna kyšių.
Galbūt tie, kurie šiandien dar dirba mokykloje, profesiją taip pat rinkosi iš idėjos. Šiandien mokytojui jau ir mokama šiek tiek daugiau negu kai kurių kitų inteligentiškųjų profesijų atstovams.
Tačiau, man regis, mokytojui šiandien labiausiai trūksta pagarbos. Jis paverstas paslaugų teikėju kaip manikiūrininkė ar blastienų prilipdytoja. Neniekinu ir šių profesijų atstovų. Kiekvieno savais gebėjimais ir savo rankomis uždirbtas duonos kąsnis yra teisėtas ir garbingas. Tik mokytojo ir manikiūrininkės santykis su klientu yra skirtingas.
Daugelis paslaugų teikėjų vienu metu dirba su vienu klientu, maloniai bendrauja, už valandą darbiuko paima kelias dešimtis eurų.
Tuo tarpu mokytojas iš karto bendrauja su keliolika ar keliasdešimt skirtingo charakterio, skirtingos kultūros ir skirtingo žinių lygio klientų – visa klase. Ir tatuiruotės piešėjo kompetencijos čia neužtenka. Reikia daugybės psichologijos ir dalyko žinių, galingo autoriteto, kad suvaldytum klasę. Mokytojas privalo būti ryški asmenybė, kad jo kompetencijos nedrįstų kvestijonuoti nei mokiniai, nei jų tėvai ar mokyklas kuruojantys biurokratai.
Ir labai liūdnai nuskamba rugsėjo pirmosios diskusija dėl puokštės kardelių. Reikia ar nereikia ją įteikti mokytojui. Esą gauna algą ir tegu dirba.Tegu auklėja, nors patys tėvai kartais tinkamai neišauklėja net vieno ar poros savo atžalų.
Jeigu tebus tiek pagarbos pedagogo profesijai, kitąmet trūks jau septynių šimtų mokytojų. Ir taip kasmet jų trūks vis daugiau tiesiogine geometrine progresija...
Gal išgelbės dirbtinis intelektas, neturintis jausmų, ambicijų, gėdos, širdies?
Beje, pastarosiomis dienomis pabandžiau patyrinėti dirbtinio intelekto talentus. Daviau užduotį parašyti straipsnį apie ūkininkus. Straipsnis pagimdytas per minutę. Gana ilgas. Bet priminė sovietiniais laikais mūsų rašytus taip vadinamus vedamuosius, kuriuos publikuodavo pirmajame laikraščio puslapyje. Nė vieno konkretaus fakto. Labai bendro pobūdžio. Apie tai, kokia Lietuvos ūkininkų svarba, kad turėtume ko valgyti, apie iššūkius, kuriuos diktuoja klimato kaita ir kita bendro pobūdžio informacija, žinoma kiekvienam.
Taigi, nieko naujo. Nieko, ko galėtume ir norėtume pasimokyti. Nebent greito darbo. Bet jau turime greitą, bet nekokybišką maistą, kurį vargšas mūsų skrandis šiaip taip suvirškina. Dar turėsime greitą informaciją, kurioje nėra informacijos. Ja užkišime galvas kaip būstus nereikalingais daiktais.
Ir joks dirbtinis intelektas neatstos gyvo mokinio ir mokytojo santykio, kuris vyksta tarsi kraujo perpylimas iš donoro į recipiento kraujagysles. Joks dirbtinis intelektas neatstos to proceso, kai mokytojas su mokiniu dalijasi žiniomis, patirtimis, sava kultūros samprata.
Ir niekas nenustelbs rugsėjo šviesos, kai mokyklų ir gimnazijų kiemai pražysta astromis ir kardeliais. Niekas negali pakartoti natūralaus žinių troškimo ir troškimo jas duoti reiškinio. Ir niekas nenustelbs to šventiško rugsėjo pirmosios jausmo.