Naujausios
Kol didžiojoje politikoje rengiamasi Seimo rinkimams, vyksta ir kiti rinkimai – seniūnaičių. Šiauliuose šie rinkimai patiria fiasko, o ir kituose miestuose sukamos galvos, kaip seniūnaičius išrinkti.
Daug kas iš šiauliečių nė negirdėjo, jog gyvena ne tik mieste, bet ir kažkurios N gatvės seniūnaitijoje (mat būtent gatvių pavadinimais Šiauliuose pavadintos seniūnaitijos) ir kad reikia ne tik Seimo narius, bet ir seniūnaičius išsirinkti. O tie, kas bando dalyvauti seniūnaičių rinkimuose ir susiorganizuoja kandidatų iškėlimą, patiria nemenką nusivylimą – rinkimai neįvyksta, nes per mažai rinkėjų dalyvauja balsavime.
Šiauliuose reikia išrinkti seniūnaičius 37 seniūnaitijose, bet dar nė vienas neišrinktas. Savivaldybė rinkimus jau bandė skelbti 24 seniūnaitijose, iš jų tik penkiose atsirado kandidatų. Būtų į rinkimus atėję ar internetu balsavę bent 5 procentai rinkėjų, būtų seniūnaičiai išrinkti. Bet neatėjo ir elektroniniu būdu nepuolė masiškai balsuoti.
Rinkimų parodija kuriama, kai iš beveik 3 000 seniūnaitijai priskirtų gyventojų seniūnaitį ateina rinkti vos 1–2 rinkėjai. Šiauliuose tokie atvejai jau buvo dviejose seniūnaitijose. Juokingiausia, kad jose paskelbus pakartotinius rinkimus, užteks ir vieno rinkėjo balso seniūnaičiui išrinkti: pats išsikėliau – pats pabalsavau.
Tai gal geriau skelbti savanorių priėmimą į seniūnaičius?
Šiauliuose tik rugpjūčio pabaigoje seniūnaičiai pradėti rinkti, o Klaipėda, pavyzdžiui, jau metus – nuo praeito rudens – renka ir dar nebaigia. Tik ten seniūnaičiai renkami raštu – elektroniniu būdu ar parašų lapuose pasirašoma už kandidatus, kurie patys su tais lapais vaikšto ir rinkimų komisijai pristato. Klaipėdiečiams taip 20 seniūnaičių pavyko išrinkti.
Seniūnaičių rinkimų vajus vyksta dėl pakeistų Savivaldos įstatymo nuostatų.
Seimas norėjo, kaip geriau, bet išėjo, kaip visada. Nustatė, jog seniūnaitijos turi būti ne didesnės nei apimančios 3 000 gyventojų. Dėl to miestuose jų atsirado dešimtys. Šiauliuose buvusias seniūnaitijas pagal nuo seno susiklosčiusius miesto rajonus teko skaldyti į gatvių kvartalus. Esą seniūnaitis taip bus „arčiau žmonių“ ir demokratijos bus daugiau.
Kaime visi vienas kitą pažįsta, seniūnaitis – ir „arčiau“, ir reikalingas. Mieste kita situacija. Tame pačiame daugiabutyje gyvenantys kaimynai vienas kito nepažįsta, bendrijos pirmininką išsirinkti problema. Naivu tikėtis, kad kelių gatvių kaimynai ims tartis ir puls ieškoti, ką čia išsirinkus seniūnaičiu? Ypač pandemijos metu. Ir kur galima tą kandidatą, jeigu kas norės juo būti, pamatyti, išgirsti? Gatvių sankryžoje?
Kita vertus, kaip įstatymų leidėjai betobulintų seniūnaičio statusą – jis yra tik tarpininkas tarp žmonių ir valdžios. Tiksliau – įgaliotinis visuomenininkas, kuriam suteikta teisė minti savivaldybės slenksčius. Bet be jokios garantijos, kad savivaldybės valdžia klausys ir įsiklausys, ką seniūnaitis sako.
Be to, Seimas seniūnaičio kadenciją susiejo su savivaldybės tarybos kadencija. Pagal įstatymą seniūnaičių rinkimai turi būti organizuojami ne vėliau, kaip per šešis mėnesius po to, kai susirenka į pirmąjį posėdį naujai išrinkta savivaldybės taryba, o seniūnaičio kadencija, nors ir rašoma, kad jis renkamas 4 metams, baigiasi, kai baigiasi savivaldybės tarybos kadencija. Tad, pavyzdžiui, Šiauliuose renkamų seniūnaičių kadencija jau niekaip netruks 4 metus.
Kokia logika Seimas vadovavosi? Gal ta, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?
Seniūnaičių rinkimų tempai rodo, kad rinkimai gali trukti ir metus, ir daugiau, o gal net iki tarybos kadencijos pabaigos. Šiaulių miesto savivaldybė, pavyzdžiui, daugiau nei metus užtruko, vien kol rinkimus paskelbė. Kuo ilgiau nėra seniūnaičių, jų sueigų su visokiais reikalavimais, tuo ramiau valdžiai dirbti – žiūrėk jau ir kadencija pasibaigė.
Tik per rinkimus į valdžią eidami politikai mėgsta šūkį, jog „būsime arčiau žmogaus“. O po rinkimų labai simboliškas, pavyzdžiui, yra miesto Savivaldybės Administracijos direktoriaus atvirumas, kai jis sako, jog „ne mums seniūnaičių rinkimai reikalingi – žmonėms.“
O žmonėms numestas demokratijos kaulas – šekit, turėkit savo gatvės atstovą, savo interesų gynėją – jeigu neišsirenkate, patys kalti.
Jeigu realiai norima stiprinti demokratiją savivaldoje, tai gal svarbiau būtų nuo seniūnaitijos tiesiogiai išsirinkti savivaldybės tarybos narį? Savivaldybių tarybų nariai taip buvo renkami per 1990 metų savivaldybių rinkimus, kai partinė sistema dar nebuvo susiformavusi.
Tačiau prie tokios mažoritarinės rinkimų sistemos įstatymų leidėjai nesiūlo grįžti. Tik dalį Seimo narių tiesiogiai renkame vienmandatėse apygardose, o jie neretai paaiškina, kad „Seimas sprendžia ne gatvės klausimus“, ir yra teisūs. Geriausiu atveju ir jie, kaip seniūnaičiai, gali būti tik tarpininkais.