R. Žemaitaitis: koaliciją su „valstiečiais“ įsivaizduotume tik be A. Verygos

Mariaus MORKEVIČIAUS (ELTA) nuotr.
„Mes konservatyvūs liberalai“, – taip „Laisvės ir teisingumo“ ideologinę kryptį pristato Remigijus Žemaitaitis.
„Laisvės ir teisingumo“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis įsitikinęs, kad naujai susikūrusioje „Laisvės ir teisingumo“ partijoje nei Rolando Pakso, nei destruktyvių „tvarkiečių“ šešėlių nebelikę. Pasak jo, šį kartą jam pavyko iš trijų politinių jėgų sulipdyti politinę partiją, vienijančią sveiko proto žmones. Naujienų agentūrai ELTA politikas taip pat pažėrė kritikos kitų politinių partijų vedliams. R. Žemaitaitis, pats save vadina „kaimo bernioku“.

– Pone Žemaitaiti, „Laisvė ir teisingumas“ yra nauja partija, ar vis dėlto tai tik pavadinimo keitimas, nes žmonių branduolys bei vertybės išliko?

– Tai yra politinis darinys, kurį man pavyko sukurti iš 3 politinių organizacijų. Tai yra teisingas ir pozityvus branduolys iš „Tvarkos ir teisingumo“. Tai tie žmonės, kurie niekada neturėjo šleifo, kurie dirbo pagal savo ideologiją ir buvo sau atsakingi. Prieš tai buvęs „Tvarkos ir teisingumo“ branduolys buvo Kęstas Komskis, Rolandas Paksas, Petras Gražulis ir visi kiti asmenys, su kuriais mes turėdavome labai daug problemų. Sveiko proto logika, taip grubiai pasakysiu, nuėjo kartu su manimi. Tuomet aš pasiūliau liberalioms jėgoms jungtis ir vienytis, nes bet kuriuo atveju 2000 metais visos politinės partijos kilo iš centro partijos. Tiek liberalai, tiek liberaldemokratai, tiek Liberalų sąjūdis. Jie buvo visi iš to paties stiebo, tik skirtingi lapeliai. Artūro Zuoko didžioji dalis gerų žmonių taip pat liko. Taip pat ir Artūro Paulausko žmonės iš stipresnių skyrių liko. Tai štai tas didysis branduolys (...) Todėl sakyčiau, kad tai nėra nei nauja partija, nei „Tvarka ir teisingumas“. Tai labiau suvienyta politinė jėga.

– Partijos pavadinime yra žodis „teisingumas“, bet tarp „trijų muškietininkų“ yra pasitaikiusių asmenų, kurie buvo teisėsaugos akiratyje? Kaip įvyko jūsų sandoris su šiais žmonėmis?

– Artūras Paulauskas yra buvęs generalinis prokuroras ir pirmasis nepriklausomo Seimo pirmininkas. A. Paulauską tik gerais žodžiais, ko gero, galima minėti. A. Zuokas buvo Vilniaus meras, tai irgi gyva asmenybė, kuri buvo galimai surišta su vienais ir kitais verslininkais. Tai kiek buvo bylų ar tyrimų, tai niekaip jie ir nepasibaigė. Įdomu yra tai, ką parodė VSD ir STT pažyma, kad A. Zuoko nuvertimas iš pirmininkų ir skandalo kėlimas buvo iš vienos verslo interesų grupės. Tai buvo Liberalų sąjūdžio ir Eligijaus Masiulio projektas – išeliminuoti A. Zuoką. Tai dabar yra vienas pliusas, kad ši istorija jau yra konstatuota dviejų tarnybų.

– Kalbant apie ideologijas, jūs savo partiją traktuojate kaip liberalią? Jūs esate centro kairės ar centro dešinės partija?

– Konservatyvūs liberalai. Centro dešinėje su socialiberaliosios kairiosios atšaka. Labiau kairė, kuomet yra klausimas dėl žmogaus teisių ir kartu dėl galimybės užsidirbti. Kalbu apie smulkų ir vidutinį verslą. Konservatyvus verslas arba centro dešinė pasisako šiandien aiškiai už monopolį. Kalbu apie konservatorius ir liberalus, Laisvės partiją. Jie akivaizdžiai tai traktuoja, kad jie yra stambaus kapitalo, stambaus verslo partijos. Mes, priešingai, sakome, kad mes esame konservatyvūs liberalai ir vadovaujamės Konstitucija, kuri yra pamatinis mūsų dokumentas. O socialiberalioji pusė arba šiek tiek į kairę vadovaujasi tik socialine politika. Jie teigia, kad smulkus, vidutinis verslas – gyvulių ūkis. Bet tame gyvulių ūkyje šiandien dirba 240 tūkstančių žmonių. Tai reiškia, kad jie visą pridėtinę vertę ir kuria. Koronaviruso metu „valstiečiai“ gyvulių ūkiu vadinamą smulkų ir vidutinį verslą visiškai sunaikino, nes jie leido dirbti išimtinai tik stambiam kapitalui. Prekybos centrams, kuriuos valdo 4 ir 5 žmonės, jiems buvo leidžiama dirbti, tuo metu smulkiai kepyklėlei, sodo daržo prekių parduotuvei ir kitiems buvo uždaryti visi keliai. Mes sakome, kad reikia priešingai, kad esant krizei ir ekonominiam sunkmečiui žmogus, kuris neina į savivaldybę ir neprašo iš valstybės pinigų, jam reikia duoti užsidirbti. „Valstiečiai“, pamatę, kad tai buvo jų pražūtingas sprendimas, jie smulkiam verslui pradėjo kaip šuniukams mėtyti pašalpas ir pinigus. Štai tau 200 eurų, tau 300 eurų ir eik darbo ieškotis. Bet juk darbo jie neteko būtent dėka stambiųjų politinių partijų, kurios išimtinai atstovavo didžiajam kapitalui.

– Skirtumus jūs išsakėte nuo „valstiečių“ bei konservatorių, bet kuo jūs skiriatės nuo Darbo partijos?

– Mes nedaliname pažadų kaip Darbo partija, kuri teigia, kad mokės minimalų mėnesinį atlyginimą 1000 eurų. Kuomet partijos vadovo įmonėse mokami šešėliniai pinigai ir įmonė net nesugeba mokėti 400 eurų atlyginimo. Gal dabar jis didesnis – apie 700 eurų... Tai jeigu tu eini kaip politikas ir sakai, kad mokėsi 1000 eurų atlyginimą, tai būk mielas, pirmiausia, savo įmonėje mokėk 1000 eurų atlyginimą ir elkis dorai su savo darbuotojais. (...) Tai čia vienas esminis skirtumas.

Kitas skirtumas nuo Darbo partijos, kad mes neturime lizinguoto partijos pirmininko ir mes nežaidžiame žaidimų, kuomet sako, kad aš neinu į Seimą, bet būsiu premjeras. Reikėtų gal jau suprasti, kad baigėsi Kašpirovskio laikai. O Darbo partija dabar yra būtent tai, nes pirmininkas išlenda iš televizoriaus ir sako: aš dabar jums rodau du pirštus, o jūs šypsokitės. Tai skirtumų turime daug.

Be to, palyginkime mūsų žmones, kurie eina į politiką, ir jų. Tai jie viešoje erdvėje kalba apie įsipareigojimus. Kad vienas garantuoja už tai, kitas – už dar kažką. Mes turėjome Loretą Graužinienę, kuri garantavo žodį. Kur dabar L. Graužinienė? Jie garantavo ir už Vydą Gedvilą, kur V. Gedvilas dabar? Jie garantavo už Kęstutį Daukšį, K. Daukšio nėra. Jeigu pažiūrėsime, kad grupė Darbo partijos žmonių, kurie buvo Seime, kurie garantavo ir žarstė pažadus, tai šiandien jų ir nebėra. Mūsų rinkimų programą sudaro tik 22 puslapiai ir juose nerasite nė vieno pažado. Išskyrus vieną, kad dvejus metus vyktų mokesčių monitoringas, tai reiškia, kad nebūtų jokių naujų mokesčių. Jeigu mes būsime pakviesti formuoti valdančiąją daugumą, tai mes prašysime koalicijų, kad dvejus metus jokia mokestinė bazė nebūtų keičiama ir reformos nebūtų daromos. Darome priešingai nei kitos partijos, kurios sako, kad reikia kažkokius progresinius mokesčius vesti, banko mokesčius, dar kažkokių nesąmonių prigalvoja. Duokit jūs galų gale Lietuvos žmonėms ir verslui kvėpuoti. Nereikia verslo gąsdinti ir jo šokdinti. Verslas negali suvokti, ko nori politikai, jums tai parodė COVID-19, kai Užimtumo įstatymas buvo keičiamas 17 kartų. Tai verslas jau nebežino, kokius ir dokumentus bedaryti, ką pildyti, kad gautų paramą (...)

– Tai norite pasakyti, kad jūsų programoje yra tik vienas pažadas?

– Dar kartą kartoju, mes esam politinė partija, kuri sako, kad jokių pažadų. Aš asmeniškai todėl ir esu tris kadencijas renkamas Šilutės, Šilalės, Rietavo vienmandatėje apygardoje. Gaunu balsų iki 11 tūkstančių. Aš niekada gyvenime nežadėjau. Žadėti žmogui, reiškia meluoti. Niekada to daryti negalima. Todėl žmonės yra labai stipriai nusivylę visais pažadais ir visomis idiotizmo nesąmonėmis. Aš dar kartą sakau, aš nesu Dievas, Jėzus Kristus, kuris per paplotėlį staiga visas nuodėmes išrištų. Neišrišinėsiu nė vienam nuodėmių. Esminis dalykas, kad valstybėje mes turime susitarti, kad visos pajamos turi būti indeksuojamos. Ar tai pensija bus indeksuojama, ar socialinė pašalpa, ar darbo užmokestis. Visos iki vienos šiandien gaunamos pajamos valstybėje privalo būti indeksuojamos. Minimalią algą kelia ne Seimas, tai mes turime suvokti. Žmones reikia edukuoti, kad minimalią algą kelia poreikis ir ekonomikos augimas. Jei ekonomika auga, tai visi priversti kelti darbo užmokestį. Tai, kad Seimas dirbtinai padaro injekciją ir pakelia minimalią algą 50 eurų, tai nieko neatspindi, nes lygiai po 3 savaičių verslas paslaugų kainą padidina 10, 15 proc., nors reikėtų 5 proc. Ką parodė COVID-19, jeigu masažas kainavo 20 eurų, stomatologo paslaugos – 40 eurų, tai po karantino stomatologo paslaugos kainuoja 70 eurų, masažas – 50 eurų. Tai žmogus suvokia, kad valstybė įmeta krūvą pinigų ir galima tuos pinigus pasiimti. Mes kategoriškai prieš tokį dalyką. Mes šiandien turime atlikti vidaus auditą valstybėje. Tai yra turime surinkti mokesčius, nes jie dabar nesurenkami. Antra, ar mes tinkamai administruojame bei surenkame gamtos išteklius ir ar iš gaunamų gamtos išteklių mes pakankamai sukuriame pridėtinę vertę. Mano įsitikinimu, kaip buvusio Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko, tai ne (...)

– Užsiminėte apie COVID-19. Apžvalgininkai teigia, kad karantino metu Seimas nevykdė parlamentinės kontrolės, ar sutiktumėte? Koks buvo tuometinio Seimo bruožas?

– Visiškai nevykdė. Seimo pirmininkas nesuprato, kokią jis turi galią Konstitucijoje. Dalis Seimo yra valdoma „valstiečių“ lyderio, ir jie balsavo, kaip jis liepė. O juk Seimas tuomet turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį. Antras dalykas, šiandien Seimas net liko avino vietoje. Nes jis nevaldo ir nežino, koks Vyriausybėje paimtas pinigų paskolos dydis, kaip jie yra panaudoti ir kokia kryptimi. Mes negalime dėl to vykdyti parlamentinės kontrolės ir viską vykdyti post factum. Bet juk tai buvo Seimo pirmininko prerogatyva. Jis turėjo formuoti darbotvarkę, bet panašu, buvo paprašytas premjero nesikišti, o kodėl nesikišti, dabar galime tik spėlioti. Ar buvo sutarta, kad bus už tai eliminuotas R. Karbauskis iš Seimo vaidmens ir daugiau galios suteikti S. Skverneliui? Tai mes galima pamatyti ir reitinguose, tai buvo tarsi gerai suprogramuotas viešųjų ryšių žingsnis išeliminuoti Seimą ir perduoti jį dviem, trims asmenims. Taip ir „komandantei“ Verygai buvo suteiktas laipsnis, suteikta kepurė ir galų gale – ir vardinis ginklas. Tai jį galima prilyginti su Šiaurės Korėjos ar Šiaurės Afrikos valstybių lyderiais, kurie, norėdami valdyti tautą ir jai grasinti, paprašo S. Skvernelio padovanoti jam vardinį ginklą. Tuomet jis užsideda kariškio uniformą ir po 3 dienų per spaudą praneša: suvaldžiau COVID-19, nes turėjau tiek lavonmaišių ir šaldytuvų prisipirkęs, kad būčiau visus jus ten sugrūdęs. Tai jeigu jūs ir dabar manęs neklausysit, tai turiu pistoletą ir visus jus sušaudysiu, nes lavonmaišius tebeturiu. Tai buvo toks valdančiųjų principas per krizę.

– Jūs esate partijos lyderis. Bet vadovaudamas „Tvarkai ir teisingumui“, dar šioje kadencijoje šliejotės prie valdančiųjų, vėliau likote apskritai „1 žmogaus frakcija“ Seime. Kaip vertinate savo lyderiavimą?

– Tai yra teisingas lyderiavimas, nes kiekvienas politikas turi patirti ir nuopuolių bei pakilimų. Mano vadovaujamoje „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje buvo apie 50 proc. R. Pakso žmonių. Tie žmonės pastoviai man rankas laužė, kad mes turime eiti į valdančiąją daugumą, nes buvo duotas pažadas R. Paksui, kad bus pakeistas Konstitucijos straipsnis. Natūralu, kad, kai tavo 50 proc. partijos narių prašo tavęs, kad reikia eiti į valdančiąją daugumą, tai turėjau sutikti su didžiosios daugumos sprendimu. Nors aš sakiau, kad darome didžiausią klaidą, bet juk tai buvo organizacija, su kuria aš atėjau ir kurioje tuomet buvau. Partijos lyderis turi prisiimti atsakomybę. Tuo metu man buvo pasakyta: arba mes išeisim, arba ne. Tai prisiminkime, pirmas buvo Kęstutis Pūkas, vėliau išėjo Petras Gražulis, Rimas Andrikis, Valentinas Bukauskas. Tai yra tie žmonės, kurie visą laiką buvo arti prezidento Rolando Pakso.

Antras motyvas, kodėl jungiamės prie didžiosios daugumos, nes konservatoriai tuo metu bandė padaryti deficitinį biudžetą. Tai vyko rugsėjo mėnesį, kuomet vyko biudžetinis formavimas ir ministerijose buvo prasisukusios pirmosios karuselės, tuomet biudžetas turėjo jau ateiti į plenarinę posėdžių salę. Aš mačiau, kokie yra einami pasiūlymai, ir mačiau, kad deficitas gali milžiniškai iškilti. Mačiau, kad konservatoriai laužo rankas „valstiečiams“, kad jie neva kitaip nepalaikys biudžeto, jei LVŽS nepalaikys jų merų ir rajonams skiriamų pinigų (...) Taip, aš įgijau labai didelę patirtį. Tokiame amžiuje pabūti Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, NATO delegacijos vadovu, Seimo vicepirmininku ir neturėti didelio užnugario bei palaikymo visuomenėje – milžiniškas dalykas. Jūs nepamirškite, kad aš, Remigijus Žemaitaitis, esu kilęs iš kaimo, iš ūkininkų šeimos. Aš neturėjau galimybės seneliui sėdėti ant kelių, grojant Čiurlionį, netikėtai tapti partijos pirmininku. R. Žemaitaitis nebuvo tas žmogus, kuris seniems nomenklatūros bebrams nešiojo kavą, arbatą, brendį ir „šnapsą“, kuomet jie sėkmingai sekretoriavo. Nors tie patys bebrai paskui nusprendė, kas bus partijos pirmininkas... Tai man pačiam, „bachūrui“, atvažiavusiam iš kaimo, reikėjo išsikovot tuos dalykus. Parodykite dar vieną partijos pirmininką, kuris iš kaimo atvažiavęs savo protu sugebėjo įrodyti, kad reikia keistis ir galiausiai suvienyti kitus politikos lyderius ir galiausiai būti 5–6 reitinge. Taip pat, pasikartosiu, aš, kaimietis būdamas, sugebu būti tarp palankiai vertinamų lyderių (...).

– Jei po rinkimų „valstiečiai“ sudarinėtų valdančiąją daugumą, jungtumėtės? Ką patartumėte partijai, jau turėdamas asmeninės patirties su LVŽS? Su kuo galėtumėte formuoti koaliciją, su kuo – ne?

– Mes sulaukiame dabar tokių neformalių pakvietimų, pasikalbėjimų su klausimais, kaip vertintume ir žiūrėtume ir t. t. Mes aiškiai pasakėme, kad štai mūsų programa, kurioje yra tik vienas pažadas, kad nebus mokestinių pakeitimų 2 metus. Taip pat mums svarbu „sidabrinė ekonomika“, tai yra, kad žmogus, išėjęs į pensiją, bet gali ir nori dirbti, kad jis galėtų likti darbingoje rinkoje. Tuomet sveikatos apsauga, norime, kad regioninės ligoninės būtų neliečiamos. Tai čia taip pat keliame klausimą, ar A. Veryga toliau galėtų eiti ministro pareigas. Ieškosime koalicijos, kuri pasakys, kad prie rajoninių ligoninių nelendame ir paliekame tokias, kokios yra, tik su tam tikru pakeistu valdymo modeliu. Taip pat kultūra, mano įsivaizdavimu, ji turi būti ne pašalpos prašytoja, bet turi būti investicijos. Valstybė turi suvokti, kad į kultūros sektorių taip pat reikia pradėti investuoti.

– Suprantu, jau turėjote pokalbių su kai kuriomis partijomis. Su kuo turėjote? Ar matote potencialių sąjungininkų koalicijai?

– Dar ne. Tokiam laikotarpiui dabar yra labai geras pasakymas: kuomet aš grįžtu į kaimą, prie savo kalės pamatau daug vaikščiojančių patinų... Tai dabar visi apsiuostinėja ir žiūri, kas čia dabar bus. Žinau, lyginu kaimietiškai, ūkiškai, nes nesu diplomatas ir nemoku kalbėti išpūsta elito kalba. Jie (partijų lyderiai – ELTA) dabar imituoja, kad nesusitikinėja tarpusavyje ir nebendrauja. Tik po to sužinome iš žiniasklaidos, kad vakare žaidžia krepšinį ir tik po to nueina į pirtelę ir ten aptarinėja galimą koaliciją. Tai gal nelaikykite žmonių kvailiais ir manęs bent jau. Kai kas iš politikų galvoja, kad po paklode galima žaisti ir žmonės nesužinos... Tai žmonės tikrai nėra kvaili Lietuvoje.

– Aš gal pasuksiu klausimą kitaip, ar yra partijų, su kuriomis tikrai neitumėte į koaliciją?

– Aš neturiu tokios teisės. Manęs dar vyskupų konferencijoje nepaskelbė šventuoju. Deja, bet Benediktu XVI ar Jonu Pauliumi II aš dar nesu. Tai neturiu teisės sakyti, su kuo tikrai neitume. Jeigu prieš 12 metų būtumėte manęs paklausiusi to paties klausimo, tai gal ir būčiau atsakęs, nes buvo labiau kardinalesnis. Tuomet gal būčiau pasakęs, kad šioje vietoje į konservatorius tik patrankos šūvį nukreipčiau. Tai dabar aš tikrai negaliu sakyti.

– Kiek šiuo metu partijoje yra TT buvusių narių? Kiek TT partiečių nubyrėjo, jums paskelbus apie trijų politinių jėgų jungtį?

– „Tvarkiečių“ buvo apie 11 tūkstančių. Kuomet padarėme inventorizaciją, liko nepilni 5 tūkstančiai. Tai iš 5 tūkstančių atėjo 1780 užpildytų anketų. Didžioji dalis „tvarkiečių“ nebedalyvauja politikoje. O tokie skyriai, kaip Gargždai, Skuodas su P. Gražuliu priešakyje, taip pat Pagėgiai, kur yra Kęstas Komskis, Rolandas Paksas bei Kalvarija, – jie pasirinko kitą pusę, kaip matote, su ta puse ir liko.

– „Tvarkos ir teisingumo“ partijos narių variklis daugelį metų buvo R. Paksas. Likvidavus partiją, vis dėlto ar nebesijaučia tarp „Laisvės ir teisingumo“ narių R. Pakso šešėlio? Ar jau įvyko depaksizacija partijoje?

– Manau, kad taip. Ji jau įvyko prieš trejus metus.

– O ką galite pasakyti dėl elektorato. Ar manote, kad tie, kurie balsavo už „tvarkiečius“, dabar balsuos už „Laisvę ir teisingumą“?

– Tikrai nemanau. Aš manau, kad už Laisvę ir teisingumą balsuos tie, kurie visuomet balsavo už Remigijų Žemaitaitį. Taip pat balsuos tie, kurie balsavo už Kęstutį Barkevičių, Loretą Jakinevičienę, Kęstutį Trečioką. Balsuos už tuos žmones, kurie sunkiu darbu įrodė, kad gali būti kita politika. Tai jie tikrai gaus palaikymą (...)

– Tai kiek mandatų žadate laimėti? Tikitės, kad turėsite 7 žmonių frakciją Seime?

– Man tai būtų didelis laimėjimas. Būtų didelė pergalė mano iškeltam iššūkiui ir labai svarbi motyvacija man toliau tęsti darbus. Nes aš, kaip ir sakiau, neturėjau galimybės fortepijonu groti Čiurlionio, dėl ko aš dabar ir džiaugiuosi... Jeigu tai pavyktų, tai būtų naujas puslapis valstybės politikoje. Tuomet gal pavyktų įtraukti jaunesnių žmonių ir įrodyti, kad gali ir iš šalies žmonės ateiti į politiką. Kad gali ateiti žmonės, kurie neturi žymios pavardės ar giminės 2–3 kartos buvo politikoje.

– Tai jūs labiau skeptiškai dėl frakcijos esate nusiteikęs?

– Ne, aš esu nusiteikęs pozityviai. Dėliojamės vienmandatininkus, sąrašo žmones, tai planuojame apie 12 vietų. Aišku, gali planuoti neplanavęs, nes Dievas gali paimti ir pasijuokti (...) Pamatysime spalio 12 dieną, ar eisime į Užimtumo tarnybą, ar ne.

– Partijoje yra trys ryškios asmenybės, kokius postus norėtumėte kiekvienas gauti, jei būtų galimybė? Ar save matytumėte Seimo pirmininku, ar premjeru?

– (...) Kažkas darė apklausas, kad galėčiau būti premjeru, tai vakare, pamenu, taip gerai pasijuokiau. Koks čia iš kaimo berniokas gali būti premjeru. Iš fantastikos srities... Aš save labiau įsivaizduoju įstatymo leidžiamojoje.

– Įsivaizduokime geriausią scenarijų „Laisvei ir teisingumui“ po rinkimų. Tai gal Seimo pirmininku norėtumėte tapti? Turite patirties kaip vicepirmininkas...

– Pats esu komercinės teisės specialistas ir esu labiau teisininkas, tai mane domina ekonominiai, ūkiniai, biudžetiniai dalykai. Tai tokiuose komitetuose Seime matyčiau galimybę. Būnant Ekonomikos komiteto pirmininku, mes tikrai daug padarėme. Stojome EBPO, taip pat Europos pirmininkavimas, kur rengėme įstatymus... Sunku pasakyti.

– Tai gal kokioje ministerijoje save matytumėte? Gal ministru norėtumėte būti?

– Ne, ministro atsakomybė yra labai didelė. Bet žinokite – ne aš gi čia sprendžiu, gi turime suvokti, kad aš tik komandos dalis. Aš pamenu, kuomet reikėjo Kęstutį Trečioką statyti, o jis teigė, kad posto visiškai nenori ir yra viceministro pozicija patenkintas. Bet mes teigėme jam, kad mes liekame įstatymo leidžiamojoje, o jis turi kilti karjeros laiptais. Tai priėmė visi sprendimą ir žmogus ministru buvo. Bet būnant ministru yra vienas dalykas – dėl ne tavo priimtų sprendimų tu gali būti apjuodintas, apkaltintas nepagrįstai. O ministrui pasiaiškinti, kad jis yra nekaltas, nėra galimybių.

Na, vykdomosios valdžios vis tiek reikia... Nejaugi nei savęs, nei savo komandos narių nematote Vyriausybėje?  

Reikia ir gink, Dieve, nesipurtau aš darbo, jeigu bus pareikštas žmonių pasitikėjimas manimi. Bet kuriuo atveju, manau, kad į ministrus turėtų eiti žmogus vienmandatininkas. Nes šis žmogus turi didžiausią žmonių pasitikėjimą ir jų įvertinimą. 

– Tai A. Zuokas ir A. Paulauskas turi vienmandates. Tai jiems, sėkmės atveju, siūlysit ministro postus?

– Aš tikrai siūlyčiau.

– Kokias sritis?

– Jau esu jiems pasakęs, į kurias sritis jie turi gilintis, bet viešai, be jų leidimo, nelabai galėčiau sakyti.

– Ar tiesa, kad A. Zuokui siūlėte Kultūros ministeriją?

– Esu pasakęs, kad, manau, jei Vilnių sugebėjo padaryti Europos kultūros centru ir jam vadovaujant, nors visaip vertina jo kaip mero laikotarpį, bet Vilnius, mano nuomone, tuomet sužydėjo ir pritraukė visą jaunimą. Dabartinis meras sugebėjo paplūdimį pastatyti – gal greičiau šunims aikštelę padarė. Šis paplūdimys tikrai gerai, jei neturi kur šuns pavedžioti. Nes visi šunys ir katės lėkė ten reikalus atlikt.

– Užsiminėte apie istorinės atminties klausimus. Nemažą visuomenės susiskaldymą lėmė tiek Lukiškių aikštė, tiek atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Kaip jūs siūlytumėte spręsti šiuos istorinės atminties klausimus?

– Labai paprastas dalykas. Tai yra istorija ir jos nereikia keisti. Lukiškių aikštė buvo žiauri vieta. Man pačiam teko dirbti Vilniaus apygardos teisme ir teko praleisti laiko tuose rūsiuose prie dokumentų. Tai žmogus, kuris negerbia savo istorijos ir nematė jos iš arti, neturėtų taip ciniškai elgtis. Taip, Remigijų aš pažįstu labai gerai, jo šeimą, mamą, tai man buvo labai keistas jo šis sprendimas. Manau, tai buvo išprovokuotas jo supančio futuristinio jaunimo, kurie tiesiog bando tyčiotis iš to, kas apskritai yra istorija. Lukiškių aikštę reikia palikti tokią, kokia ji yra. Manau, kad turi praeiti 10, 15, 20 metų, tuomet mes grįšime prie naujos Lukiškių aikštės koncepcijos. Turi praeiti tam tikras skausmas ir prisiminimai. Paplūdimius mes galime įrenginėti Neries krantinėje – kiek tik nori. Taip pat Nemenčinėje, kur, gerbiamieji, mes galime antrą Palangą atidaryti, nes ten yra puikių, gražių vietų. Turime ir Trakų Vokę, apskritai turime tiek daug plotų, kur galima rengti paplūdimius ir poilsio vietas.

Dėl Generolo Vėtros taip pat nereikėjo šitaip elgtis. Jis buvo istorinė dalis, jis istorijoje dalyvavo, tai reikia ir palikti. Tegul prisimena. Praeis 10, 20 metų, mes dar kitomis akimis žiūrėsime. Kaip ir požiūris į Petrą Cvirką ar Žaliojo tilto „balvonus“. Man taip pat nepatiko tai, kas buvo, bet mano draugams, kurie atvažiuodavo iš Europos Komisijos, Parlamento, kuomet man tekdavo su jais dirbti, tai jie į Žaliojo tilto „balvonus“ žiūrėdavo su tam tikru džiugesiu. Jie man sakydavo, Dieve mano, mes tik vadovėliuose tokius matydavome, o dabar galime gyvai matyti. Tai buvo tam tikras traukos centras ir tai buvo mūsų gyvenimo dalis ir tie balvonai tam gyvenime dalyvavo. Galvojate, jeigu nuims Vėtros atminimo lentą, žmonės to neatsimins? Juk ne (...) Manau, čia yra mentaliteto ir išsilavinimo problema priimti kitokį mąstymą bei istoriją. Su istorija reikia susigyventi. Nereikia išgriauti savo gyvenimo dalies (...)

– Taip pat užsiminėte apie P. Cvirkos paminklą, tai manote, kad asmens meninę veiklą reikia atskirti nuo jo politinės praeities?

– Taip, reikia atskirti. Dabar Aliaksandras Lukašenka sako, sūnau, aš tau perduosiu greit valdžią. Bet juk Lietuvoje jau yra tokių, kurie jau perdavė valdžią savo anūkams. Baltarusijoje, sako, yra blogai, o kad čia anūkams perdavinėja valdžią, tai, sako, yra gerai. Tai kultūrą taip pat reikia suvokti ir ją atskirti. Baltarusija – tai ne Lietuva, Lietuva – tai ne Baltarusija. Manau, laikui bėgant, viskas apsisuks. Aš anksčiau buvau reperis, po to „reiveris“, važinėdavome po koncertus ir ko tik nedarydavome. Tai žiūriu į savo 35 metų senumo nuotraukas ir man kyla juokas, bet dabar žiūriu, kad tiek patys džinsai ir „kliošinės“ kelnės grįžta į madą. Tai ir čia taip pat. Praeis metai ir šiuos žmones pradės iš kitos pusės matyti.