Naujausios
Maždaug prieš mėnesį paskambino įtūžusi moteris. Niekaip negali priskambinti gydytojai. Nori susitarti, kad atliktų sūnaus sveikatos tyrimus. Sūnus, kiek supratau, suaugęs. Yra darbe kitame mieste. Tad sveikatos reikalais rūpinasi motina. Sūnaus laukia operacija. Motina į polikliniką skambinanti nuo pat ryto. Jau vidudienis, o niekaip negali priskambinti. Operacija už poros dienų.
Siūlau pačiai nuvykti į gydymo įstaigą, ten ras bent slaugytojų ir prisiregistruos ar sutars dėl laiko.
„Kaip aš čia atlėksiu iš Vaiguvos?!“ – dar labiau įpyko moteris ir paleido rusiškų keiksmažodžių iš „k“, „b“, „p“ raidžių tiradą.
Supratau, jog aš kaip žurnalistė turėčiau nubėgti iki tos gydymo įstaigos ir išspręsti skambinančios ponios problemą.
Jeigu būčiau dvidešimtmetė, gal būčiau taip ir padariusi. Paslaugumas nėra blogybė. Tačiau amžius jau neleidžia būti reaktyvinei. O galiausiai ir savigarba prilaiko, kad netarnaučiau keiktis energijos apsčiai turinčioms asmenybėms. Todėl, kai tulžį išliejusi vaiguviškė trenkė ragelį, nieko nesiėmiau.
Antra vertus, puikiai suprantu jos ir daugelio kitų žmonių, nepriskambinančių į gydymo įstaigas, bankus, telekomunikacijų ar kitas mokesčiais savo klientus apraizgiusias bendroves, bet pastaruoju metu smarkiai nutolusias nuo provincijos gyventojų, pyktį.
Žurnalistai, kartais sutvarkantys daugybę savo skaitytojų reikalų, patys neretai patiria tuos pačius sunkumus kaip ir kiti gyventojai. Jiems taip pat kelia stresą tas visokiausių bendrovių įsislaptinimas, kai norėdamas išspręsti kokį reikalą, privalai registruotis telefonu, o dažniausia jungtis per operatorių, kuris trisdešimt kartų lyg įbrėžta plokštelė kartoja: „šiuo metu visi konsultantai užimti, prašome palaukti“, pasinaudoti internetu arba važiuoti į šalia esantį didesnį miestą.
Vasaros pabaigoje grįžau iš Vokietijos. Lenkijos pasienyje į telefoną atėjo gąsdinanti žinutė. Viename Šiaulių daugiabutyje, kur yra užsienyje gyvenančios dukros būstas, vandentiekio avarija. Ieškomi gyventojai. Išsigandau, gal dukros bute, jeigu jau man, kaip tą butą prižiūrinčiai rašoma žinutė. Teks išlipti Šiauliuose su visais kelioniniais krepšiais. Bet nusprendžiau pasitikslinti. Skambinu daugiabutį administruojančiai bendrovei, tuo pačiu numeriu, iš kurio išsiųsta žinutė. Operatorius informuoja, kad pokalbis bus įrašomas. O paskui kas minutė kartoja: „visi operatoriai užimti, prašome palaukti“. Laukiu. Vos ne visą kelionės laiką nuo Panevėžio iki Šiaulių.
Pagaliau paslaugos teikėjai malonėja atsiliepti. Sužinau, kad vandentiekio avarija įvyko visai kitame bute ir kitoje laiptinėje. Tai kodėl žinutė rašyta visiems namo gyventojams ir keltas stresas?
Tas pats, jeigu nori išsiaiškinti dėl sąskaitų. Paslaugų teikėjai siūlyti naujoves ir kuo daugiau paslaugų – greiti. O kai klientas nori išsiaiškinti ar pareikšti pretenzijas, lyg stručiai sukiša galvas į smėlį.
Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, kai vyko privatizavimai ir „prichvatizavimai“, „holdingai“ ir kiti gudruoliai viliojo iš gyventojų investicinius čekius. Daugelis jų atidavė po keliolika tūkstančių. Vylėsi, jog turės akcijų, gaus kasmetines pajamas iš dvividentų. Tačiau žmonių per gyvenimą uždirbti čekiai mikliai virto gudručių privatizuotu turtu. Jie sau, o ne tiems, kurie aukojo savo viso gyvenimo uždarbį, kūrė bendroves, krovėsi turtus. Tad staigiai nutolo nuo žmonių, įsislaptino. Kai kurie vėliau dar pasiūlė už akcijas kokius 25 litus, kiti iš viso pradingo.
Negeras nuojautas kai kuriems žmonėms jau kelia ir tolstantys bankų skyriai, pasirūpinę, kad visos gyventojų pajamos pirmiausia atsidurtų banke, o žmogus galėtų dozuotai, dienai nurodytą sumą pasiimti. O jeigu ima daugiau negu leista, dar turi mokėti už pinigų išgryninimą. Tuo tarpu bankas nuolat naudojasi kliento pinigais ir nemoka jam jokių palūkanų. Dargi ima aptarnavimo mokestį.
Norėdamas patekti į banką, kad pasikeistum kortelę ar išspręstum kokį kitą reikalą, privalai iš anksto registruotis tarsi veržtumeis į Prezidentūrą, o ne į banką, kur „saugomi“ tavo pinigai.
Dar prieš kelis dešimtmečius kaimynas, nė neįspėjęs, galėjo užsukti pas kaimyną. Giminaitis be atskiro įspėjimo, tiesiog pro šalį važiuodamas, galėjo aplankyti giminaitį. Dabar taip padaręs žmogus liktų nesuprastas. Tiesiog nekultūringas, kad užsuko be atskiro įspėjimo. Į vestuves ar krikštynas neisi, jei paminėjo tik žodžiu – turi atsiųsti raštišką kvietimą, kurių pagaminimas, beje, kainuoja nemažus pinigus.
Taigi, ir asmeniniuose santykiuose jau atsiranda savotiškas tarpininkas – telefonas, internetas, per kurį artimiesiems privalai pranešti apie vizitą. O gal kvietimas, kuriuo oficialiai išreiškiamas kviečiančiojo noras tave matyti jo šventėje.
Kažkas panašaus į „muilo operas“, kuriose tarp vienas kitą mylinčių žmonių nuolat įsiterpia koks nors trečias, ir praeina daug metų, o tuo pačiu ir daug serijų, kol meilė įvyksta tarp tų, tarp kurių ir turėjo įvykti.
Kadangi tarp paslaugų teikėjo ir jo kliento tokia stipri meilė kaip „muilo operose“ pasitaiko retai, tai dažnas klientas dešimtą kartą išgirdęs „numeris neatsako“ arba „šiuo metu visi operatoriai užimti, prašome palaukti“, nusikeikia ir nuspaudžia raudoną mygtuką. Praeina noras aiškintis.
O paslaugų teikėjai tuo ir naudojasi. Juk be kliento meilės galima ir apsieiti. Bendrovės myli ne klientą, o jo pinigus. Ant banknotų kliento pyktis neįsispaudžia.