Naujausios
Naujasis Seimas atėjo su kilniu užmoju gerinti politinę kultūrą. Tiesą sakant, buvo sunku patikėti, kad deklaracijos taps kūnu.
Ketverius metus opozicijoje buvę šiandieniniai laimėtojai nuolat tyčiojosi, žemino, kaišiojo pagalius į ratus, uoliai oponavo ir tuomet, kai reikia, ir tuomet, kai nereikia, daugumą turėjusiai ir vyriausybę suformavusiai Valstiečių ir žaliųjų sąjungai.
Ir savo, ir jiems lojalios žiniasklaidos lūpomis nuolat piršo mintį, jog ši valdžia išrinkta kaimo, žemesnio išsilavinimo žmonių. Vadino ją kolchoznikais, o kai kurių Seimo narių ir ministrų pavardės kasdien buvo vartojamos vietoj keiksmažodžių. Jie padaryti nepopuliariausiais politikais, jų reitingai nugramzdinti į dugną. Ne dėl blogų darbų, o dėl kasdienio viešo blogo ir bjauraus kalbėjimo apie juos.
Oponentams kliuvo net kai kurių Seimo narių apranga, šukuosenos ir kiti su darbu tautai visiškai nesusiję dalykai. Per rinkimų debatus dvi liberalės su neslepiama ironiška šypsena žvelgė į dalykiškai savo mintis dėstančią „valstiečių“ atstovę.
Vienu momentu buvo įsižiebusi viltis. Gal iš tiesų pagaliau taip trokštamą valdžią gavę konservatoriai ir liberalai taps laimingi ir pabaigs rietenas, užkulisinius kenkimus ir patyčias Seime? Juolab, kad paradui dabar vadovauja moterys. Jos iš prigimties darbštesnės, nuoširdesnės, mažesnės karjeristės nei vyrai.
Deja, atrodo, jog ir meluoja geriau kaip toje lietuviškoje muilo operoje.
Nenoriu aptarinėti jų veiksmų. Visa Lietuva matė, kas darosi Seime pastarąsias dienas. Kokia politinė kultūra demonstruojama. Bet melo apie aukštesnę politinę kultūrą šydą visiškai sudraskė senasis Seimo liberalas televizijai su panieka ir patyčių gaidele komentuodamas R. Karbauskio atsistatydinimą. Esą jis nori grįžti prie savo trąšų ir karvių.
O gal ponas liberalas minta šventąja dvasia? Jis nevalgo daržovių, neperka duonos, negeria pieno nė kefyro... Ar auginti duoną, laikyti gyvulių bandas, gaminti pieną ir mėsą yra gėdingas, žmogų žeminantis užsiėmimas?
Taip kalbėdamas politinę ir vidinę žmogiškąją inteligento kultūrą turintis demonstruoti Seimo narys įžeidžia ne tik mandato atsisakiusį savo kolegą, bet ir visus jo rinkėjus.
Įžeidžia ir asmeniškai mane kaip provincijos gyventoją, šventai tikinčią, jog gyventi kaime yra sveikiau, erdviau ir netgi protingiau, negu grūstis miestuose. Įžeidžia tūkstančius dorai ir sunkiai dirbančių Lietuvos ūkininkų, kurie Lietuvai kelis kartus naudingesni už kai kuriuos po kelias kadencijas Seime sėdinčius ir intrigas rezgančius Seimo narius. Pažiūrėkite į jų laukus, į modernias jų fermas. Jie – Lietuvos duondaviai ir tautos pasididžiavimas.
Tokios kalbos įžeidžia ir būrius smulkiųjų ūkininkų, kurie savo žemės rėželiuose augina maistą. Net garbaus amžiaus pensininkai juda, kruta, kad iš savo sklypų turėtų ekologiškų daržovių ir kuo rečiau dėl sveikatos problemų trukdytų gydytojus. Ar tai gėdinga, pasityčiojimo verta veikla? Gal naudingesnė prostitucija, kurią ketina legalizuoti liberaliosios partijos? O gal garbingiau rūkyti žolę negu ravėti daržus?
Taigi, kokį opiumą liaudžiai siūlote, ponai išrinktieji, po kelias kadencijas kiurksantys Seime ir nieko genialaus nesugalvojantys doro lietuvio labui?
Siūlote teisingumo ministrę, turinčią vos bakalauro diplomą? Advokato padėjėja vadovaus tūkstantinei išprususių žymiai aukštesnio rango profesorių, teisėjų, prokurorų, advokatų ir kitų žymių teisininkų miniai?
Iš kur tiek drąsos, mielieji ponai? Advokatų kontorose pluša šimtai magistro studijas įstengusių baigti padėjėjų, bet jie nedrįsta nė pagalvoti, jog vieną dieną, lyg pamojus burtų lazdele, galėtų tapti ministrais. O ta lazdelė, pasirodo, tik partija, į kurią reikia įstoti, kad atsidurtum reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Ar taip sparčiai tobulindami politinę kultūrą ir toleranciją nepasieksime lygio, kai tapti ministru užteks tik baigti gimnaziją? O gal ir aštuonių klasių išsilavinimo?
Populiarus, vos ne kasdien girdimas posakis, jog politika yra nešvarus, purvinas reikalas. Iš tiesų visuomenę ištinkanti dorovinė krizė ryškiausiai atsispindi politikos veidrodyje.Tai ar gali tame purvyne tarpti kultūra? Ir dar politinė?
Daugelis politikų tik dedasi atėję tarnauti tautai. Iš tiesų tai tėra tik tarnystės imitacija. Ne gėrio ir gerovės kūrimas savo tautiečiams, o purvo drabstymas ant konkurentų. Ši veikla geriau apsimoka ir yra lengvesnė negu gerų darbų darymas.
Kaip savo knygoje „Kaip pažinti save“ pastebi Dalai Lama, žiaurumas labiau šokiruoja, padeda atkreipti dėmesį į save, nes jis svetimas žmogaus prigimčiai. O dėmesys politikui – kaip išlikimo eleksyro gurkšnis.
Politinė kultūra kaip ir bet kuri kita kultūra turėtų akcentuoti šviesiąją žmogaus pusę, jo prigimtinę dovaną suprasti ir atjausti visus, kuriuos sutiko savo kelyje. Suvokti, jog iš esmės visų – tiek politiko, tiek jo oponento ar rinkėjo siekis yra vienas ir tas pats – laiminga ir jauki būtis, vidinė ramybė, klestinti ekonomika, darna ir taika.