Puikybės valytojai

Regina MUSNECKIENĖ

Į autobusą suvirto dvidešimtmečių kompanija. Kas antras žodis – rusiškas keiksmažodis arba bjaurus lietuviškas. Pasakodami įspūdžius lyg citatas įterpia po keletą angliškų sakinių. Neigiamas emocija pariebina vokišku „scheise“. Matyt, tiek suspėjo išmokti Vokietijoje. Tiesiog autobuse traukia elektronines cigaretes. Sakau: „Rūkykite lauke.“ Atšauna, jų cigaretės – nekenksmingos.

Jaunų lietuviukų kompanija važiuoja iš Vokietijos. Buvo susiradę darbo valymo paslaugų įmonėje. Tačiau, gavę pirmąjį atlyginimą, pabėgo. Vieni uždirbo 700, kiti iki 1300 eurų. Piktinasi: dirbo Vokietijoje, o gavo lietuviškus atlyginimus. Ispanas įmonės savininkas nepilnai aprūpino darbu. Be to, suteikė nekokias gyvenimo sąlygas.

Pamaniau, jog, veikiausiai, yra ir kita pabėgimo priežastis. Mergaitėms ir vaikinukams tiesiog nusibodo dirbti. Gavo šiek tiek pinigų – knieti dumti į Lietuvą juos išleisti. Pasipuikuoti prieš bepinigius bendraamžius.

O gal iš tiesų tikėjosi, kad Vokietijoje lyja pinigais? 1300 eurų už mėnesį darbo ten gauna visi žemesnės kvalifikacijos darbininkai, o kartais – ir biurų darbuotojai. Lietuvoje tiek uždirba tik aukštuosius mokslus baigę kvalifikuoti ir turtingose bendrovėse arba savivaldybėse įsitaisę specialistai.

Tokie, nė vidurinės mokyklos nebaigę vaikiukai geriausiu atveju dirbtų už minimumą.

Bet ši kompanija Lietuvoje nedirbs. Jie jau rezga planus, į kurią pusę lėks, kai išleis už vokiečių butų valymą gautus pinigus. Kaip dirbs, kaip reprezentuos Lietuvą – nesvarbu. Gal vėl pabėgs gavę pirmąją algą, kuri pasirodys per maža? Tai jų gyvenimas. Jie patys spręs, ar kibtis į pastovumą ir išpažinti amžinąsias vertybes, ar lyg kokiems bastūnams trankytis po pasaulį. Tai jų laisvė, kuriai šiandien atviros beveik visos šalys.

Nesužavėjo šita jaunųjų valytojų kompanija taip, kaip kartais su pasigėrėjimu žiūriu į gražų, aktyvų, kultūringą, išsimokslinusį akademinį jaunimą. Tačiau ir šie valytojais bandę tapti vaikai – mūsų, vyresniosios kartos – kūnas ir kraujas. Mūsų pedagogikos ir mūsų auklėjimo sukurtas produktas. Sakau, produktas, nes žmogus, bent jau mano supratimu, privalėtų būti kitoks: atsakingas, rūpestingas, pagarbus vyresniajam, siekiantis ne vien pinigų, bet kilnesnių, prasmingesnių savo gyvenimo tikslų.

Deja, visa švietimo sistema, pedagogika ir mokymo metodika maždaug nuo antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pradėjo krypti keista linkme. Mokymasis prilyginamas žaidimui, nors iš esmės tai yra sunkus, nuoseklus, susikaupimo reikalaujantis darbas. Kai kurių dalykų programos – vargu ar suprantamos ir įkandamos patiems jų rengėjams. Rezultatas: norintys siekti mokslų vaikai kankinasi, kol šį tą supranta, o dauguma numoja ranka, į mokyklą ateina tik pavalgyti, padurniuoti, panervinti mokytojus. Kitas dar pasimokyti anglų kalbos, nes nuo mažumės dairosi į užsienius.

Ko gi šiandien stebimės, kad anglų kalbos egzaminą lietuviukai išlaikė puikiai, o matematikos – labai prastai? Taip sukonstruota mūsų švietimo sistema, masiškai rengianti vergus užsieniui. Anglų kalbą galima išmokti ir žaidžiant, žiūrint filmus, naudojant kompiuterį. Matematika reikalauja darbo! O dirbti ir dar, kai niekas už pamokų lankymą nemoka, sunku, neptrauklu, neapsimoka. Tegu užsieniuose uždirbtus pinigus skaičiuoja kalkuliatoriai!

Taigi, išauginome nepasotinamų vartotojų kartą. Neišmokėme jų atskirti, kas gera ir kas bloga. Bet išmokėme puikiai atskirti, kas apsimoka, kas neapsimoka. Bent jau duotuoju momentu. Kur daugiau pinigų, kur mažiau. Kur sunkiau, kur lengviau. Atgrasėme savo vaikus nuo sunkesniojo, bet galbūt prasmingesniojo ir lygesniojo, savo šaliai naudingesniojo kelio. Įdomiais pavadinome tik nuokrypius, o ne tikrąjį gyvenimą su realiomis, tradicinėmis laimės akimirkomis ir sunkumais, kuriuos įveikti reikia pastangų. Neįskiepijome jiems supratimo, jog tikrąją šviesą skleidžia ne fejerverkai, o tikrąjį džiaugsmą – ne girtos šventės siautulys.

Pirmieji lietuviai emigrantai į užsienius net kaip nelegalai skrido vedami kitų tikslų. Daugelis Lietuvoje praradę darbą arba dirbę ir negavę atlyginimų. Godžių arba netikrų nemokšiškų verslininkų apgauti. Įstrigę bankų kilpose. Jie bėgo nuo nevilties. Nuo išduoto pasitikėjimo savo Tėvyne. Nuo juodo dangaus, kuriame nesimatė jokios saulės properšos.

Skrido palikę vienus nepilnamečius vaikus. Arba patikėję juos močiučių globai. Kruvinais keliais rinko narcizų svogūnėlius arba skynė braškes sudiržusiomis, sutinusiomis rankomis. Kas vakarą rijo pažeminimo kartėlį ir vijo šalin namų ilgesį. Maitinosi duona ir pupelėmis, savaitę pramisdami už penkis svarus. Kad tik daugiau pinigų parvežtų į Lietuvą.

Jie neturėjo kitos išeities. „Arė“, kad galėtų atiduoti skolas, aprūpinti savo vaikus. Kad suteiktų jiems sąlygas mokytis universitetuose.

Šiandieniniai emigrantai – kitokie. Jų santykis su turėjimu ir neturėjimu yra kitoks. Turėti tiek, kiek reikia, jiems neužtenka. Reikia turėti daugiau negu reikia. Nes norisi švaistyti. Madinga švaistyti.

Nežinau, ar tai taikytina visiems. Kai kurie emigrantai sako, jog Lietuvoje jie jautėsi lyg nereikalingos, kitiems kliūvančios atplaišos, į kurias iš aukšto žiūrėjo darbdaviai ir valdininkai. Išvykę svetur atsigavo, išsinėrė iš nepilnavertiškumo komplekso, nusikratė neturtingos, o galbūt kam nors nusidėjusios giminės šleifo. Žmonių tarpusavio santykiai Lietuvoje jiems buvo sukūrę savotišką kalėjimą, iš kurio išsivaduoti pavyko tik pabėgus iš Tėvynės.

Valdininkų, medikų ir kai kurių kitų kategorijų žmonių, kurie jaučiasi nepakeičiami, susireikšminimas, nosies užrietimas iš tiesų dažnai kerta per jautresnių žmonių savivertę.

Bet kažkur skaičiau neatremiamą argumentą: „Jei nebūtų mažų, didelis neegzistuotų“, „Žmogus galėtų daug nuveikti, jeigu patikėtų savo kaip Dievo kūrinio vertingumu. O Dievas šlamšto nekuria.“

Neabejoju Kūrėjo kompetencija. Tačiau mes, vyresnioji karta, esame linkę susimažinti ir susimenkinti tiek prieš tikruosius autoritetus, tiek prieš apsimetėlius, kurie kartais neverti nė mūsų rankos piršto. O jiems to ir tereikia. Mūsų nepasitikėjimas savimi – tai trąša jų vešėjimui.

Gal tie nieko nepaisantys dvidešimtmečiai, pabėgę iš valymo įmonės, nors jau savaitei į priekį buvo suplanuoti darbai, parodys netikriems pranašams jų tikrąją vietą?

Gal jų nepagarba jokiems autoritetams galėtų tapti ginklu?

Gal naujieji proletarai, neiššvaistę energijos mokslams, nesileidžiantys išnaudojami sunkiu darbu, nevaržomi savo sąžinės kalėjimo, turės jėgų ir drąsos stoti akistaton su visokio plauko išpuikėliais? Gal taps ne tik užsieniečių butų, bet ir lietuviškos puikybės valytojais?