Naujausios
Tiesiogine prasme, nes Kinija – viena didžiausių planetos teršėjų, maža to, kratosi įsipareigojimų žaliajam kursui. Dėl „vėžio“ titulo perkeltine prasme argumentų dar daugiau. Deja, Lietuvos politiniame diskurse destruktyvus Kinijos charakteris nušviestas vienpusiškai. Nemyli Tibeto, skriaudžia uigūrus, kėsinasi į Taivanio laisvę, stokoja demokratijos. Nuodėmių nemažai, tik čia ne viskas.
Jokia kita valstybė pasaulyje šiuo metu nevykdo tokios apimties agresyvaus ir ekspansionistinio kurso, kokį vykdo Kinija. Šalis stulbinančiais tempais įveikinėja technologinį atsilikimą. Daro tai technologinių vagysčių, špionažo, plagiato metodais ir klaikiai militarizuojasi. Kinija skverbiasi ir įsitvirtina besivystančiose Afrikos ir Lotynų Amerikos kraštuose.
Supirkinėja teritorijas su gamtos turtais, versloves, uostus, infrastruktūros objektus, investuoja į svarbias transporto magistrales. Kinija beviltiškai korumpuoja „bananinių respublikų“ valdžią ir politinį elitą. Civilizaciškai pavojingą socialinę-politinę ir ūkininkavimo sistemą, kuri nepripažįsta jokios teisės, nei žmogaus, nei darbo, nei aplinkosaugos teisės, žiauriai niokoja gamtą, mūsų planetoje platina būtent Kinija.
Planetariniu mastu Kinija tai daro todėl, kad yra didžiausias pasaulio fabrikas, bet pati beveik neturi žaliavų. Šalis užsispeitė kampe. Rimtesnė ekonominė recesija iššauks 1,5 milijardo alkanų gyventojų neviltį ir pyktį. Dabartinės Kinijos elitui, visam modernizuota vergove grįstam šalies valstybiniam kapitalizmui ateitų greitas galas.
Saujelei ryžių Kinijoje privalu užsidirbti kiekvienam. Provincijoje egzistuoja masė žmonių, kurie patys, kurių vaikai neturi asmens kodo, oficialiai jų tarsi nėra, bet valgyti ir nuogybę pridengti reikia. Valstybinė pensija tik aukštesniems valdininkams. Jei kinas nesugeba darbuotis aukštųjų technologijų srityje, jis gamina laikrodžius už 3 eurus, pina iš ryžių šiaudų kilimėlius bei šlepetes. Kitaip jam ir šeimai galas. Ir šalies elitui, visai santvarkai galas.
Tad Kinijos čiuptuvai arba teisėtų tarptautinių investicijų pavidalu, arba neformaliai, pavienių personų ir tariamai smulkių šeimyninių versliukų pavidalu atsiranda visur, kur tik yra išteklių. Skverbiasi ir į Vakarų Europą. Smulki kinų verslininkų šeimynėlė, jos verslas yra slapta dotuojami Kinų valstybės.
Versli šeimynėlė klaikiai dempinguoja savo parduodamų gaminių ir paslaugų kainas, nuskurdina, subankrotina senbuvius ir tarsi visai natūraliai, bet masiškai supirkinėja verslus, žemę, kvartalus. Dirbame po 16 val., tenkinamės sauja ryžių, taupome. Kapitalizmo protestantiškos etikos pagal M. Vėberį (Weber) kinietiška versija.
Hibridiniai kinų versliukai – verslo ir klastingos agentūros simbiozė – planetoje plinta pagal geometrinės progresijos dėsnį. Vakaruose ekspansijai nepasipriešinama dėl žmogaus ir verslo teisių, dėl demokratijos ir ekonomikų atvirumo. „Bananinių respublikų“ korumpuotas elitas ir vietinė valdžia džiūgaudami atidaro savo teritorijas ir svarbiausius ekonomikos sektorius Kinijos ekspansijai. Įsigijus sklypą ir svarbų infrastruktūros objektą, ten atvežami kinų darbuotojai. Jie ir darbuotojai, ir slapti apmokyti kareiviai be uniformų.
Tankų neturi, bet automatų, kulkosvaidžių ir granatsvaidžių – sočiai. Bandytų būrelis pulkininkų eilinio pučo metu rekvizuoti tokį objektą, jiems nepavyktų. Kokias 3-5 dienas hibridiniai darbininkai-kareiviai drąsiai atsilaikytų. Šito pakaktų, kad Kinija diplomatiniais kanalais naujajai chuntai perduotų malonią žinią. Anksčiau mokėjome tiems, kuriuos jūs nudobėte ir išvijote. Nuo šiol mokėsime jums dvigubai, tik nekiškite nagų prie mūsų nusipirkto objekto.
Kinija tiesiog privalo būti rūsti, militarizuota ir be galo įžeidi. Priešingu atveju keli įžūlūs pulkininkai išvis kinus lauk iš bet kurio vertingo objekto. Kadaise Ch. Čavesas nusavino JAV naftos versloves Venesueloje, prasidėjo sankcijos, informacinis karas, pridususi spalvotoji revoliucija šalyje tęsiasi iki šiol... JAV – demokratinė šalis – negali per tris paras teisėtai apipilti chuntos doleriais ir nusiųsti 1 tūkst. žaliųjų žmogeliukų, o Kinija gali. Tie hibridiniai žmogeliukai jau seniai visur „taikingai“ triūsia, tik verslovės teritorijoje – ginklų prigrūsti sandėliai...
Kol vyko šaltasis karas, Kinijai bananiniuose žemynuose įsitvirtinti buvo be šansų. Dalis chuntų siekė draugystės su JAV ir Pasaulio Banku. Tie, kurie į partijos ir valstybės pavadinimą formaliai įrašydavo žodžius „liaudies“ arba „demokratinė“, važiuodavo karšto ir sultingo bučinio į Kremlių, pas L. Brežnevą. Iš globalių geopolitinių varžybų chuntos, pulkininkai ir netgi prezidentai-kanibalai sėkmingai penėjosi. Pasibaigus šaltajam karui, bananiniai žemynai tapo strategiškai nebe tiek įdomūs. Šventa vieta tuščia nebūna. Ją užėmė Kinija.
Vakarų pasaulyje Kinijos grėsmę šiuo metu adekvačiai supranta nebent tik JAV. Apeidamos griozdišką NATO, JAV kartu su Jungtine Karalyste ir Australija dabar skubiai telkia koaliciją prieš Kiniją. Pacifistinė Europa ir toliau grėsmės nemato arba nenori matyti. Turėtume kas vakarą kalbėti rožinį, kad anglosaksų koalicijai siautėjantį drakoną pavyktų bet kiek suvaldyti.
Visi Tolimieji Rusijos rytai, Rusijos Sibiras iki Uralo neformaliai yra perimami kinų verslovių ir migrantų. Jų ten nesuskaičiuojama, vis didėjanti gausybė. Viską perka, sudaro teisėtas nuomos ar koncesijos sutartis 100 metų. Kerta miškus, perima iškasenas, steigia klaikiai chemizuotus žemės ūkio verslus. Užnuodys geram šimtmečiui vieną žemės plotą, pereis ant kito. Išmirštančiame Sibire žemės ir vandens nestinga. Lygia greta su juridiniais asmenimis į „Siberiją“ plūsta pavieniai kinai. Vietinės rusės už jų noriai teka ir kuria mišrias šeimas. Ir kaip netekėsi, jei sutuoktinis kinas negeria, nemuša, dirba kiaurą parą ir pinigėlius taupo...
Putinas, baigiantis nustekenti Rusiją šiandien de facto jau yra draugo Xi vasalas. Kilus kruvinam Rusijos maištui, Putino komanda greičiausiai evakuotusi būtent į Kiniją, nes ten saugiausia. Batka, jei nebus nudobtas vietoje arba atiduotas tribunolui, tikėtina taipogi bėgs į Kiniją. Kartu tai būtų signalas visai „bananinių respublikų“ ponybei. Mielieji, korumpuokitės drąsiai, atėjus valandai X, būsite priglausti Kinijoje.
Tik čia išsaugosite gyvybę ir dalelę turto. Juk klastingi Emyratai išduos bėglius per 3 paras. Beje, ne veltui Batkos jaunėlis sūnus Kolia demonstratyviai kinų kalbų mokosi. Gal drakonas pagailės bent berniuko, juk šviesiaplaukis, o kinų kalbos mokosi...
Dėl tokio apokaliptinio vaizdelio rusofobiška Lietuvos opinija galėtų tik džiūgauti. Deja, džiūgauti nėra dėl ko. Gilėjantis konfliktas tarp suvereno ir vasalo, tarp dviejų puslaukinių atominių rytų valstybių, vieną gražią dieną gali išnešioti planetą į šipulius ir joks NATO nepadės. Dar viena bėda – Lietuvoje nelinkstama diferencijuoti sąvokų „Rusija“ ir „Putino režimas“. Tai – klaida.
Kinija niekada nebuvo demokratinė, tačiau ji galutinai išmontuoja kolegialaus partinio valdymo likučius. Tokie dar buvo L. Brežnevo ir Den Siaopino (Deng Xiaoping) laikais. Kinija įtvirtina vienasmenį autoritarinį valdymą, absoliutų vado kultą ir grėsmingai dreifuoja Š. Korėjos bei Turkmėnijos valdysenos modelio link. Amazonės čiabuvius vardan gamtos naudmenų galabyti nusiteikęs Brazilijos prezidentas Ž. Bolsanaras, palyginus su Kinijos autoritariniu lyderiu, yra „Motina Teresė“.
Farsas tas, kad agresyvią ir grėsmingą Kinijos galybę savo pačių rankomis sukūrė godūs vakarai. Rytietiškai klastingų kinų egzistencinis poreikis pamaitinti milijardą ir vakarų godumas sudarė santuoką iš išskaičiavimo. Tiems, kas yra virš pinigų ir virš nacionalinių valstybių, juk taip paranku buvo išmontuoti vakaruose visą gamybą ir perkelti ją į pigią Kiniją. Maržos beprotiško dydžio. Užpili vakarų plebėjus pigia masine vartosena, nuimi visas socialines įtampas, sukuri gerovės iliuziją.
Juk Kinijoje tokia palanki verslui aplinka – autoritarinė ir stabili politinė sistema, valstybinis kapitalizmas. Visa tai garantuoja sandorių stabilumą, revoliucijų, profsąjungų, žaliųjų judėjimų ir įkyrios žiniasklaidos nebuvimą. Pridėkite dar masto ekonomiką. Servilistinė socialinių mokslų profesūra, kad pridengtų pasaulinių pinigų šeimininkų antivalstybinę veiklą ir neregėtą cinizmą, išrado sąvoką – „postindustrinė visuomenė“. Dar niekada Pasaulis negaminio tiek vartotojiško „kakiaus“, kaip šiandien. Tik visa „industrija“ iškelta į Kiniją. Per ašaras svajojama bent dalį jos susigrąžinti atgalios.
Kinija visą pasaulį užverčia pigia, dažnokai nekokybiška produkcija. Kolosaliais kiekiais gadinamos žaliavos, naikinami ištekliai, planetą raižo klaikiai teršiantys krovininių laivų ir lėktuvų karavanai. Vakarai sugeba išsireikalauti, kad tik dalis sertifikuotos produkcijos iš Kinijos būtų tikrai kokybiška.
Deja, dalies produkcijos kokybė prasta ir viskas vardan konkurencingumo, apyvartos ir maržų. Imitacija, apgaulė, planetarinio masto pinigų išmelžimas, gamtos niokojimas ir dirbančiųjų vergovė. Kinija plačiai praktikuoja tokį cinišką įrankį, kaip dar gaminio projektavimo fazėje inžinierių įdiegtas sąlyginai pagreitintas ir neremontuotinas gaminio gedimas. Išrado tai mūsų mylimas vakarų kapitalizmas, bet „inovaciją“ įsisavino ir plačiai taiko Kinija.
Farso „žavesys“ tas, jog tos pačios jėgos, kurios užaugino politiniu ir moraliniu vėžiu sergančią Kiniją – pasaulio piniguočiai – pavėluotai susiprato, ką dėl moralės stygiaus ir godumo pridarė. Jie skubiai suka ienas radikaliosios ekologijos link. Jautienos uždraudimas, kadangi atrajojantys galvijai daug bezda, yra tik viršūnėlė. Bus dar ir šaknelės.
Britų ministrė jau viešai porina, kad netrukus teks naikinti privatinės nuosavybės teises asmens ar šeimos automobiliui. Esą, tai – 20 a. atgyvena, nesuderinama su žaliuoju kursu. Tegul pasvajoja britų ministrė ir žalieji radikalai apie tai, kaip Kinija, nelyginant šukuotas pudeliukas už virvelės, žvaliai nustriksi aplinkosaugos kursu.
Esmė ne ta, kad Kinija ir kinai sykį pasispjaudė delnus ir nusprendė – būsime planetos „vėžiu“, kenksime visiems. Dėl susiklosčiusių gausybės realių aplinkybių Kinija negali performatuoti savo ūkio ir politinės sistemos staiga, kitaip jai galas. Kinijoje greitai nesikeis. Vakarų piniguočiai ir jų politinės marionetės pražiopsojo kritinį „mirties“ tašką. Nebėra planetoje jėgos, kuri galėtų patikimai ir saugiai disciplinuoti bei performatuoti Kiniją.
Kodėl Lietuva ištraukė kardą prieš Kiniją? Kokia dabar Lietuvos verslo ir gerovės ateitis?
Patarlė apie kardą sako: „be reikalo neištrauk, be garbės nenuleisk“. Kviečiu pasižiūrėti internete filmukus, kaip bizonų banda žiemą prerijose ginasi nuo išbadėjusių vilkų. Didieji buivolai stoja ratu, atsuka masyvias raguotas galvas į užpuoliką. Patelės, maži buivoliukai viduryje. Bandą gina stipriausieji. Kol visi laikosi kartu, vilkai lieka neėdę. Jei bandos sutelktumas išardomas, vilkų laukia apsirijimas...
Buivoliukas vardu Lietuva iššoko iš bandos ir puolė vilkus. Pavadino tai drąsia „vertybine politika“. Tik kai reikėjo palaikyti katalonus, tų vertybių pristigo. Vertybinė politika kažkodėl giliai įmigo, kai katalonų politikui K. Pudžgimonui (C. Puigdemont') Ispanijos teismas įsūdė, nelyginant serijiniam pedofilui, 20 m. kalėjimo. Už „separatizmą.
Tada kadaise ir R. Ozolui su V. Landsbergiu koks 15 metelių belangės garantuotai priklausė... Vertybinės politikos priepuoliai jaunikliui užeina, nelyginant epilepsija. Visas jauniklio smegenis užvaldė egzistenciškai svarbiausios „geopolitinės dimensijos“ – sunkiųjų narkotikų dekriminalizavimas ir LGBT reikalai. Visa kita – neeuropietiška, periferiška.
Niekas nepatikės, kad JAV tariamai išsukinėjo buivoliukui kojas ir grasino: nepulsi vilko, iš Zoknių išskris visi F-16 ir nebegrįš. JAV turi savo ne visada pacifistinius interesus, bet ten – Valstybės Departamente – tokio laipsnio idiotų nėra.
Bėda: Lietuvos valstybę šiuo metu valdo politikai, kurie neturi jokios gyvenimiškos, politinės ir valstybinės patirties, nesugeba nuosekliai ir sunkiai dirbti. Jie nepajėgūs mąstyti visybiškai, gilintis, girdėti VISAS interesų grupes, prognozuoti įvykius ir pasekmes. Toks moralinis veiksmas, kaip atsakomybės prisidėmimas jiems neegzistuoja. Ekspertai šiandien turėtų gerai pasukti galvą, kur to paikumo ir besikaupiančių klaidų daugiau, Vyriausybėje ar Prezidentūroje?
Stokojama supratimo, kas yra geopolitika, kas yra jos tikrieji jos subjektai, kokiomis realiomis galiomis, veikimo būdais bei įrankiais disponuojama? Kokie galimi raidos scenarijai ir konkrečios pasekmės? Kaip ir kodėl ji – geopolitika – susijusi su pasauline ir nacionaline ekonomikomis? Kas tikrai nėra geopolitika, tai – utopinės svajonės ir kelios įkyrios politinės mantros.
Panašu, keli nuo gyvenimo atitrūkę, nuo valdžios apsvaigę mūsų veikėjai tiesiog užsimanė įsistatyti povo plunksną kepurėn, bravūriškai papozuoti. Panašu, tik todėl jie ir rovėsi taip beatodairiškai ant Kinijos. Sunerimęs verslas ir žurnalistai tiesiai paklausė, kodėl „rovėtės“, ar tai buvo būtina, neišvengiama?
Premjerės atsakymas tyras, kaip kūdikio ašara, paprastas, kaip trys centai: „tai buvo įrašyta partijos programoje...“. Ar tai neprimena suicidinio paciento: ‚jaunuoli, kodėl susipylei į gerklę dėžutę migdomųjų“? „Seniai svajojau, dienoraštyje pasižymėjau, vaizdavausi, kaip VISI žagtels mane tokį gražų ir vertybišką karste pamatę....“.
Žavusis jūrų ir žuvų eurokomisaras nuo Lietuvos taipogi nuoširdus, kaip darželinukas. Iš gausiai apmokėtos Briuselio pareigybės aukštumų žvelgiama pavydėtinai ramiai. Supraskite, aiškių faktų dėl Kinijos neteisėtų veiksmų nėra, sutelktam atsakui turi pritarti VISOS šalys. Todėl, pasak komisaro, reikia palaukti mažiausiai pusmetį....
Raskite Lietuvos viršūnėse personą, kuri politikoje nuėjo Dž. Meidžoro ar A. Merkel evoliucinį sunkaus mokymosi iš gyvenimo ir politinio brendimo kelią. Atmetus pavienes išimtis, dabartinės Lietuvos politikos viršūnėse pasigendama žmonių, kurie būtų gyvenimo užgrūdinti, turėtų įvairialypę patirtį, būtų prasimušę tik savo darbštumo, valios ir proto dėka.
Dauguma įvažiavę, įstatyti į pareigas staiga, tik dėl to, kad reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje. Turistui, kuris tik ant Šatrijos kalno ar Karpatų šlaito papėdės tebuvo užropojęs, nedera patikėti kalnų alpinizmo instruktoriaus pareigų. Grupinė žūtis tarpeklyje neišvengiama.
Kokia iki koktumo nemaloni bebūtų senoji nomenklatūra – kirkilai, bernatoniai, bradauskai ir kompanija – jie niekada nebūtų privėlę valstybėje tiek fatališkų klaidų dirbtinai ir dar per tokį trumpą laiką – nelemtas trąšų tranzitas, rovimasis prieš Kiniją.
Nesunku prognozuoti, kas laukia Lietuvos. Yra signalų, kad Europos didžiūnės visai nenori atvirai konfliktuoti su Kinija ūkio ir prekybos sferoje. Gali taip atsitikti, kad jos bambėdamos formaliai iš padorumo pareikalaus nesuėsti buivoliuko, deja, tai mažai tepagelbės. Nėra kitos tokios valstybės kaip Kinija, kuri gebėtų pasaulio versle veikti taip klastingai, neoficialiai, iš šešėlio, įskaitant neteisines hibridines priemones.
Net ir tuo atveju, jei Kinija dėl akių su Lietuva „susitaikys“, formaliai sugrąžins pilnaverčius diplomatinius ryšius, ji vis vien galės duoti neoficialią komandą VISIEMS savo hibridiniams verslams VISOJE planetoje: jokios Lietuvos, jokių sąsajų su ja. Ir tai realiai veiks. Formaliai nebus nei skundo objekto, nei skundo subjekto.
Kaimiškai tariant, nebus dėl ko skųstis, kaip ir nebus kam skųstis. Jei didžiųjų tarpe atsiras nuoširdžių Lietuvos gynėjų, Kinija jiems sakys, neieškokite, ko nepamatę, apskritai mes į verslą nesikišame, na, susirado jie kitas tiekimo grandines, kitus partnerius, matyt, verslams taip geriau.... Galiausiai, pasibaigus sutarties terminui, verslas gali nebetęsti sutarčių be jokių paaiškinimų ir be jokių juridinių pasekmių: Ačiū, ne, sudiev.
Visokios gudrybės – latviškų etikečių klijavimas, kilmės sertifikatų falsifikavimas, krovinių, sutarčių ir netgi pačių verslo modelių realus ar fiktyvus perpardavimas gelbės tik iš dalies. Pirma, šiais laikais viską galima atsekti. Antra, versluose ims rastis papildomos parazitinės grandinės. Bėgikas vardu „Lietuvos verslas“ maratono trasoje risnos su dviem arbūzais po pažastimis... Trečia, visų svarbiausia: šituos produkcijos kilmės pudravimo ir verslo tapatybės pakeitimo žaidimus žais tik mažesni posovietiniai bizneliai, „verslinykai“, kurie „kabina“ ant firmos ir žmonos jubiliejaus išlaidas, ir meilužės džipą.
Su planetariniu užmoju ir tik skaidriai veikiantys „Continentaliai“ tiesiog nurašys investicijas į nuostolius, o verslo modelį perkels kitur. Japonijoje cunamis dar ne tiek visko nuplovė...
Narkotikų dekriminalizuotojai jau dabar siūlo verslams „kompensavimą“, beje iš mūsų – Lietuvos ubagų – lėšų. Deja, pasaulinėms korporacijoms tų katino ašarų – Lietuvos grašių – nereikia. Politinių ekscentrikų šalies, kurioje rizikinga investuoti, etiketė bus užlipdyta dešimtmečiams. Farsas tas, kad didelė bėda atslinko ne dėl žemės drebėjimo ar sausros, ne dėl force majeure. Viskas sukelta dirbtinai, viskas komplikuojasi ir nuostoliai dauginasi tik dėl būrelio paikų jauniklių saviveiklos. Tų saviveiklininkų atsiradimas valdžioje – apmaudi istorinė klaida, nelaimė.
Nieko antilietuviško, juolab nieko asmeniško. Kinija egzistenciškai privalo rodyti rūstybę, jos bijoti privalo visi ir chuntos pulkininkai, ir Europos šalių premjerai. Parodomojo išsišokėlės Lietuvos baudimo istorija ir ypač jos pasekmių inercija gali tęstis 8-12 metų. Trys ekonomikos banginiai – eksportas, importas ir transportas gali būti paralyžiuoti ilgam. Graži investicijų pritraukimo Lietuvon kreivė, panašu, netrukus užlinks.
Geležinkelis atiteks papigintu tarifu važinėjantiems senjorams ir studentams. Klaipėdos uostas transformuosis į „neužšąlantį jachtklubą“ vienam kitam kruiziniam laivui, kuris atvyks pasižiūrėti drąsios šalies. Verslas savo vidinėje, necenzūruojamoje kalboje siųs „širdingas padėkas“ išmintingai valdžiai, ypač „Ekonomikos ir inovacijų“ bei „Užsienio“ ministrams.
Garsioji O. Benderio frazė – „užsienis mums padės“ nebūtinai teisinga. Visi žino pusprotį, kuris veda Ukrainą, Europą ir pasaulį prie karo. Deja, bet puspročio iš bunkerio ir jo gaujos korupcinio trilijono niekas vakaruose net nesiruošia konfiskuoti. Na gerai, tegul tą trilijoną bent laikinai užšaldo, areštuoja, kol milijardiniai vagys pagrįs jo kilmę. Tegul vakarai pasiremia savo pačių mokesčių išieškojimo ir pinigų plovimo prevencijos įstatymais. Viešose politinėse vakarų darbotvarkėse to nėra. Ir „Nord Stresam 2“ niekas nesiruošia stabdyti.
Beje, dabartinės mūsų vyriausybės atsistatydinimas dėl vertybiškai teisingos, bet akivaizdžiai pakrikusios pastarojo meto užsienio ir ūkio politikos būtų rimtas pretekstas ES pridengti Lietuvą: „jų valstybė, diplomatija dar iš vystyklų neišlipo, keli jauni išsišokėliai jau atstatydinti, vėl galime tiesti Jūsų „šilko kelią“ kartu“.
Krizės akivaizdoje reikia bent trijų dalykų: a) teisingos diagnozės; b) atsakomybės ir c) realių gelbėjimosi veiksmų. Apie tai nei vienoje Lietuvos valdžios grandyje net bebandoma kalbėti. Krizių (dėl trąšų, dėl Kinijos) mazgas sau, politinė darbotvarkė sau.
Vieša erdvė toliau teršiama bukos saviapgaulės mantromis: reikia pusmetį palaukti...užsienis mums padės...visi pamatys, kokia drąsi, vertybiška Lietuva ir ja žavėsis...
Nesidomėkite cirko ar teatro sezono repertuaru, nesukite galvos dėl bilietų. Pribloškiantis spektaklis, įspūdingi cirko numeriai prasidės netrukus. Laukite komiškos operetės, kurios metu Lietuvos didieji atsiklaupę ir paeiliui pagros draugui Xi dūdele...
Turės tatai padaryti neskubėdami, ištęsti atsiprašymo ritualą laike, idant viską pamatytų net „bananinių respublikų“ chuntos, kurios neskaito laikraščių. Ne mažiau tikėtinas ir tragedijos žanras. Spektaklio pavadinimas: „Osvencimo valgiaraštis“ Lietuvos ūkiui ir biudžetui. Kalbėkime rožinį, kad šie samprotavimai būtų klaida.